Pasakėčia apie du kibirus

Vienas senis turėjo du didelius kibirus. Kiekvienas jų kabėjo naščių, kuriuos jis nešdavosi ant peties, galuose. Vienas kibiras buvo įskilęs, o kitas – tobulas. Ilgo kelio nuo šaltinėlio iki namų pabaigoje geras kibiras likdavo visiškai pilnas, o įskilęs – tik pusiau.

Ir tai kartojosi diena iš dienos dvejus metus: senis parnešdavo namo tik pusantro kibiro vandens. Be abejo, geras kibiras didžiavosi savo pasiekimais. O štai vargšas įskilęs kibiras gėdijosi savo trūkumo; jis buvo nelaimingas, nes savo paskirtį galėjo atlikti tik iš dalies.

Jo kančios truko dvejus metus – ir kartą prie šaltinio kibiras kreipėsi į senį: „Man taip gėda, nes dėl mano šone esančio įskilimo pakeliui namo vanduo nuolat išsipila.“

Senis nusišypsojo: „Užtat gėlės žydi tavo takelio pusėje, o ne kito kibiro pusėje. Visada žinojau apie tavo trūkumą, todėl ir pasodinau gėles prie kelio tavo pusėje, tad kiekvieną dieną, kai einame namo, tu jas laistai.“

Kiekvienas mūsų turi ypatingą trūkumą, tačiau būtent šie įtrūkimai ir trūkumai suteikia mūsų bendram gyvenimui įdomumo ir vertės.

Priimkite žmones tokius, kokie jie yra, ir ieškokite juose gėrio. Kreipiuosi į visus „įskilusius kibirus“: geros jums dienos ir nepamirškite įkvėpti gėlių aromato jūsų kelio pusėje…