Keisti dalykai, vykę anomalinėje Skinwalker rančoje

Anomalinės zonos, esančios Slinwalker rančos apylinkėse, istorija išgarsėjo daugiausia verslininko Roberto Bigelou dėka. Jam priklauso viešbučių tinklas „Budget Suites of America“ ir jis yra kompanijos „Bigelow Aerospace“, užsiimančios kosminiu turizmu, įkūrėjas.

“Bigelow Aerospace” paleido du eksperimentinius kosminius modulius - Genesis I ir Genesis II, ir turi planų gaminti visaverčius modulius, kurie būtų naudojami kaip kosminiai viešbučiai, tyrimų laboratorijos ir gamyklos. 2016 metų balandžio mėnesį į tarptautinę kosminę stotį buvo pristatytas pripučiamas modulis “Bigelow Expandable Activity Module”, kuris buvo testuojamas orbitoje dvejus metus.

Visi pripažįsta, kad grandioziniai milijonieriaus planai yra įgyvendinami ir gali atnešti pelno. Tačiau mažai kas žino apie dar vieną jo sumanymą, kai Bigelou sugalvojo susisiekti ... su anapusiniu pasauliu. Ir tam tikslui įsigijo žemės sklypą, žinomą kaip “pragaro ranča” arba “keisčiausia vietą Žemėje”.

Susitikimas su baisiuoju vilku

1994 metais fermeris Teris Šermanas Jutos valstijoje (JAV) įsigijo apleistą rančą. Keistenybės prasidėjo tą pačią dieną, kai Šermanai atsivežė baldus į naują namą. Prie jų atėjo didžiulis vilkas. Jis elgėsi kaip naminis gyvūnas ir buvo taip arti, kad fermeriai net pajuto “šlapio šuns” kvapą. Teris šovė į žvėrį. Vilkas liko stovėti vietoje. Dar du šūviai... Gyvūnas truputį atsitraukė atgal, bet nei žaizdų, nei kraujo nesimatė... Tik po šešto šūvio vilkas nubėgo šalin.

Po poros savaičių Šermano žmona Gven vėl sutiko vilką - tokį didžiulį, kad jo nugara siekė automobilio lango viršų. Jį lydėjo gyvūnas, panašus į šunį, kurio Gven atpažinti negalėjo.

Kriptozoologai paslaptingą žvėrį pavadino “neperšaunamu vilku”. Teigiama, kad jo bruožai labai primena baisųjį vilką (canis dirus), bėgiojusį po Siaurės Ameriką pleistoceno laikotarpiu.

Šermanai ėmė pastebėti ir paslaptingus objektus. Ponia Šerman matė didžiulį trikampį, apsuptą blykčiojančių ugnių, kaip diskotekoje. Jis be garso pakibo virš automobilio, o paskui žaibo greičiu pradingo. Teris matė sidabrinį diską, kuris pradingo kalno viduje!

Visi šeimos nariai dešimtis kartų matė oranžinius ratus, kurie atsirasdavo vakarinėje dangaus skliauto pusėje vienoje ir toje pačioje vietoje. Kartą vakare Teris įžiūrėjo keisto rato viduje tai, kas jam pasirodė panašu į “kitą dangų”. Per žiūroną jis aiškiai pamatė mėlyną dangų: oranžinis ratas atrodė tarsi langas į dar kažką, kur vis dar buvo diena.

Toliau pasirodydavo ir paslaptingi gyvūnai. Važiuodami per rančą vidury baltos dienos, Teris ir Gven pamatė, kaip neaukštas, labai raumeningas gyvūnas su garbanotu raudonu kailiu ir vešlia uodega užpuolė arklį. Šermanas privažiavo arčiau ir apstulbo, kai plėšrūnas pradingo tiesiog jo akyse. Vienas - ir nebėra! Apžiūrėjęs arklį, Šermanas pamatė ant jo kojų daugybę įdrėskimų nagais.

Rančoje kartkartėmis matydavo egzotinius margaspalvius paukščius, aiškiai nevietinius, kurių negalėdavo atpažinti. Sutikdavo ir tamsių, dviejų metrų aukščio būtybių, primenančių sniego žmogų.

Fermerio šunis, atrodo, apėmė paranoja. Jie ištisomis dienomis tupėdavo būdose, taip išsigandę, kad net ėsti neišlysdavo. Kartą naktį pradingo iškart šešios katės. Neužilgo ėmė dingti ir galvijai. Viena karvė pradingo iš apsnigto lauko. Teris matė kanopų pėdsakus, vedusius į lauką, kurie netikėtai nutrūko, tarsi karvė būtų pakilusi į dangų.

14 Šermano galvijų arba buvo užmušti, arba pradingo. Kartą karvė buvo rasta negyva vos po penkių minučių po to, kai Šermano sūnus matė ją gyvą. “Kažkas” išpjovė gyvūno kūne 15 cm pločio ir 60 cm skylę. Nei ant karvės, nei ant apsnigtos žemės kraujo pėdsakų nerasta.

Vilkolakio takas

Teris ilgai tylėjo, nes suprato, kad parduoti rančą kam nors bus neįmanoma, jei paaiškės tiesa apie visus tuos bjaurius dalykus. Bet galiausiai apie rančą sužinojo laikraščio “Deseret News” redakcijoje, ir Šermanų gyvenimas pasidarė dar sunkesnis: naktinis juos vargino anomaliniai reiškiniai, o dienomis - minios smalsuolių.

Kai kuriems lankytojams teko pamatyti daugiau, negu jie iš tikrųjų norėjo. 1996 metų birželio mėnesį pas Terį atėjo aukštas žmogus ir lauko viduryje užsiėmė kažkuo panašiu į meditaciją, užmerkęs akis ir pakėlęs į viršų rankas. Staiga netoliese buvusiame miške kažkas ėmė greitai judėti. Teris negalėjo įžiūrėti objekto formos, bet matė, kad tas kažkas buvo didelis. Paskui kažkas išplaukęs išėjo iš miško ir nuskubėjo link “meditatoriaus”. Atsistojęs prieš jį, tas kažkas suriaumojo gyvulišku balsu, kuris buvo panašus į lokio ir liūto riaumojimo mišinį. Anot Terio, ta būtybė buvo beveik permatoma, priminė užmaskuotą būtybę iš filmo “Plėšrūnas”.

Persigandęs “meditatorius” pabėgo. Isteriškai šaukdamas, jis paliko rančą ir niekada daugiau čia nebegrįžo.

Kartu paaiškėjo, kad vieta, kurioje stovėjo ranča, nuo senų laiko turėjo blogą vardą tarp slėnyje gyvenusių indėnų jutų. Jie kalbėjo, kad ši žemė yra ant “vilkolakio” - burtininko, galinčio pasiversti į įvairius gyvūnus - tako.

Tyrimų pradžia

Robertas Bigelou nusipirko Šermanų rančą už 200 000 dolerių - pigiau, negu už ją sumokėjo Teris. Šermanai persikėlė į kitą, mažesnę rančą už 20 mylių nuo tos “prakeiktos”. Jie galėjo parduoti žemę ir brangiau, bet norėjo greičiau atsidurti saugioje vietoje.

Bigelou organizavo rančoje nuolatinį mokslininkų ir buvusių policijos karininkų, mokančių rinkti daiktinius įrodymus, budėjimą. Už rančos tyrinėjimą buvo atsakingas Nacionalinis pirmaujančių mokslų institutas, kurį 1995 metais įkūrė Robertas Bigelou. Si įstaiga turėjo tyrinėti NSO ir anomalinius reiškinius. Rančoje įsikūrusiai tyrėjų grupei vadovavo biologas Kolmas Kelecheris.

Milijardierius padarė viską, kad smalsuolių srautas nedidėtų. Viename vietiniame laikraštyje buvo išspausdintas įspėjimas: “Lankytojai Šermano rančoje nepageidaujami. Ranča patruliuojama 24 valandas per parą septynias dienas per savaitę. Mes pareiškiame, kad pažeidėjai bus areštuoti ir nubausti pagal įstatymą. Tai, ką jūs pamatysite, pažeidę įstatymą, bus kalėjimas”.

Viena iš sandorio sąlygų buvo tokia, kad Šermanas ir jo žmona privalo atvykti į rančą dieną ir padėti mokslininkams: Kolmas Kelecheris įtarė, kad Teris ir Gven galėjo savo esybe “pritraukti” anomalijas.

Kelecherio vadovaujama grupė rančoje dirbo nuo 1996 metų pabaigos iki 2006 metų vasaros. Jie įsirengė vadovavimo centrą, įrengė vaizdo kameras ir kitus prietaisus visoje teritorijoje, pastatė naują tvorą, įkūrė stebėjimo postus visose ganyklose. Tai buvo pats intensyviausias ir kruopščiausias stebėjimas iš visų, kada nors vykdytų, anomalinėse zonose.

Ir, nepaisant skeptiškų prognozių, anomaliniai reiškiniai neišnyko, prižiūrint mokslininkams.

“Susidūriau su keliais reiškiniais, kuriuos man sunku paaiškinti, - pareiškė Kelecheris. - Asmeniškai mačiau kelis neaiškius skraidančius šviečiančius burbulus ir buvau per kelis metrus nuo mokslininko, kai jis aprašinėjo objektą, matomą per naktinio matymo žiūroną; man to objekto pamatyti nepavyko ... Kartą pastebėjau, kaip greitai skrendantis objektas be garso atlėkė iš šiaurinės pusės, dideliu greičiu padarė taisyklingą kilpą virš komandinio punkto ir nuskrido atgal į šiaurę”.

Tačiau visi bandymai nufotografuoti arba nufilmuoti juos praktiškai buvo bevaisiai. Po poros mėnesių stebėjimų ištisomis paromis pradėjo ryškėti bauginantis veiksmų pobūdis: fenomenas galimai gali numatyti mokslininkų veiksmus. Jei jie kameras įrengdavo ir stebėtojus pasiųsdavo į pietinį lauką, aktyvumas atsirasdavo šiaurinėje ganykloje. Jei jie stebėdavo centrinę teritoriją, aktyvumas persikeldavo į kalnus už rančos.

Įvykiai ėmė vis labiau priminti slėpynes. Anot Kelecherio, atrodė, tarsi fenomenas “vis aplenkdavo mus pora žingsnių ir palikdavo mums vizitines korteles žiauriai išdarkytų karvių kūnų, neįprastų pėdsakų sniege, erzinančių infraraudonųjų darinių pavidalu”.

Dingęs dinozauras

Vieną vakarą šunų lojimas įspėjo grupę apie tai, kad kažkas slepiasi medyje netoli namo. Šermanas, tuo metu pagal susitarimą su Bigelou buvęs savo senajame name, griebė medžioklinį šautuvą ir nulėkė tenai. Du mokslininkai nusekė paskui. Tarp medžio šakų jie pamatė didžiules gelsvas reptilijos akis. Gyvio galva buvo maždaug metro pločio. Medžio apačioje buvo dar kažkas: kažkas milžiniškas, plaukuotas, su didelėmis, raumeningomis priekinėmis kojomis ir galva, panašia į šuns.

Puikiai šaudęs Šermanas atidengė ugnį į abi būtybes iš 35 metrų atstumo. Būtybė ant žemės, atrodo, dingo, o tupėjusi medyje - nukrito ant žemės: Teris išgirdo, kaip ji sunkiai žnegtelėjo ant žemės. Visi trys puolė per krūmus, manydami, kad pamatys sužeistą gyvį, bet nerado nei “reptilijos”, nei kraujo pėdsakų. Kitą dieną į rančą atvažiavo profesionalus pėdsekys, bet ir jis, apžiūrėjęs teritoriją, nerado nieko.

Bet vienas pėdsakas vis dėlto liko. Sniege likęs antspaudas buvo gana didelis, trijų pirštų, su aštriais nagais ant pirštų galų. Jis labai panašėjo į velociraptorių - dinozaurą, kurį išgarsino filmas “Juros periodo parkas”.

Prieš dvi dienas iki šių įvykių dar vienas galvijas rastas užmuštas. Šermanas ir jo žmona visą dieną tvirtino žymenas ant neseniai gimusių veršelių ausų. Pritvirtinę žymeną prie veršelio prie namo ausies, jie kokioms 45 minutėms nuėjo į ganyklą. Kol Šermanai buvo už kokių 200 metrų, veršelis buvo išdorotas. Jo vidurius kažkas sudėjo ant žemės, o mėsą nupjovė, palikęs tik kaulus ir kailį. Niekur nebuvo jokio kraujo.

Rančoje buvę mokslininkai greitai apžiūrėjo įvykio vietą ir palaikus nusiuntė į dvi patologoanatomines laboratorijas. Abu patologoanatomai pareiškė, kad veršelis išdorotas dviem skirtingais instrumentais: vienas panašus į sunkią mačetę, o kitas - į aštrias žirkles. Kaip tai buvo padaryta vidury baltos dienos atviroje ganykloje kone fermerių akyse, taip ir liko paslaptis.

Antras veršelis dingo tą patį rytą po žymėjimo: jo taip ir nerado. 12 gyvūnų sulaukė tokio paties likimo nuo to laiko, kai Bigelou įsigijo rančą su visa banda.

Svečiai iš kito pasaulio

Atsiverdavo kartais ir “vartai” į kitą pasaulį. Du grupės nariai, Džimas ir Maikas, naktį budėjo prie skardžio netoli ganyklos. Maždaug 2.30 val. jie pastebėjo virš žemės blankią šviesą. Per galingus žiūronus pavyko įžiūrėti kažką panašaus į 1,2 metro skersmens “tunelį”. O jame - juoda į žmogų panaši būtybė. Kai humanoidas iššliaužė iš šviečiančio tunelio, įėjimas į kitą pasaulį pradėjo siaurėti ir dingo.

Tyrėjai turėjo prietaisus išmatuoti radiacijos lygį ir magnetinius laukus, tačiau jie neparodė nieko neįprasto. Vyrai nufotografavo įvykį, bet nuotraukos nuvylė: tik viename kadre užsifiksavo labai blanki, išplaukusi šviesa, o kitose nebuvo visiškai nieko.

Tada mokslininkai ganykloje pastatė tris stulpus su vaizdo kameromis. Lygiai 8.30 val. trys kameros ant vieno vakarinio stulpo nustojo veikti. Kai stebėtojai priėjo pažiūrėti, pamatė, kad laidai iš kamerų buvo ištraukti, o maždaug 30 cm ilgio kabelis pradingo. Mokslininkai grįžo į stebėjimo patalpą, tikėdamiesi, kad pamatys piktadarius ant antro stulpo esančių kamerų įrašuose. Tačiau kameros nieko neužfiksavo!

Kai kuriais atvejais kažkokia nematoma jėga judėjo po rančos teritoriją ir tarp gyvūnų. Vienas mokslininkas pranešė apie sudrumsto vandens takelį kanale, tarsi vandeniu greitai prabėgo didelis nematomas gyvis. Aiškiai buvo girdėti pleškėjimas ir jautėsi bjaurus kvapas, bet nesimatė nieko. Kaimynas fermeris pranešė apie tokį pat atvejį ir po dviejų mėnesių.

Balsai iš niekur - viena iš įdomiausių Skinwalker rančos mįslių, su kuria susidūrė daug žmonių. Tie balsai netikėtai prasiveržia iš niekur kelioms akimirkoms ir vėl pradingsta. Arba girdisi tarsi šnabždesys į ausį, tarsi prie tavęs stovėtų koks nematomas žmogus. Kitas panašaus tipo keistas reiškinys yra kažko nematomo prisilietimai. Žmonės daug kartų jautė, kad kažkas smarkiai juos pastumdavo, tarsi nematoma ranka ar koja. Kartais tos nematomos būtybės būdavo matomos - pusiau permatomi žmonių siluetai, kartais lydimi nedidelių skraidančių rutuliukų - orbų.

2008 metais tyrimai buvo nutraukti. Vienas iš mokslininkų pasakė: “Mes negalime tiesiog pasakyti, kad visa tai daro ateiviai ar nežemiškos civilizacijos. Tai kažkoks protas, nuolat naujas, kuris kažkuo skiriasi nuo savęs ankstesnio, kažkas nesikartojančio. Jis reaguoja į žmones ir prietaisus. Mes manėme, kad ranča taps mokslinių tyrimų poligonu, bet atrodo, kad mokslas negali išspręsti tokios problemos”.

2013 metų kovo 1 dieną vienam liudininkui, buvusiam visai netoli Skinwalker rančos, pavyko nufotografuoti objektus, kuriuos jis apibūdino kaip “portalą”, ir dvi skraidančias lėkštes. Liudininkas naudojo kamerą “Sony HD” naktiniu režimu, fotografavo šiaurės kryptimi, orientuodamasis pagal elektros linijas palei kalno keterą.