Legendos apie vaiduoklius antrininkus

Anot legendų, antrininkai - tai antgamtiniai realių žmonių dublikatai. Jie gali pasirodyti keliais būdais: juos galima pamatyti akies krašteliu, jie gali pasirodyti tuščiame apleistame kelyje, juos galima pamatyti stovint jums už peties savo atspindyje veidrodyje. kartais žmogus gali net nematyti savo antrininko, tačiua jį mato kiti žmonės. Antrininkai gali padėti žmonėms atlikti kai kuriuos reikalaus arba būti kaip fiktyvus kūnas...

Yra daugybė aiškinimų apie antrininkų atsiradimą. Ne vieną amžių mistikai manė, kad jie yra antgamtinės būtybės: arba dieviškos žmogaus kopijos, arba demoniškos. O štai mokslininkai teigia, kad antrininkai - tai tik haliucinacijos ar psichinės ligos, pavyzdžiui, šizofrenijos, pasekmė. Apie antrininkus galima tiksliai pasakyti tik du dalykus: dažnai jų pasirodymas reiškia artėjančią nelaimę ir daugelis garsių žmonių tvirtino, kad antrininkai juos persekiojo (paranormal.lt).

Johanas Volfgangas fon Gėtė

Johanas Volfgangas fon Gėtė (1749-1832) buvo garsus vokiečių rašytojas, poetas ir žurnalistas, padaręs didžiulę įtaką literatūros vystymuisi. Į jo žodžius buvo įsiklausoma, o nuomonė - gerbiama.

Vieną dieną Gėtė, apimtas depresijos po barnio su savo mergina Frederika, jojo nuošaliu takeliu. Netikėtai priešais jį pasirodė kitas žmogus, jojantis priešinga kryptimi. Gėtė vėliau pasakojo, kad šį žmogų matė ne akimis, o „minties žvilgsniu“, tarsi žiūrėjo pats į save, nors rašytojas ir tas žmogus buvo apsirengę skirtingai. Netrukus figūra dingo, Gėtė, kurį paslaptingojo jojiko vaizdas keistai nuramino, apie šį įvykį labai greitai užmiršo.

Praėjo aštuoneri metai, rašytojas vėl jojo tuo pačiu takeliu, tik šį kartą priešinga kryptimi - jis jojo susitikti su Frederika. Būtent tuomet vyras ir suprato, jog jis apsirengęs tokiais rūbais, kokiais buvo jo antrininkas prieš aštuonerius metus.

Tai nebuvo vienintelis antrininkas, kurį matė Gėtė: kartą jis pamatė savo draugą Frydrichą, einantį gatve ir apsirengusį Gėtės chalatu. Nustebęs rašytojas parėjo namo ir jame rado Frydrichą, apsirengusį tuo pačiu chalatu - pasirodo, draugas gatvėje sulijo ir užsuko pas rašytoją į namus, kur apsirengė Gėtės chalatą, kol jo paties rūbai išdžius.

Jekaterina II

Jekaterina II, Rusijos imperatorienė, valdžiusi XVIII amžiuje, buvo stipri ir pavojinga asmenybė. Tačiau ir su ja vykdavo keisti atsitikimai, pavyzdžiui, ji matė savo vaiduoklišką antrininką, sėdintį soste.

Vieną naktį, kai Jekaterina gulėjo lovoje, sunerimę tarnai jai pranešė, kad matė, kaip ji įėjo į sosto salę. Jekaterina nusprendė pati išsiaiškinti, kas čia vyksta, ir aptiko savo antrininką, kuo ramiausiai sėdintį soste. Imperatorienė įsakė sargybai sušaudyti apsišaukėlį.

Istorija nutyli, ar imperatorienės vaiduokliškam antrininkui kulkos padarė bent kokią žalą, tačiau netrukus po šio įvykio tikroji Jekaterina II mirė.

Persis Bišis Šelis

Persis Bišis Selis (Percy Bysshe Shelley) buvo puikus poetas, tačiau dažniausiai jis prisimenamas kaip Merės Šeli, „Frankenšteino“ autorės, vyras. Nors galima pagalvoti, kad Merė, būdama siaubo romanų rašytoja, turėjo žymiai didesnę tikimybę sutikti savo antrininką, tačiau jį pamatė būtent Persis.

Likus nedaug laiko iki savo mirties 1812 metais (laivas, kuriuo plaukė Persis, nuskendo), jis Merei prisipažino, kad daug kartų matė savo antrininką. Vienas iš šių susitikimų buvo ypač bauginantis: Persis išėjo į terasą ir ten pamatė savo antrininką, kuris paklausė: „Ir kiek dar laiko tu būsi laimingas?“.

Persio antrininko pasirodymo liudininke tapo artima šeimos draugė Džeinė Viljams, kuri ne kartą matė, kaip pro jos langą praeina Persis Šelis. Nors gatvė baigėsi akligatviu, ji niekada nematė, kad vyras grįžtų atgal. Tikrasis Persis tuo metu visuomet būdavo kitoje vietoje.

Seras Frederikas Karnas Rašas

1906-ais metais Didžiosios Britanijos parlamento narys seras Gilbertas Parkeris (Gilbert Parker) dalyvavo debatuose ir staiga pastebėjo, kad šalia jo sėdi kitas parlamento narys, seras Frederikas Karnas Rašas (Frederick Carn Rush). Seras Parkeris dėl to labai nustebo, nes seras Rašas tuo metu sunkiai sirgo gripu. Tačiau jis vis vien mandagiai pasisveikino su seru Rašu: „Tikiuosi, kad jaučiatės geriau“. Frederikas Rašas niekaip nesureagavo į pasisveikinimą, jis ir toliau sėdėjo akmenine, niūria veido išraiška.

Po kiek laiko seras Parkeris vėl pažvelgė į kolegą, tačiau jo kėdė buvo tuščia. Nustebęs seras Parkeris ėmė ieškoti sero Rašo pastate, tačiau niekas nematė, kad parlamentaras būtų išėjęs. Kai vėliau jis aptarinėjo šį įvykį su kitais parlamento nariais, paaiškėjo, kad jie irgi matė sėdintį serą Rašą.

Kai tikrasis Frederikas Rašas, tuo metu buvęs namuose ir gulėjęs lovoje, sužinojo apie šį nutikimą, jis labai nustebo. Jis labai norėjo dalyvauti diskusijoje, nes buvo svarstomi jam labai artimi klausimai, todėl pagalvojo, kad tai jo dvasia užsuko į parlamentą. Tačiau namiškiai labai išsigando, nes pamanė, kad antrininkas yra blogas ženklas.

Netrukus paaiškėjo, kad jie buvo teisūs: dar ilgai sero Rašo kolegos, jį susitikę parlamento koridoriuose, juokais baksnodavo jį pirštais, norėdami įsitikinti, kad jis yra tikras. Galiausiai parlamentarui teko parašyti keletą sarkastiškų laiškų į vietinį laikraštį su atsiprašymais, kad jam neužteko proto numirti ir užleisti vistą savo antrininkui, tačiau jis pažadėjo tai padaryti kitą kartą.

Karalienė Elžbieta I

Anglijos karalienė Elžbieta I (valdė 1558-1603 metais) buvo paskutinė valdovė iš Tiudorų dinastijos. Ji buvo laikoma charizmatiška, išlaikančia pusiausvyrą ir sveikai mąstančia valdove. Ji buvo iš tų žmonių, iš kurių tikrai nebuvo galima tikėtis, kad jie gali susidurti su paranormaliu reiškiniu.

Karalienė tvirtino, kad matė savo antrininką. Monarchės žodžiais, vaiduokliškoji Elžbieta I gulėjo nejudėdama ant savo lovos, beveik kaip numirėlė. Jai šis įvykis labai įsiminė, nes, anot prietarų, tai yra greitos mirties ženklas. Šis įvykis būtų greitai pasimiršęs, jei Elžbieta I netrukus nebūtų mirusi.

Marija Agredietė

Nors antrininkai paprastai laikomi kažkokiu blogiu, yra liudijimų, kad kartais žmogus gali juos ne tik kontroliuoti, bet ir panaudoti tarsi antrąjį kūną ir akimirksniu persikelti į bet kurią vietą.

XVII amžiuje tyrinėtojai ir misionieriai Naujajame Pasaulyje labai nustebo, kai daugelis indėnų genčių Naujojoje Meksikoje jau pilnai išpažino katalikybę. Paklausti, iš kur jiems tapo žinomos tikėjimo tiesos, indėnai atsakė, kad juos į šį tikėjimą atvertė paslaptinga dama mėlyna suknele, kuri juos išmokė tikėjimo pagrindų, davė kryželių, rožančių ir kitų kulto reikmenų.

Po kruopštaus tyrimo keletas šventikų „pastebėjo“ Marijos Agredietės reiškinį - jaunos ispanų vienuolės mėlyna mantija. Ji pareiškė, kad tikėjimas ir malda ją „išmokė“ persikelti per vandenyną pas indėnus. Marija niekada nebuvo išvykusi iš vienuolyno ir žinojo, kad vietos, kuriuose ji lankėsi, - tai „laukinės žemės“. Tačiau šių žodžių pakako įtikinti bažnyčios vadovus.

Iš pradžių inkvizicija labai įtariai žiūrėjo į vienuolės Marijos pasakojimus, netgi apkaltino ją raganavimu, tačiau vėliau išteisino, tikriausiai, dėl to, kad ši istorija buvo pernelyg gera, kad jos paprasčiausiai būtų galima atsisakyti.

Jos sugebėjimas akimirksniu persikelti per vandenyną buvo siejamas su dieviška dovana. Apie vienuolę tapo žinoma daugelyje šalių, ji tapo savo vienuolyno pažiba, parašė keletą knygų apie tai, kaip įgijo šį sugebėjimą. Tačiau vienuolė per savo gyvenimą keletą kartų keitė nuomonę: kartais ji tvirtino, jog buvo priversta sakyti, kad gali lengvai persikelti į savo dvasinę kopiją kitame žemyne, o kartais teigė, jog visa tai yra tikra tiesa.

Abraomas Linkolnas

Abraomas Linkolnas ne kartą atvirai kalbėjo apie savo susidomėjimą paranor-maliais reiškiniais, bent jau privačiuose pokalbiuose tai jau tikrai. Jis teigė, kad su šiais reiškiniais buvo susidūręs. Po to, kai pirmą kartą buvo išrinktas prezidentu, jis ištaikė truputį laiko numigti ant sofos.

Gulėdamas jis atsitiktinai pažvelgė į veidrodį ir jame pamatė savo veidą. Tai nebūtų nieko keisto, tačiau veidrodyje buvo matyti du veidai.

Antrasis Linkolnas, išblyškęs ir ne toks ryškus, žiūrėjo į jį iš veidrodžio šalia jo paties veido. Apstulbęs prezidentas atsikėlė nuo sofos, o antrininkas veidrodyje dingo. Jis vėl atsisėdo, norėdamas dar kartą pamatyti antrininką, tačiau šis veidrodyje nebepasirodė.

Linkolnas buvo apstulbęs, tačiau jo žmoną Merę apėmė siaubas. Ji buvo įsitikinusi, jog antrininkas - tai tikras ženklas, kad Linkolnas bus išrinktas antrai kadencijai (gal dėl to, kad du Linkolnai, todėl ir dvi kadencijos), tačiau jis to nepergyvens (nes antrasis Linkolnas atrodė tarsi numirėlis).

Linkolnas vis bandė dar kartą pamatyti savo antrininką, atsisėsdamas ant sofos kiekvieną naktį tuo pačiu metu. Dar kartą jis pamatė antrininką, tačiau po to šis daugiau nebepasirodė. Gali būti, kad jis perdavė savo nebylų pranešimą, o Linkolnas tikrai nesulaukė savo antros kadencijos pabaigos.
mirė, žinodamas, kad ką tik mirčiai pasmerkė 357 vyrus. Jo paskutiniai žodžiai buvo liūdni, tačiau verti džentelmeno: „Tai visiškai mano klaida“.

Tuo metu Trajono žmona jų namuose Londone surengė vakarėlį draugams. Visiškai netikėtai svečiams šiame vakarėlyje pasirodė pats Trajonas. Jis tylėdamas nusileido laiptais, lygiai

Džordžas Trajonas

1893 metų birželio 22 diena viceadmirolui Džordžui Trajonui (George Tryon) nebuvo labai sėkminga. Jis vadovavo dviem laivų kolonoms prie Sirijos krantų ir davė įsakymą kolonoms pasisukti priekiu vienai į kitą. Bandymas atlikti didingą jūrų manevrą buvo kvailiausia klaida, nes priekiniai laivai beveik iš karto taranavo vienas kitą, o vienas jų, kuriame buvo ir pats Trajonas, nuskendo. Viceadmirolas mirė, žinodamas, kad ką tik mirčiai pasmerkė 357 vyrus. Jo paskutiniai žodžiai buvo liūdni, tačiau verti džentelmeno: „Tai visiškai mano klaida“.

Tuo metu Trajono žmona jų namuose Londone surengė vakarėlį draugams. Visiškai netikėtai svečiams šiame vakarėlyje pasirodė pats Trajonas. Jis tylėdamas nusileido laiptais, lygiai taip pat tylėdamas ir su niekuo net nepasisveikinęs perėjo svetainę ir atidarė duris, norėdamas išeiti į lauką, o po to staiga dingo. Jis buvo apsirengęs paradine forma, tarsi vadovautų parodomiesiems laivų manevrams.

Tiesa, šioje istorijoje yra tam tikrų neatitikimų: kai kas pasakojo, jog ledi Trajon tuo metu buvo užsiėmusi svečiais ir antrininko nematė, o kiti tvirtino, kad ji buvo viena iš šio keisto įvykio liudininkių. Kad ir kaip iš tiesų buvo, tačiau ši istorija panaši į kitas kraupias istorijas apie jūrininkus, kurių antrininkai šeimoms pranešdavo apie jų mirtį.

Gi de Mopasanas

Prancūzų rašytojas Gi de Mopasanas, ko gero, aprašė paties artimiausio susitikimo su antrininku atvejį. Yra pasakojama, kad gyvenimo pabaigoje rašytojas gana dažnai bendraudavo su savo antrininku. Šis ne tik kalbėdavo su rašytoju, tačiau vieną kartą atsisėdo ir ėmė diktuoti jam pasakojimą. De Mopasanas tvirtino, kad vieną iš paskutinių jo istorijų parašė, tiesiogine to žodžio prasme, vaiduoklis.

Pasakojimas, kurį de Mopasanui padiktavo dvasia, vadinasi „Horla“. Jame pasakojama apie žmogų, kurio protas lėtai pasiduoda piktajai dvasiai, išnaudojančiai jo kūną. Tarsi atkartodama aprašytą istoriją, rašytojo sveikata ėmė sparčiai blogėti netrukus po to, kai šis pasakojimas buvo užbaigtas.

Pagal kitą versiją antrininkas pasakojimo nediktavo, nes išnyko iš karto po to, kai išsigandęs de Mopasanas pašaukė tarną. Tačiau po kelių mėnesių antrininkas grįžo. Jis įėjo į rašytojo kambarį, liūdnai žiūrėdamas į jį, po to atsisėdo ir užsidengė veidą rankomis, tarsi apimtas nevilties. De Mopasanas nusprendė, kad antrininkas atnešė siaubingą žinią, po tos dienos rašytojo gyvenimas ėmė riedėti žemyn, po metų jis mirė slaugos namuose.

Emilė Sedžė

Emilė Sedžė niekada pati nematė savo antrininko, tačiau jį matė kiti žmonės.

Sedžė dirbo elitinėse mergaičių mokyklose. Ji buvo puiki mokytoja, tačiau kažkodėl labai dažnai keisdavo darbovietę: per 16 metų ji dirbo net 19-je mokyklų. Ir tik 1845 metais tapo žinomos tokio elgesio priežastys.

Emilė, kaip teigiama, tapo savo antrininko keisto elgesio auka. Jos vaiduokliškas antrininkas pirmą kartą pasirodė pamokos metu, o 13 mergaičių matė, kaip antrininkas stovėjo šalia Sedžės ir tarsi veidrodyje tiksliai kartojo jos judesius. Kitą kartą antrininkas pasirodė už mokytojos nugaros, kai ji valgė valgykloje, ir ėmė kartoti jos judesius. Sedžė nekreipė jokio dėmesio į vaiduoklį, nors aplinkui buvę jį matė gana aiškiai.

Po kiek laiko Sedžė ėmė piktnaudžiauti alkoholiu ir kartais būdavo beveik be sąmonės, kai pasirodydavo antrininkas ir imdavo daryti keistus dalykus. Emilė vėliau pasakojo, kad tuo metu būtent apie tai galvojo. Ji darė prielaidą, kad gali kažkaip pasąmonės lygyje kontroliuoti savo antrininką.

Greitu laiku antrininkas nustojo rodytis visiškai arti savo „originalo“. Kartais jis užeidavo į klasę ir ramiai atsisėsdavo ant kėdės, o tuo metu Sedžė buvo lauke ir ramiai sau darbavosi sode. Nedaugelis mokinių, kurios išdrįso prieiti prie mokytojos antrininko, pastebėjo, kad per jį galima kiaurai pereiti, nors prisilietus jis atrodė tarsi būtų iš tikrų audinių.

Ėjo laikas, antrininkas tapo nuolatiniu mokyklos lankytoju, o sunerimę tėvai ėmė atsiiminėti savo dukras iš mokyklos. Nors Sedžė buvo puiki mokytoja, direktorei nebeliko nieko kito, tik atleisti ją iš darbo kartu su jos antrininku.