Bilo Geitso finansuojami mokslininkai sukūrė uodus kaip ‘skraidančius švirkštus’ slaptam vakcinų pristatymui

Naujasis tyrimas, vykdomas Leideno universiteto Medicinos centre, atskleidžia revoliucinį, bet prieštaringai vertinamą vakcinų pristatymo būdą – genetiškai modifikuotų uodų naudojimą. Šie "skraidantys vakcinatoriai" gali keisti mūšį su maliarija, tačiau kelia ir rimtų etinių ir saugumo klausimų.

Leideno universiteto Medicinos centro mokslininkai, finansuojami Bilo ir Melindos Geitsų fondo, pristatė naują nerimą keliantį vakcinų pristatymo būdą - genetiškai modifikuotus uodus, kurie veikia kaip „skraidantys vakcinatoriai“, suleidžiantys vakcinas su tiriamojo sutikimu arba be jo žinios.

Tyrime, paskelbtame žurnale„ New England Journal of Medicine“, mokslininkai pademonstravo, kaip Gateso biologiškai modifikuoti uodai gali būti naudojami maliarijos vakcinoms įskiepyti.

Užkrėsti genetiškai modifikuotais parazitais (GA1 ir GA2), šie uodai sustiprina imuninę sistemą, nesukeldami sunkių ligų, o GMO parazitai užprogramuoti sustabdyti vystymąsi tam tikroje stadijoje.

Tyrimo metu uodai, pernešantys šiuos modifikuotus parazitus, kontroliuojamoje aplinkoje sukandžiojo bandomuosius žmones, veiksmingai juos „paskiepydami“.

Nors tyrėjai teigė, kad tai yra naujas kovos su maliarija metodas, tačiau Gateso uodų, kaip vakcinos nešiotojų, panaudojimo koncepcija sukėlė nemažai etikos ir saugumo problemų.

Skiepijimas GMO uodais buvo apibūdintas kaip „toks pat kaip įprastinis skiepijimas, tik be skausmo ir išlaidų“.

Tyrimo metu 43 suaugusieji nuo 19 iki 35 metų amžiaus, anksčiau nesirgę maliarija, buvo suskirstyti į tris grupes. Pirmajai grupei 50 kartų įkando uodai, nešiojantys GA2 parazitą, antrajai grupei 50 kartų įkando uodai, nešiojantys GA1 parazitą, o placebo grupei įkando neužkrėsti uodai. Dalyviai buvo skiepijami tris kartus, 28 dienų intervalu.

Praėjus trims savaitėms po paskutinio seanso, visi dalyviai užsikrėtė maliarija įkandus infekuotiems uodams. Rezultatai buvo stulbinantys: aštuoni iš devynių GA2 grupės narių buvo apsaugoti, palyginti su tik vienu iš aštuonių GA1 grupės narių ir nė vienu placebo grupės nariu.

Šis proveržis, Gateso ir jo mokslininkų vadinamas technologiniu šuoliu, kelia gilius klausimus apie sutikimą, kontrolę ir galimas nenumatytas pasekmes visuomenės sveikatos srityje.

Idėja, kad bioinžinerijos būdu sukurti uodai savarankiškai tiekia vakcinas, atveria kelią daugybei sudėtingų teisinių ir etinių dilemų, kurias dar reikia išspręsti.

Tačiau tai, atrodo, nekelia rūpesčių Bilui Geitsui ir profesoriams, kuriuos jis šiandien finansuoja.

Atrodo, kad vienintelis jų dėmesys sutelktas į tai, kaip spręsti vakcinų abejingumo ir skepticizmo problemą, kurią daugiausiai paskatino pražūtingas COVID-19 mRNA vakcinos įdiegimas.

Idėja naudoti uodus kaip „skraidančius skiepiklius“ nėra nauja. 2010 m. japonų mokslininkas Šigeto Jošida (Shigeto Yoshida) sukonstravo uodų seiles, vakcinoms pelėms tiekti, pažymėdamas, kad skiepijimas vabzdžiais yra „toks pat kaip įprastinis skiepijimas, bet be skausmo ir išlaidų“.

Neseniai paskelbtame tyrime mokslininkai pademonstravo, kad GMO uodai gali veiksmingai skiepyti žmones, pernešdami modifikuotus parazitus, kurie stiprina imuninę sistemą. Tačiau šis metodas sukėlė intensyvų visuomenės diskursą dėl sutikimo ir etikos.