„Meliongalviai“ - šiurpūs personažai iš Ohajo miesto legendų

Ohajo (JAV) miesto legendose pasakojama apie būtybes, kurios vadinamos „meliongalviais“ arba „arbūzgalviais“. Pasakojimai apie susitikimus su jais prasidėjo praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio pabaigoje ir iki šiol jie vis dar neprarado aktualumo. Keistos būtybės apibūdinamos kaip žmonės su didžiulėmis, tarsi išpūstomis galvomis.

Meliongalviai sutinkami atokiuose kaimuose Ohajo valstijoje, tačiau kartais sutinkami ir kitose valstijose. Jie sutinkami tose vietose, kur, sprendžiant iš daugybės siaubo filmų, gyvena ypač kraupūs personažai - sulaukėję degeneratai, kanibalai, maniakai su grandininiais pjūklais ir kt. Dažnai melionagalviai sutinkami netoli mažų Kirtlando ir Čardono miestelių. Šios būtybės atrodo gana žmogiškos, jokiu būdu neprimenančios pilkųjų ateivių ar kitų garsių monstrų. Tačiau jų kaukolės yra pernelyg išsipūtusios, kaip ir pacientams, sergantiems hidrocefalija. Kai kuriuose šaltiniuose minima, kad meliongalviai turi nepaprastai aštrius trikampius dantis - kaip ir rykliai.

Su meliongalviais dažniausiai susitinka miškuose keliaujantys turistai ar atsitiktiniai vieniši keliautojai. Pagal vieną versiją melionagalviai yra baisaus medicininio eksperimento rezultatas. Tariamai j šias vietas kažkada atvyko gydytojas Krou, kuris dirbo su našlaičiais. Gydytojas ėmė vykdyti savo beprotiškus eksperimentus su vaikais, o šiems dėl dirbtinai sukeltos hidrocefalijos išaugo galvos. Dėl šios ligos vaikai vienas po kito išprotėjo ir pabėgo į miškus. Pagal kitą versiją, daktaro Krou žmona vaikams jautė gailestį, ji pati padėjo jiems pabėgti ir pasislėpti miškuose. Vieno tokio pabėgimo metu Krou žmona žuvo gaisre, kai vaikai netyčia parvertė žibalo lempą. Pagal šią versiją dabar sutinkami meliongalviai yra arba nelaimingų vaikų, paveldėjusių didžiules kaukoles ir beprotybę, palikuonys, arba jų vėlės, pasmerktos amžinoms klajonėms vietiniuose miškuose.

Kita legenda apie meliongalvių kilmę taip pat sieja juos su medicina, tačiau šį kartą visa tai susiję su slaptu vyriausybės eksperimentu. Atliekant medicininius eksperimentus žmonių kaukolės padidėjo ne dėl vandens buvimo jose, kaip yra sergant hidrocefalija, bet dėl smarkiai padidėjusio smegenų tūrio. Kaip ir pirmojoje hipotezėje, pacientai kartą pabėgo iš laboratorijos, nes labai norėjo patekti į paprastų žmonių pasaulį. Bet ten jie buvo laikomi monstrais, todėl melionagalviai grįžo į šiuos miškus ir vis dar juose klaidžioja. Tariamai vyriausybė sąmoningai sukūrė ir išplatino daugybę ekscentriškų pasakojimų apie susitikimus su melionagalviais, kad tikroji kankintų žmonių istorija taptų dar viena sąmokslo teorija, kurios šalininkai laikomi keistuoliais. Vienaip ar kitaip, pasak legendos, meliongalviai vaikšto kažkur Ohajo miškuose, misdami vietiniais gyvūnais. Pasakojama, kad kartais šiuose miškuose randama gyvūnų liekanų, o užpuolimo pėdsakai nerodo įprastų šiose vietose gyvenančių plėšrūnų. Meliongalviai yra gana agresyvūs padarai. Naktį jie medžioja ne tik gyvūnus, bet ir žmones. Teigiama, kad išbadėjusios šios būtybės netgi gali pulti viena kitą.

Pats pirmasis susitikimas su melionagalviu įvyko 1964 m. Grupė paauglių važiavo kažkur automobiliu ir pamatė vyrą su didžiule galva kelio pakraštyje, žiūrintį į juos. Kai paaugliai priėjo prie jo, būtybė puolė į krūmus. Paaugliai nusekė paskui ją į mišką ir išėjo į proskyną, kurioje stovėjo senas namas. Verandoje sėdėjo pagyvenęs vyras ir moteris, aplinkui vaikščiojo keletas meliongalvių. Viskas atrodė taip siurrealistiškai, kad paaugliai paklausė senuko, kas čia vyksta. Senis sakė, kad neįprastos būtybės yra jų vaikai, kurie tokiais gimė dėl radiacijos poveikio. Kadaise jis dirbo branduolinės fizikos mokslininku vyriausybinėje programoje.

Senis pasakojo, kad vyriausybė jiems sumokėjo už tylėjimą ir išvykimą į nuošalią vietą, kur niekas nematys jų vaikų. Senis paprašė paauglių apie juos niekam nieko nepasakoti, tačiau šie negalėjo nepasigirti ir papasakojo savo draugams apie tai, ką matė. Ir kai po kelių dienų visa kompanija vėl nusprendė susirasti tą namą, žvyrkelyje juos staiga sustabdė didelis policijos patrulis, kurį sutikti šioje vietoje buvo keista ir netikėta. Jaunuoliai papasakojo, kur keliauja, tačiau policininkai ėmė juos įtikinėti, jog visa tai yra prasimanymai ir miesto legendos. Tačiau vaikinai nenorėjo grįžti atgal, tada jie buvo sulaikyti ir nuvežti į policijos nuovadą. Jie buvo paleisti tik tada, kai tėvai atėjo pasiimti paauglius, kuriems nebuvo pareikšti jokie kaltinimai. Nežinia, ar jie vėliau bandė važiuoti atgal prie to namo, ar buvo taip įbauginti, kad pamiršo kelią į jį.

Dar viena istorija apie susitikimus su melionagalviais aprašyta knygoje „JAV keistenybės: jūsų kelionių vadovas po Amerikos vietines paslaptis ir legendas“ („Weird US: Your Travel Guide to American Local Legends and Best Sept Secrets“), išleistoje 2001 m. Liudytojas Tonis pasakojo, kad važiavo netoli Čardono (Ohajas), ir vienas iš šių padarų bandė vytis jo automobilį. Liudininkas apibūdino jį kaip vidutinio ūgio žmogų, turintį plonas rankas ir kojas, bet didžiulę galvą. Padaras neilgai bėgo paskui mašiną ir po to dingo miške.

„Jis buvo maždaug mano dydžio, tai yra, apie 170 cm. Jis dėvėjo rudas kelnes, labai nešvarias ir suplyšusias, o baltus marškinius dengė tamsiai raudonos dėmės, gali būti, kad tai buvo kraujas. Galva buvo rusvos spalvos, joje nesimatė ausų, tik šonuose buvo mažos skylės. Atrodė, kad kaukolė yra išsipūtusi, o akys - didelės“.

Apie dar vieną susitikimą su melionagalviu pasakojo moteris vardu Kelė. Ši istorija nutiko, kai Kelė lankėsi Felt Menšeno dvare Alegano apygardoje, Mičigano valstija.

Kelė su draugais tyrinėjo apleistą valdą, kai staiga grupė pastate susidūrė su kažkuo, kieno galva atrodė pernelyg didelė.

„Mes nežinojome, kas yra šis žmogus, bet mano draugas sušuko jam: „Sveiki!“ ir draugiškai pamojavo ranka. Keistasis žmogus atsakė nesuprantamu niurzgėjimu ir ėmė greitai žingsniuoti link mūsų. Netikėtai mus visus apėmė baimės jausmas, mes visi kuo skubiau palikome pastatą ir nuskubėjome prie savo automobilio. Greitį sulėtinome tik nuvažiavę keletą mylių nuo dvaro“.

Kita panaši istorija nutiko 2009 m. Ji buvo paskelbta svetainėje „Creepy Cleveland“. Liudininko Džejaus Bi visa vaikystė prabėgo vietovėje netoli Visnerio kelio (Ohajas), einančio per mišką. Būtent ten jis pamatė meliongalvį, kuris užpuolė jo šunį.

„Tai įvyko rudens pradžioje apie 10 valandą vakare. Išgirdau, kad įnirtingai ėmė loti šuo, todėl išbėgau iš namo, norėdamas pažiūrėti, kas dedasi. Pastebėjau, kad šuo sužeistas, iš žaizdos tekėjo kraujas. Po to pažvelgiau į miško pusę ir pamačiau nutolstančio žmogaus su didžiule galva figūrą. Kitą rytą leidausi pėdsakais, tačiau prie upelio jie dingo“.

Visnerio kelias yra ta vieta, kur ne kartą buvo pastebėti meliongalviai. Gali būti, kad jie kažkur netoliese gyvena. Dar viena tokia vieta yra Velveto kelias, einantis per Trambalo ir Monro miestelius Konektikuto valstijoje. Susitikimas su meliongalviu šiame kelyje buvo aprašytas Džozefo Citro knygoje „Keistoji Naujoji Anglija“ („Weird New England“). Tai įvyko praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje. Grupelė merginų - Megan, Sju, Kim, Debė, Dženė ir Karen - penktadienio vakare poilsiavo ir nusprendė pasivažinėti šiuo keliu bei paieškoti nuotykių. Merginos net negalėjo įsivaizduoti, kad sutiks meliongalvį, vėliau jos labai pasigailėjo dėl šios kelionės. Merginos įvažiavo giliai į mišką, kvatodamos ir pasakodamos visus joms žinomus baisius pasakojimus. Netikėtai automobilio žibintų šviesoje jos pamatė šalikelėje šalia medžio stovintį nedidelio ūgio žmogų didžiule galva ir sudriskusiais rūbais. Jo akys švietė keista oranžine spalva. Kai išsigandusios merginos dideliu greičiu pravažiavo pro keistąjį žmogų, norėdamos kuo greičiau išvažiuoti iš miško, pro atvirą automobilio langą išgirdo garsų maniakišką kvatojimą.