«Jei ką nors skauda, tylėkite»: 3 arabų išmintis apie tai, ko negalima sakyti kitiems žmonėms

Niekam neviešinkite savo paslapčių. Net savo draugams...

Negundykite kitų žmonių savo paslaptimis

"Jei kas nors skauda, tylėk."

Iki šių dienų išlikusi legenda apie senąjį Ezio kuo puikiausiai parodo žmonių prigimtį ir tai, ko jie neturėtų sakyti: "Senasis Ezio liko vienas po to, kai jo sūnus išvyko, drąsiai saugojo namus ir prižiūrėjo gyvulius. Vieną dieną jam taip skaudėjo nugarą, kad jis apie tai papasakojo kaimynui - kaimynas papurtė galvą ir ėmė gailėtis senolio. Netrukus ši žinia pasklido po kaimą ir visi žinojo, kad vargšą senuką skauda nugarą ir jam sunku prižiūrėti gyvulius. Kiekvieną kartą, kai žmonės pamatydavo senuką, pasigirsdavo apgailestavimo žodžiai, tačiau niekas savanoriškai neatsisakė padėti seneliui prižiūrėti gyvulius. Netrukus senelio nugara ėmė atleisti, tačiau vaikščiodamas po turgų jis vis dar girdėjo, kad yra laikomas senu žmogumi su bloga nugara.

Netrukus pas senuką atėjo kaimynas, kuriam jis pirmiausia papasakojo savo problemą ir užjaučiančiai tarė "Drauguži, matau, kaip tau sunku - leisk man paimti tavo žemę ir avis po savo sparnu, nes aš dar esu stiprus. Ir aš tau už juos sumokėsiu." Atsakydamas į kaimyno pasiūlymą, kuris davė tris kartus mažiau, nei buvo vertas, senolis nusijuokė, o kaimynas tarė "Taip bent jau gausi šiek tiek pinigų, nes kitaip tavo ūkis žlugs!"

Senukas išvijo gudrų kaimyną ir išlaikė ūkį, kol atvyko jo sūnus. Sūnus padėkojo tėvui ir paklausė jo patarimo: "Tėveli, tu esi išmintingas, daug gyvenime matęs. Pasakyk man, ką turėčiau žinoti apie gyvenimą?". Senolis pasakė tik viena: "Jei skauda, tylėk. Kitaip pirmiausia tau duos patį nenaudingiausią dalyką - gailestį, o paskui smogs ten, kur skauda".

"Nesakyk draugui to, ko nepasakytum priešui".

Kiekvienas, kuris turi draugą, yra laimingas žmogus, tačiau ne kiekvienas gali būti tikras, kad tas, kurį vadina draugu, juo bus visam gyvenimui. Žmonės yra nesuvokiamos būtybės, kurios susiduria su asmeninėmis problemomis, pasaulio nesupratimu, pavydu ir pykčiu. Kiekviename žmoguje yra ir šviesos, ir tamsos - niekas nežino, kada viena ar kita pabus ir ar apskritai pabus: neviliokite draugo ar priešo savo silpnybėmis. Visos didžiosios imperijos ir sąjungos žlunga - toks yra gyvenimo dėsnis, net jei visa širdimi norėtumėte tikėti kitaip. Ko nepasakytumėte savo priešui, neturėtumėte sakyti net savo draugui.

Nekurkite priežasčių problemoms, kad nereikėtų stačia galva nerti į jų sprendimą. Draugystės šilumą galite palaikyti įvairiais būdais, bet jei draugas prieš jus panaudos tai, ką pats pasakėte, pyksite ant dviejų žmonių: savęs ir draugo.

Kartą senas aklas liūtas, išvarytas iš kaimenės, nuėjo į olą - ten užklydo ir žmogus, ieškodamas maisto ir prieglobsčio. Liūtas paklausė: "Kas čia?", o žmogus atsakė: "Aš esu tas, kuris tavęs nesužeis, jei tu manęs nesužeisi" - žmogus nenorėjo gundyti liūto tuo, kad yra žmogus. Taigi jie susidraugavo ir kartu ėjo į medžioklę.

Vieną alkaną vakarą liūtas ir žmogus pradėjo nuoširdžiai kalbėtis ir žmogus prisipažino, kad yra žmogus. Alkanas, aklas liūtas tuoj pat puolė ant žmogaus ir patenkino savo alkį. Niekam nekenkite savo paslaptimis. Net draugų.

"Nekalbėk blogai apie save".

"Kiekvienas, kuris save menkina, palieka šansus sau. Gera kovoti su tuo, kad kiti menkina tave, bet ar gali kovoti su savimi? Kiekvienas, kuris save menkina, išmeta baltą vėliavą dar neprasidėjus mūšiui. Pralaimėti sąžiningoje kovoje nėra baisu, baisu yra pralaimėti prieš tai. Žmogaus požiūris į save ir savo darbą parodo, kaip su juo gali elgtis kiti: jei jis save menkina, kiti seks jo pavyzdžiu; jei jis elgiasi oriai, jo požiūrio ribos bus nubrėžtos oriau.

Senolis Okamas gyveno dykumoje ir dešimt metų stengėsi iškasti ežerą, kad gautų vandens sau ir savo žmonėms. Dešimtaisiais metais jam pavyko - dirva ėmė sugerti drėgmę ir duobės vietoje atsirado ežeras. Žmonės labai apsidžiaugė ir ėjo pas senolį pasisemti vandens. Tačiau senolis nenorėjo būti vadinamas pagyrūnu ir pasakė, kad jo ežero vanduo nėra pats švariausias ir, nepaisant dešimties metų darbo, jis nemano, kad nuveikė ką nors vertingo: "Tik Dievas man leido tai pasiekti!"

Žmonės ėmė elgtis su jo ežeru taip, kaip jis pats norėjo: vieną dieną vargšas vyras ėmė jame plauti kojas, užuot girtavęs - jo pavyzdžiu pasekė ir kiti. Netrukus ežeras virto purvina vonia, ir nors senajam vyrui buvo skaudu dėl to, kas vyksta su jo darbu, jis nieko negalėjo padaryti - žmonės elgėsi su jo darbu taip, kaip jis jiems liepė.