Kaip ponas bėdos ieškojo (Lietuvių liaudies pasaka)

Gyveno seniau vienas labai turtingas ponas. Kartą jis parašė lentoje: „Jeigu kas žino, kas yra bėda, tegu man pasako!" Prikalė tą lentą prie stuobrio pakelėj. Važiavo tuo keliu karalius, pamatė lentą, sustojęs perskaitė ir tarė pats sau: „Aš jam parodysiu, kas yra bėdai" Ryto metą pasišaukė jis tą poną ir sako jam:

—      Pasakyk, kiek sveria mėnuo! Kur žemės vidurys! Kiek danguje žvaigždžių! Ir dar pasakyk negirdėtą naujieną!

''Ponas mikt, mikt ir nežino, kaip atsakyti nė į vieną klausimą. Davė jam karalius tris dienas laiko pagalvoti.

Parvažiavo ponas namo ir vaikščioja visas neramus, kaip žemę pardavęs. Klausinėja dvariškius, ar nežino kas, kiek sveria mėnuo, kur žemės vidurys, bet kas gi žinos tokius gudrius daiktus. Išėjo ponas į lauką ir klaidžioja lyg nesavas. Piemuo, ganydamas galvijus ir kiaules, pamatė, kad ponas susirietęs vaikščioja, priėjo ir paklausė:

—      Ar ponuliui pilvą sopa, ar ko ieškai, kad susilenkęs vaikščioji?

—      Nieko, vaikei, man nesopa ir nieko nepamečiau,— atsakė jam ponas.— Vaikščioju ir negaliu išgalvoti atsakymų į karaliaus klausimus.

Tada piemuo tarė:

—      Jei ponulis mane leistum savo vietoj pas karalių, aš jam visa atsakyčiau, ko tik klaustų.

Nudžiugo ponas, tuoj atleido piemenį nuo kiaulių, aptaisė gražiai ir nusiuntė pas karalių. Piemuo jam sako:

—     Atėjau atsakyti j karaliaus klausimus, kuriuos mano ponui uždavei.

—     Na gerai. Sakyk, kiek mėnuo sveria!

—     Vieną svarą.

—     Dėl ko gi vieną svarą?

—     O kaip viename svare keturi ketvirčiai, taip ir mėnuo turi keturis ketvirčius.

—     Gerai. O kur žemės vidurys?

—     Šitoj vietoj, kur aš stoviu.

—     O kiek danguje žvaigždžių?

—      Penki šimtai.

—     Meluoji! Iš kur tu žinai?

—     Jei karalius manim netiki, galim perskaityti!

Mato karalius, kad iš visų pusių vaikas ji priveikė, bet dar liepia pasakyti negirdėtą daiktą.

—     Tai jau negirdėta,— atsakė piemuo: — vakar kiaules ganiau, o šiandien su karalium kalbuos.

Labai patiko piemuo karaliui. Karalius atidavė jam pono dvarą, o patį poną išvarė kiaulių ganyti, sakydamas:

—      Kad tavo piemuo už tave gudresnis, tai mainykitės vietomis, ir mokykis proto iš kiaulių.

Taip ponas sužinojo, kas yra bėda.

❖

Paukštį plunksnos gražina, o žmogų — protas.