Gyveno kartą visiškai nepriklausoma moteris: išmintinga pasakėčia

Nepriklausomybė – laimė dėl to, kad turi kažką, pas kurį pasiruošusi eiti pėsčiomis 347 km…

O dar nepriklausomybė – tai visiškai ne priklausomybių nebuvimas, kaip tau atrodė. Tai – žinojimas, kad durys atviros.

Gyveno kartą Absoliučiai Nepriklausoma Moteris. Maždaug prieš metus ji tapo tokia – absoliučiai nepriklausoma. Kuo siaubingai didžiavosi. Ji išsiskyrė su draugėmis, todėl kad jai norėjosi nuo jų nepriklausyti.

Ji pabusdavo nuo žadintuvo garso ir niekada nesivoliodavo lovoje. Jai buvo vienodai – gerti kavą ar arbatą: ji ilgai kovojo su priklausomybe kofeinui. Ir įveikė, tuo pačiu išvijusi iš savo raciono visa kas saldu, kaloringa ir nesveika. Todėl ji rytais gerdavo vandenį ir valgydavo nesūdytą ir nesaldintą avižinę košę.

Absoliučiai Nepriklausoma ar Absoliučiai Normali Moteris? Rinktis tau.

Ji visiškai abejingai žvelgė į apsipirkinėjimą – ir niekas nedrįstų priekaištauti jai dėl to, kad dėl žvilgančio skuduro ji gali pamesti galvą. Kur jau ten apsipirkinėjimas! Ji nepamesdavo galvos ir dėl vyrų. Nuo tada, kai išvijo savo mylimąjį (o juk vos netapo nuo jo priklausoma), praėjo jau daug mėnesių.

Trumpai tariant, Absoliučiai Nepriklausoma Moteris jautė, kad dar truputis, ir ji taps Idealia Moterimi.

Šeštadienio rytą už durų pasigirdo krebždesys. Ji atidarė. Svirduliuodama iš nuovargio, ant slenksčio stovėjo Katė.

Moteris įsižiūrėjo ir aiktelėjo:

– Tu?! Bet… kaip gi? 340 kilometrų!

– Aš ėjau metus,- ir Katė, įėjusi į namus, nusilpusi atsirėmė į krėslo kojelę.

– Kam?

– Pasiilgau,- pakėlė akis Katė. – Aš negaliu gyventi nei be tavęs, nei be mūsų namų, nei be mūsų vyriškio. Tiesa, kur jis?

– Bet juk aš išvežiau tave tetai į kaimą… Tu neįsižeidei?

– Iš pradžių taip,- atsiduso Katė. – Bet paskui atleidau. Aš juk suprantu: tu taip norėjai tapti nepriklausoma…

– Ir tapau! – Moters balsas staiga išdavikiškai sudrebėjo.

– Ką gi, sveikinu,- sušnibždėjo Katė. – Nieko nepadarysi. Pailsėsiu porą dienų ir eisiu atgal.

Naktį Moteris krūptelėjusi atsimerkė – ji visada pabusdavo nuo nesuprantamo liūdnos tuštumos pojūčio krūtinėje.

Aplink širdį buvo šalta – lyg kažkas viduje įjungė ventiliatorių. Iš įpročio ji ištiesė ranką link raminamųjų ir užčiuopė šiltą kailiuką. Katė minkštai nušlepsėjo antklode, atsigulė prie šono, ėmė murkti.

Netrukus šaltas ventiliatorius krūtinėje dingo.

Praėjo trys dienos. Moteris pabudo. Pusvalandį pasivoliojo lovoje, paskui nulėkė į virtuvę, įsigeidusi stiprios kavos su juodu šokoladu.

Paskui siektelėjo ranka mobiliojo ir uždavė savo mylimam vyriškiui svarbiausią klausimą: „Kur tu?“ – viso tokių skambučių vakar ji atliko apie šimtą. Paskui paskyrė susitikimą draugei kavinėje. Ir staiga ji pamatė Katę, tupinčią prie durų.

– Išleisk mane, prašau, – paprašė ši.

– Tu išeini?! – Moters akyse sublizgo ašaros. – Bet dabar aš negalėsiu be tavęs!

– Nusiramink,- ištarė Katė. – Aš einu šiaip pasivaikščioti, greitai grįšiu. Ir prašau, neužrakink durų.

Juk nepriklausomybė – tai visai ne priklausomybių nebuvimas, taip tau atrodė. Tai – žinojimas, kad durys atviros. O dar nepriklausomybė – laimė dėl to, kad turi kažką, pas ką pasiruošusi eiti pėsčiomis 347 km.

Katė žengė per slenkstį, pritariamai nusišypsojusi Absoliučiai Normaliai Moteriai.