Atidėto gyvenimo sindromas: būdas pateisinti savo baimes ir tinginystę

Neseniai iš naujo perskaičiau Narine Abgariano romaną „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“. Iki širdies gelmių pribloškė istorija apie vyrą, kuris turguje nusipirko batus. Jis norėjo tuojau pat pasikeisti avalynę, bet čia prabilo žmona: „Nebūk kvailas. Galėsi juos avėti per sekmadienio pamaldas.“ Seniukas baisiai įsižeidė, o žmona karštai įrodinėjo, kad drabužiai yra laisvalaikio arba išeiginiai.

Senuoliai grįžo namo ir, kol šildėsi vakarienė, vyras prigulė pamiegoti ir tuoj pat mirė. Žmona jį palaidojo, bet į karstą batų neįdėjo. Dar ko! Juk jie visiškai nauji.

Tik numirėlis pradėjo ją „lankyti“ kiekvieną naktį ir priekaištauti dėl godumo. Teko laukti, kol mirė kita ilgaamžė, kad būtų galima užmauti jai keturiasdešimt penkto dydžio batus.

Vienas pažįstamas su kartėliu pasakojo, kaip kadaise supyko ant savo močiutės. Būdamas septynerių, jis pas ją atvažiavo praleisti pavasario atostogų ir paprašė atidaryti obuolių uogienę. Ji nesutiko. Nes laikė ją obuolių štrudeliui, skirtam Trejybės šventei paminėti. Berniukas dar bandė ją įkalbėti, bet paskui verkdamas nuėjo bėgiais namo, nes gyveno gretimame kaime. Močiutė Trejybės šventės nesulaukė, mirė likus dviem savaitėm iki jos, o stiklainį uogienės, kartu su meškerėmis ir statine agurkams rauginti, pavogė kažkoks kaimynas.

Mano trečios eilės tetos komodoje guli puikus languotas sijonas, saugomas mirčiai. – Jis jums patinka? – Labai. – Tai nešiokite. – Ateis laikas. Su man būdingu užsidegimu bandau įrodyti, kad neįmanoma džiaugtis sijonu, vykstant su juo į kapines, bet pasipuošti juo einant duonos į parduotuvę – pats tas. Ji supratingai šypsosi ir sako, kad aš dar nieko nežinau apie gyvenimą.

Mano tėvai jau kelerius metus atsisako vykti į sanatoriją. Serga, vartoja litrus nurofeno, bet atsisako gydymo kurso ir radono vonių. Tėtis tai aiškina tuo, kad šalyje vyksta karas ir jam gėda rūpintis savo sveikata, kai Rytuose miršta žmonės.

Mano draugė kartais prisimena nelaimingą šprotų skardinę, kurią jos mama įsigijo už kažkokią mega-patrauklią kainą ir paslėpė šventėms net nepatikrinusi galiojimo laiko. Kai atėjo „X“ valanda ir ant lėkštės jau buvo patiektas apskrudęs batonas su majonezu, marinuoto agurko griežinėliais ir šviežių krapų šakelėmis, šprotai buvo sugedę.

Atidėto gyvenimo sindromas yra labai patogus. Į jį galima įsisupti lyg į kokoną ir pateisinti savo baimes ir tinginystę. Nenorą veikti ir priimti sprendimus. Kai paaugs vaikai, ateis vasara, penktadienio vakaras, Velykos… Geriau nuo pirmadienio, rugsėjo pirmos, po atostogų arba kai baigsis karas.

Iš ryto laukiame vakaro. Vakare – naujo ryto. Paliekam vėlesniam laikui naujas staltieses, gražius žodžius, mintis ir svajones. Geriausią darbą ir skaniausią kąsnį.

Laukiame tinkamos progos, patogaus momento, pirmosios mėnulio dienos. Jaunystę atidedame senatvei, pamiršdami, kad gyvenimas yra tai, kas vyksta būtent dabar.