Anomalijos NSO nusileidimo vietose

NSO nusileidimo vietos yra viena iš nuostabiausių šių paslaptingų objektų ypatybių. Dauguma žmonių atmeta, bet kokius pranešimus apie NSO nusileidimą, nes tai netelpa į jų įprasto tikrovės suvokimo rėmus.

Tačiau beveik po kiekvieno tokio nusileidimo ant žemės paviršiaus lieka fiziniai pėdsakai, kurie paprastai būna gana stabilūs ir kelis mėnesius ar net metus galima juos objektyviai moksliškai tyrinėti. Tokie pėdsakai fiksuojami praktiškai visame pasaulyje ir vadinami “skraidančių lėkščių lizdais” (ateiviai su paranormal.lt).

Patvirtinti pranešimų apie NSO nusileidimus patikimumą gali padėti daugybė argumentų. Pavyzdžiui, NSO nusileidimus paprastai mato keli žmonės. Be to, apie tai paprastai praneša gana sveiki žmonės, nelinkę į mistifikacijas ir verti pasitikėjimo. Bendra visų pranešimų analizė rodo, kad šie faktai visame pasaulyje yra labai panašūs. Išryškėja tam tikras bendras įvykių paveikslas, kurio negalima paaiškinti mistifikacija, apgavikų suokalbiu ar visuotiniu pamišimu.

Užsienio šaltiniai liudija, kad šiai dienai užfiksuota jau daugiau kaip 5000 NSO nusileidimų įvairiose šalyse, daugiausia Prancūzijoje, Argentinoje, JAV, Ispanijoje, Kanadoje, Anglijoje, Australijoje ir Brazilijoje.

Įdomiausia, kad NSO nusileidimų vietose stebimi anomaliniai reiškiniai. Visais laikais žmonija domėjosi šiais nepaaiškinamais, paslaptingais reiškiniais, kurie atsiranda dėl NSO poveikio dirvai. Dirvos mėginių iš nusileidimų vietų analizė rodo, kad dirva pasidaro tokia sausa, jog neskęsta vandenyje. Dar dirva dažnai būna labai susmulkinta, tarsi būtų patyrusi galingą ultragarsinį spinduliavimą.

1972 metų lapkričio mėn. NSO nutūpimo vietoje Kanzaso valstijos Delphos mieste dirva buvo netekusi tiek vandens, kad kokius tris mėnesius išvis nesugerdavo vandens. Be to, medžių kamienai ir dirvos žiedas toje vietoje švietė kelias naktis iš eilės. Žmonių, kurie liete šviečiančias vietas, pirštų galiukai prarasdavo jautrumą dviem savaitėms. Nusileidimo vietoje vario kiekis dirvoje buvo 50 kartų didesnis, negu aplinkinėse vietovėse, cinko - 200 kartų. Be to, prietaisai fiksavo anomalines medžiagas, kurios nebūdingos šioms vietoms, pavyzdžiui, alavą, manganą, magnį ir žalią aliejingą, greitai išgaruojantį skystį, kuris neturi analogų Žemėje. Nustatyti šio žalio skysčio sudėties taip ir nepavyko.

Taip pat buvo užfiksuoti atvejai, kai, skrendant NSO, ant žemės nukrisdavo ilgi, keisti baltos spalvos siūlai, kurie buvo pavadinti “angelo plaukais”. Pamažu jie virsdavo kvepiančia drebučių mase, kuri labai greitai išgaruodavo. Palietus tuos siūlus, likdavo dėmės ant ranką, rankos niežėdavo. Toks reiškinys buvo stebimas Naujojoje Zelandijoje, JAV, Italijoje ir Prancūzijoje. Ištyrę “angelo plaukus”, Naujosios Zelandijos mokslininkai padarė išvadą, kad jie nėra gamtinis junginys.

Anot tyrėjų, vietose, kur buvo nusileidę ar pakibę NSO, radioaktyvumo pėdsakų paprastai nebūdavo aptinkama. Tačiau kartais, nepriklausomai nuo poveikio laiko, atsirasdavo tam tikros planetos magnetinio lauko anomalijos. Apie tai kalba ir ekspedicijos, kuri 1982 metų vasarą vyko į Vologdos srities Robozero rajoną, tyrimų rezultatai. Anot vienuolių užrašų, 1663 metais tame rajone buvo stebimas nežinomo objekto skrydis. Naudodama specialią magnetometrinę aparatūrą, ekspedicija sudarė maršruto schemą. Ji padėjo nustatyti anomalinius geomagnetinio lauko pokyčius būtent tose objekto skrydžio trajektorijos vietose, kur jis neva buvo pakibęs virš žemės. Tai gali būti susiję su pakibusio virš žemės objekto elektromagnetiniu poveikiu ežerų nuosėdų sluoksniams.

Dėl nuosėdų medžiagų taip vadinamos “magnetinės atminties” savybių poveikio pėdsakai išlieka ilgą laiką.

Ufologai kartais, net praėjus daugybei metų, tokiose vietose registruoja bioenergetines anomalijas. Šis tyrimas patvirtino minėto įvykio tikrumą ir stebėtinai didelę objekto energijos koncentraciją.

Tokių anomalinių zonų, randamų NSO nusileidimo vietose, gana daug pačiose įvairiausiose planetos vietose. Pavyzdžiui, viena iš tokių vietų yra Permės anomalinė zona Rusijoje. Tyrimai parodė, kad čia yra stipri biolokacinė anomalija. Šioje teritorijoje buvo matomi šviečiantys rutuliai, didelės juodos figūros, kiti kūnai, demonstruojantys protingą elgesį - jie sekė ekspedicijos narius, susirikiuodavo į taisyklingas geometrines figūras, nuskrisdavo tolyn, žmonėms artėjant, ir t.t. Be to, 1999 metų rudenį šiame rajone gana dažnai buvo stebimi garsiniai miražai. Vienos iš daugybės ekspedicijų dalyviai labai aiškiai girdėjo greitai artėjančio motoro garsą, ir ne vieną kartą. “Mašina”, skleidžianti tokius garsus, net įvažiavo į laukymę, tačiau jos niekas taip ir nematė. Sprendžiant pagal pėdsakus, šioje taigos vietoje jokių mašinų nebuvo daugybę mėnesių.

Dar viena garsi anomalinė zona yra Bermudų trikampis.

Anomalijos šioje zonoje taip pat siejamos su neatpažintais objektais, kurie čia ne kartą buvo matomi.

Tačiau užtikrintai kalbėti apie vienų ar kitų anomalinių zonų atsiradimo priežastis ir laiką negalima. Nėra bendrai priimtų hipotezių, kurios paaiškintų anomalinių zonų atsiradimą. Žinomas tik apytikslis jų skaičius Žemėje. Dauguma mokslininkų nežiūri į šį klausimą rimtai, nes NSO nusileidimo vietos niekaip netelpa į šiuolaikinio pasaulio paveikslo rėmus ir prieštarauja įprastai gamtos mokslų paradigmai. Kol kas klausimų yra gerokai daugiau negu atsakymų. Atsakymų galima tikėtis, tik atlikus aukšto lygio kompleksinius tyrinėjimus. Tik tada paaiškės atsakymai į daugelį klausimų, susijusių su NSO ir anomalinėmis zonomis.