Kai atrodo, kad nebeišgelbėsite santuokos, užduokite vyrui/žmonai tik vieną klausimą

Mano vyriausioji duktė Džena neseniai man pasakė:

„Kai buvau maža, labiausiai už viską pasaulyje bijojau, kad išsiskirsi su mama. Bet kai man sukako 12-ka, nusprendžiau, kad gal taip būtų buvę geriau – juk jūs nuolat pykotės!“ Ir nusišypsojusi pridūrė: „Džiaugiuosi, kad jūs visgi susitaikėte.“

Daug metų kariavome su žmona Kere. Dabar žvelgdamas atgal nesuprantu, kaip mes iš viso sugebėjome susituokti – mūsų charakteriai visiškai skirtingi. Kuo ilgiau gyvenome santuokoje, tuo daugiau prieštaravimų atsirado. Turtai ir pripažinimas taip pat nepalengvino mūsų gyvenimo. Atvirkščiai, atsirado dar daugiau problemų. Įtampa tarp mūsų buvo pasiekusi tokių aukštumų, kad mano naujos knygos pristatymo turnė atrodė tikras išsigelbėjimas, nors ir laikinas. Mes pykomės taip dažnai, kad taikų gyvenimą kartu jau buvo sunku įsivaizduoti. Mes nuolat vienas kitam atsikirsdavome ir kruopščiai slėpėme skausmą už akmeninių tvirtovių, kuriomis apsistatėme savo širdis. Buvome ant skyrybų slenksčio ir kelis kartus tai aptarėme.

Kai užtvanka griuvo, buvau turnė. Ką tik vėl beviltiškai susipykome telefonu, ir Kerė numetė ragelį. Jutau begalinį įsiutį, bejėgiškumą ir vienišumą. Supratau, kad pasiekiau ribą – daugiau nebeištversiu.

Tada kreipiausi į Dievą. Tiksliau – užgriuvau Dievą. Nežinau, ar to, ką įniršęs rėkiau tomis minutėmis, galima pavadinti malda, bet tie žodžiai atmintyje liko visiems laikams. Stovėjau duše Atlantos mieste ir rėkiau Dievui, kad ši santuoka – klaida ir daugiau taip gyventi nebegaliu. Taip, mintis apie skyrybas yra nepakeliama, bet bendro gyvenimo skausmas mane visiškai palaužė. Buvau ne tik įniršęs, bet ir sutrikęs. Negalėjau suprasti, kodėl mums su Kere taip sunku kartu. Giliai širdyje žinojau, kad žmona – geras žmogus. Ir aš esu geras. Tai kodėl mums niekaip nepavyksta pagerinti santykių? Kodėl vedžiau moterį, kurios charakteris man visiškai netinka? Kodėl ji nenori keistis?

Galiausiai užkimęs ir sugniuždytas atsisėdau ant grindų ir apsiverkiau. Nevilties tamsoje atėjo praregėjimas. Rikai, tu negali jos pakeisti. Gali pakeisti tik save. Ir pradėjau melstis. Dieve, jeigu negaliu pakeisti jos, tada pakeisk mane. Meldžiausi iki išnaktų. Meldžiausi kitą dieną skrisdamas namo. Meldžiausi ant namų slenksčio, kur manęs laukė šalta žmona, kuri greičiausiai net nepažiūrės į mane. Tą naktį, kai gulėjome lovoje taip arti ir kartu taip toli vienas nuo kito, supratau, ką man reikia daryti.

Kitą rytą dar gulėdamas lovoje pasisukau į Kerę ir paklausiau: „Kaip man padaryti tavo dieną geresnę?“

Kerė piktai į mane pažiūrėjo: „Ką?“

„Kaip man padaryti tavo dieną geresnę?“

„Niekaip, – atsakė. – Kodėl klausi?“

„Aš rimtai, – tęsiau. – Tiesiog noriu žinoti, kaip galiu padaryti tavo dieną geresnę.“

Ji ciniškai mane nužvelgė: „Tu nori ką nors padaryti? Puiku, tada išplauk virtuvėje grindis.“

Panašu, kad žmona manė, jog sprogsiu iš pykčio. Aš linktelėjau: „Gerai.“

Atsikėliau ir išploviau virtuvėje grindis.

Kitą rytą paklausiau to paties: „Kaip man padaryti tavo dieną geresnę?“

„Sutvarkyt garažą.“

Giliai įkvėpiau. Tą dieną turėjau reikalų iki ausų, supratau, kad žmona tai pasakė specialiai, jog mane panervintų. Taip ir norėjosi ką nors piktai atšauti.

Bet pasakiau: „Gerai.“ Atsikėliau ir dvi valandas tvarkiau garažą. Kerė nežinojo, ką galvoti. Atėjo kitas rytas.

„Kaip man padaryti tavo dieną geresnę?“

„Nieko! – pasakė ji. – Tu nieko negali padaryti. Labai prašau, liaukis.“ Atsakiau, kad negaliu, nes pažadėjau tau. „Kaip man padaryti tavo dieną geresnę?“ „Kodėl tu tai darai?“ „Nes tu man svarbi. Ir mūsų santuoka man svarbi.“

Kitą rytą vėl to paties paklausiau. Ir kitą. Ir dar kitą. Vėliau, antros savaitės viduryje, įvyko stebuklas. Po mano klausimo Kerė apsiverkė.

Nusiraminusi pasakė: „Labai prašau, liaukis uždavinėti šį klausimą. Problema slypi ne tavyje, o manyje. Žinau, kad su manim sunku. Nesuprantu, kodėl tu vis dar su manim.“

Švelniai kilstelėjau jos smakrą, kad galėčiau pažiūrėti tiesiai į akis. „Nes myliu tave, – atsakiau. – Kaip man padaryti tavo dieną geresnę?“ „Tai aš turėčiau tavęs šito klausti. Turėčiau, bet ne dabar. Dabar aš noriu pasikeisti. Tu turi žinoti, kiek daug man reiški.“ Žmona padėjo galvą man ant krūtinės. „Atleisk, kad taip siaubingai elgiausi.“ „Myliu tave“, – pasakiau. „Ir aš tave myliu, – atsakė ji. – Kaip man padaryti tavo dieną geresnę?“ Kerė švelniai į mane pažiūrėjo: „Galbūt kurį laiką pabūsime dviese? Tik tu ir aš.“ Nusišypsojau: „Labai to norėčiau!“ Daugiau nei mėnesį uždavinėjau tą patį klausimą ir santykiai pasikeitė. Nustojome pyktis. Vėliau pradėjo klausti žmona: „Ką norėtum, kad aš padaryčiau? Kaip man tapti geresne žmona?“

Siena tarp mūsų griuvo. Pradėjome kalbėtis – atvirai, apsvarstydami – apie tai, ko norime iš gyvenimo ir kaip galime vienas kitą padaryti laimingą. Ne, vienu kartu neišsprendėme visų savo problemų. Netgi negaliu pasakyti, kad daugiau niekada nesipykome. Bet mūsų pykčiai pasikeitė. Jų būdavo vis rečiau, jiems tarsi trūko tos piktos energijos, kuri buvo anksčiau. Jie neteko deguonies. Nė vienas iš mūsų nebenorėjo įskaudinti kito.

Esame vedę jau trisdešimt metų. Aš ne tik myliu žmoną, man ji patinka. Man patinka būti su ja. Man jos reikia, aš jos noriu. Daugelis mūsų skirtumų tapo mūsų bendromis stipriosiomis pusėmis, o likę, kaip paaiškėjo, buvo neverti mūsų nervų. Išmokome geriau vienas kitu rūpintis ir, svarbiausia, tam atsirado poreikis. Santuoka reikalauja pastangų. Bet taip pat pastangų reikalauja tėvo vaidmuo, rašymas, geros kūno formos palaikymas ir visa kita, kas svarbu mano gyvenime. Eiti per gyvenimą su mylimu žmogumi – nuostabi dovana. Dar suvokiau, kad šeima padeda išsigydyti žaizdas, kurias palieka nemaloniausios mūsų asmenybės pusės. Visi tokių turime ir patys jų nemėgstame.

Laikui bėgant supratau, kad mūsų istorija buvo daug svarbesnės santuokos pamokos iliustracija. Klausimą „Kaip man padaryti tavo dieną geresnę?“ reikia užduoti kiekvienam, turinčiam antrąją pusę. Tai ir yra tikroji meilė. Romanai apie meilę (o aš pats kelis jų parašiau) dažniausiai pasakoja apie ilgesingą meilę ir baigiasi „jie gyveno ilgai ir laimingai“, bet ilgai ir laimingai neatsiranda dėl noro turėti ir priklausyti mylimam žmogui. Realiame gyvenime meilė – ne geismas, bet nuoširdus noras padaryti kitą žmogų laimingą, kartais net nukenčiant pačiam. Tikroji meilė – ne bandymas sukurti savo kopiją iš kito žmogaus, bet praplėsti savo ribas – būti kantriam ir rūpestingam dėl kito žmogaus gerovės. Visa kita tėra kvailas egoizmo spektaklis.

Nenoriu tvirtinti, kad mūsų patirtis vienodai paveiks kiekvieną porą. Netgi nesu tikras, ar kiekvienai porai, atsidūrusiai ant skyrybų slenksčio, reikia gelbėti santuoką. Bet esu be galo dėkingas už įkvėpimą, kuris mane aplankė tą dieną ir virto vieninteliu klausimu. Esu dėkingas, kad vis dar turiu šeimą ir kad žmona (ir mano geriausia draugė) kiekvieną rytą prabunda šalia manęs. Esu laimingas, kad netgi dabar, praėjus dešimtmečiams, kartais vienas iš mūsų paklausia: „Kaip man padaryti tavo dieną geresnę?“ Dėl to verta prabusti rytais.