Kodėl kuo daugiau gero darai, tuo blogiau su tavimi elgiasi?

Jeigu iš prigimties esate geras žmogus, tikriausiai susidūrėte su auksine taisykle: „Nedaryk gero, negausi blogo.“ Deja, ji veikia beveik visada, bet… kodėl? Jeigu bent kartą jums kilo šis klausimas, labai rekomenduoju perskaityti šią pasakėčią – joje rasite atsakymą, o svarbiausia – suprasite, kaip susitaikyti su pasaulio neteisybe.

Kartą į vieno išminčiaus duris pabeldė jauna nepažįstamoji, kuri verkdama papasakojo jam savo istoriją.

– Nežinau, kaip man toliau gyventi… – drebančiu balsu pasakė ji. – Visą gyvenimą elgiausi su žmonėmis taip, kaip norėčiau, kad jie elgtųsi su manimi, buvau nuoširdi ir atverdavau jiems savo sielą… Esant galimybei, stengdavausi su visais gerai elgtis nieko nesitikėdama atgal, padėdavau kaip galėdavau. Aš iš tikrųjų visa tai dariau neatlygintinai, bet atgal gaudavau tik pyktį ir pajuokas. Man skaudu ir aš tiesiog pavargau… Maldauju, pasakykite, ką man daryti?

Išminčius kantriai išklausė ir davė merginai patarimą:

– Nusirenk ir visiškai nuoga prasieik miesto gatvėmis, – ramiai tarė jis.

– Atleiskite, bet iki tokio lygio dar nenusiritau… Jūs tikriausiai išprotėjote arba juokaujate! Jeigu taip pasielgčiau, net neįsivaizduoju, ko galėčiau tikėtis iš praeivių… Kas nors dar sugalvos mane išniekinti arba įžeisti…

Staiga išminčius pakilo, atvėrė duris ir pastatė ant stalo veidrodį.

– Tau gėda išeiti į gatvę nuogai, bet kažkodėl visai ne gėda apnuoginti savo sielą prieš visą pasaulį. Tu ten įleidi visus iš eilės. Tavo siela – tai veidrodis, būtent todėl kituose mes visi matome savo atspindį. Jų siela kupina pykčio ir ydų – būtent tokį paveikslą jie mato pažiūrėję į tavo tyrą sielą. Jie neturi pakankamai jėgos, kad galėtų pripažinti, jog esi geresnė už juos ir pasikeisti. Deja, tai gali padaryti tik stipriausi…

– Ką gi man daryti? Kaip galiu pakeisti šią situaciją, jeigu nuo manęs niekas nepriklauso? – paklausė gražuolė.

– Eime su manimi, kai ką tau parodysiu… Pažiūrėk, tai yra mano sodas. Jau daugybę metų laistau šias nuostabias gėles ir jas prižiūriu. Nuoširdžiai sakau, nė karto nemačiau, kaip jos pražysta. Viskas, ką man teko matyti, – tai jau pražydę žiedai, svaiginantys aromatu ir grožiu.

Vaike, mokykis iš gamtos. Pažiūrėk į šias nuostabias gėles ir daryk kaip jos – atsargiai atverk savo širdį, kad niekas to nė nepastebėtų. Atsiverk geriems žmonėms. Palik tuos, kurie bando nuskinti tavo žiedlapius, meta juos po kojomis ir bando sutrypti. Šios piktžolės dar nepasiekė tavo lygio, tu joms niekuo negali padėti. Tavyje jie matys tik bjaurų savęs atspindį.

Tekstas perpublikuojamas iš vmarkus.lt