Santykiai: Kaip atrodo jūsų nemylintis žmogus?

Nemeilė – tai, kai negalima trukdyti. Kalbėti, juoktis arba pristoti su apsikabinimais. Negalima pasakoti apie dalykus, kurie neduoda ramybės – tai kvailystė, o ne nerimas. Negalima kažko prašyti – reikia suprasti, kad dabar sunki padėtis. Ir apskritai kam tau to reikia? Negalima tikėtis pagalbos, suaugę patys turi spręsti savo problemas. Net jeigu jiems penkeri metai. Tai jau solidus amžius. O jeigu trisdešimt penkeri – apskritai senatvė. Ir nėra reikalo išsipuošti sulaukus tokio garbingo amžiaus.

Nemeilė – kai per daug nebara, bet ir nepagiria. Nepastebi. Kai šalia artimo žmogaus nepatogu valgyti – jis gali pasakyti, kad valgai per daug. O tavo paruoštą maistą žmogus suvalgys ir nieko nepasakys. Nepastebės pastangų, kai tvarkaisi ir į vazą pamerki gėlių puokštę. Nemeilė – kai nieko negalima. Kai nervini, trukdai, pristoji, kalbi nesąmones, varai iš proto, sėdėk ramiai kamputyje ir lauk, kol tave išves į lauką. Ir neinkšk, neverkšlenk, neverk – ramiai sėdėk ir lauk. Kai neužstoja ir sako: pats kaltas! – tai nemeilė.

Kai nieko nedovanoja – nemeilė. Kai gaili tau pinigų – nemeilė. Tai ne neapykanta. Tai kartais net blogiau, nes nekenčia tavęs dėl priežasties, dėl pavydo, pavyzdžiui. Ir galima išeiti arba smogti atgal. O nemyli – tiesiog. Nors sako: „Na myliu gi tave, tik atstok, vėl tu su savo nesąmonėm!“ Tai ir yra nemeilė. Ir nuo jos miršta. Ypač senoliai, vaikai ir šunys. Ir suaugę žmonės, kurie jautrūs ir bejėgiai. Nemeilė daro žmogų drovų, nevykusį, užsisklendusį ir negražų; jis bijo viską sugadinti, sutrukdyti, suerzinti… Čia nieko nepadarysi; jeigu yra jėgų – reikia išeiti, kad ir be jokių daiktų. Arba bent jau suprasti – tai nemeilė. Ne meilė.