JAV karines oro pajėgos (KOP): NSO - tai ateivių lėktuvai

Yra prieinama informacija, surinkta vykdant slaptą JAV kariškių projektą "Mėlynoji knyga", skirtą skraidančių lėkščių tyrinėjimui.

Grėsmė nacionaliniam saugumui

Šiuolaikinė NSO era skaičiuojama nuo 1947 m. birželio 24 d., kai verslininkas ir lakūnas Kenetas Arnoldas danguje išvydo devynis keistus objektus. Netrukus ir kariškiai tapo liudininkais - jau liepos 8-ąją kelios “lėkštės” sukėlė sumaištį, kai pasirodė virš slaptos aviacijos bazės Kalifornijoje. 

JAV karinių oro pajėgų materialinės ir techninės valdybos viršininkas generolas leitenantas Natanas Tuainingas apie tai rašė: “Fenomenas yra kažkas realaus, o ne iliuzija ar prasimanymas... Objektai, tikėtina, yra disko formos ir tokių matomų dydžių, kad yra tokie pat dideli, kaip ir žmonių pagaminti skraidymo aparatai. Aprašomos charakteristikos leidžia manyti, kad kai kurie objektai valdomi rankiniu būdu, automatiškai arba nuotoliniu būdu”. 

1947 m. gruodžio 30 d. Tuainingas pradėjo rengti projektą, kurio tikslas buvo ištirti “visą informaciją apie stebėjimus ir atmosferos reiškinius, kurie gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui”. Todėl projektas ir pavadintas “Mėlynąja knyga”. Tai buvo aiški užuomina, kad NSO gali tapti sunkiu išbandymu - “mėlynosiomis knygomis” amerikiečių studentai vadina specialius egzaminų atsakymų sąsiuvinius. 

JAV karinių oro pajėgų kapitonas Edvardas Rupeltas, vadovavęs projektui 1951-1953 metais, prisiminė: “Situacija su NSO buvo rimta... Vadovybė norėjo atsakymų, ir kuo greičiau”. 

Keneto Arnoldo stebėjimas pateko į “Mėlynosios knygos” archyvą ir gavo numerį 17. Jam skirtą dosjė sudaro 61 puslapis. Frenkas Braunas iš ketvirtosios karinių oro pajėgų armijos taip atsiliepė apie liudininką: “Arnoldas tikrai matė tai, apie ką pasakoja... ”

Pirmoji nuotrauka

1947 m. liepos 7 d. fotografas mėgėjas Viljamas Roudsas iš Finikso (Arizonos valstija) išgirdo keistą gaudesį - tarsi žemai skristų naikintuvas. Bet vietoj jo dangumi judėjo plokščias, netaisyklingo apskritimo formos objektas, iš kurio centro veržėsi šviesos spindulys. Kai iki objekto liko apie 700 metrų, Roudsas, spėjęs išsitraukti fotoaparatą, pirmą kartą paspaudė mygtuką. Tą akimirką NSO pasviro ir ėmė tolti. Fotografas spėjo padaryti dar vieną nuotrauką, kol objektas be triukšmo padidino greitį ir dingo už tirštų debesų. Viljamas nunešė nuotraukas į vietinį laikraštį “The Arizona Republic”. Netrukus jos buvo išspausdintos, tiesa, apverstos. Susipažinęs su jomis, Kenetas Arnoldas tvirtai pareiškė matęs tokius pat objektus! 

Antrą parą po straipsnio pasirodymo pas fotografą atėjo KOP papulkininkis, lydimas FTB agento. Viljamas papasakojo: 

“Jie pasiėmė negatyvus ir pasakė, kad greitai grąžins. Po kelerių metų paskambinau į FTB, o jie atsakė, kad nieko nežino”. 

Iš tikrųjų ekspertai išstudijavo nuotraukas ir padarė išvadą: „... matosi į diską panašus objektas, užapvalintas priekyje turintis stačiakampio formos užpakalinę dalį... nuotraukos tikros ir nepanašios į emulsijos defekto ar lęšių netobulumo padarinius”. 

Įsakyta meluoti

1948 m. projekto darbuotojai priėjo išvados, kad NSO yra ateivių lėktuvai. Parengė atitinkamą pranešimą, pavadintą “Situacijos įvertinimas”. Bet jis kategoriškai nepatiko aukštajai vadovybei, kuri atsisakė tikėti ateiviais. Beveik visus ankstesnius darbuotojus atleido, o naujieji gavo nurodymą: neprovokuoti panikos nuotaikų ir atpažinti NSO. Todėl iki 1956 m. “Mėlynosios knygos” oficialiai pripažintų neatpažintais objektų skaičius sumažėjo iki 0, 4 procento per metus. Kariškiai aiškiai melavo, siekdami “paaiškinti” mįslingus incidentus.

Ankstyvą 1959 m. rugsėjo 24 d. rytą policijos pareigūnas Robertas Dikersonas, patrulių automobiliu važinėdamas po Redmondo miestą, pamatė virš medžių pakibusį didžiulį švytintį diską. Po kelių minučių Dikersonas pasuko link Federalinės aviacijos valdybos (FAA) pastato prie Redmondo oro uosto. Tuo metu objektas greitai pasislinko į šalį ir vėl pakibo. Jo spalva pasikeitė iš baltos į rausvai oranžinę. 

5. 10 val. ryto FAA darbuotojai pranešė apie NSO pasirodymą Skrydžių valdymo centrui Sietle, o iš ten informacija buvo perduota kariškiams. 5. 18 val. į orą buvo pakelti šeši naikintuvai perimti neaiškų objektą. Kai lėktuvai riaumodami praskrido virš Redmondo, žmonės vis dar stebėjo objektą. Artėjant lėktuvams, NSO, paleidęs “ugnies čiurkšlę”, neįtikėtinu greičiu šovė aukštyn. Jis pralėkė taip arti lėktuvų, kad vienas pilotas buvo priverstas pasukti į šalį. Persekiojimas nepavyko - NSO sparčiai tolo nuo naikintuvo, bet ištisas dvi valandas liko oro uosto, lėktuvų ir priešlėktuvinės gynybos bazės radarų ekranuose, judėdamas didžiuliu greičiu ir staigiai manevruodamas. 

Oficiali “Mėlynosios knygos” išvada apie tai skelbė: “Galbūt atspindžiai nuo Veneros ir Regulo žvaigždės, kurios stebėjimo metu buvo šiek tiek žemiau horizonto”. 

Projektas buvo galutinai uždarytas 1969 m. gruodžio 17 d. Žinoma, NSO tyrimai tęsėsi toliau, bet karinių oro pajėgų atstovai galėjo oficialiai tvirtinti, kad jie daugiau nebeužsiima šia tema. 

Trečdalis atvejų - paslaptingi

Oficialiais duomenimis, “Mėlynoji knyga” per 22 metus ištyrė 12 618 NSO stebėjimo atvejų, iš kurių 701 -5, 5 procento - liko neatpažintas. Jie galėtų liudyti apie ateivių apsilankymus. Tačiau, anot atmosferos fizikos specialisto Džeimso McDonaldo, tikroji mįslingų atvejų dalis yra 30-40 procentų. 

Sensacingų įrodymų projekte nėra. Pagrindinis jo dalyvių nuopelnas buvo tas, kad jie nuodugniai fiksavo atvejus. Surinktus duomenis galima palyginti su tuo, ką žmonės mato dabar. Galima apibendrinti ir užduoti naujų klausimų, kurie anksčiau nebuvo atėję ufologams į galvą.