Laiko mašinos išradimas: paslaptingas Maiko Markumo dingimas

1995 metų pradžioje Maikas „Beprotis“ Markumas savo namų verandoje Stanberyje, Misūrio valstijoje, JAV, bandė sukonstruoti laiko mašiną. Jis pradėjo konstruoti prietaisą, pavadintą „Džeikobo kopėčiomis“.

Jame naudojamas modifikuotas kompaktinio disko lazeris, kad būtų sumažintas oro pasipriešinimas tarp dviejų kontaktų. Taip sukuriamas ištisinis lankas. Įjungęs prietaisą, jis pamatė neįprastą rezultatą.

Pasirodė šilumos pėdsakas, kokį galima pamatyti ant įkaitusio asfalto, tačiau jis buvo apskritos formos, panašus į sūkurį. Tada jis nusprendė į sūkurį įmesti geležinį varžtą, kad pamatytų, koks bus poveikis ir kas nutiks. Jo teigimu, varžtas dingo maždaug pusei sekundės, o po sekundės vėl atsirado už kelių metrų nuo jo.

Tuo metu jam buvo tik 21 metai ir jis studijavo elektros inžineriją. Lyginant su jo draugais, galima sakyti, kad Markumas buvo gana protingas. Tačiau jis susidūrė su viena problema - norint, kad mašina veiktų, jai reikėjo daug energijos.

Po kelių bandymų kompaktinio disko lazeris užsidegė. Jis nusprendė, kad jei ketina dar kartą kurti mašiną, geriau naudoti galingesnius transformatorius.

Iš pradžių jis planavo pirkti transformatorius, tačiau jie labai brangūs. Jis pasirinko alternatyvų variantą. Vietos elektrinėje buvo šeši seni transformatoriai. Markumas pavogė šiuos transformatorius, sveriančius daugiau kaip 140 kilogramų, iš Sent Džozefo šviesos ir elektros jėgainės King Sityje, Misūrio valstijoje.

Atlikdamas naują eksperimentą, jis sukėlė didžiulį elektros energijos tiekimo sutrikimą keliuose kvartaluose savo rajone. Po kelių minučių Gentrio apygardos šerifas Eugenas Lupferis 1995 m. sausio 29 d. pagal orderį suėmė jį namuose už transformatorių vagystę.

Keletą mėnesių praleidęs kalėjime, Markumas buvo paleistas. Tuomet jis buvo pakviestas dalyvauti Arto Belo radijo laidoje „Nuo kranto iki kranto“. Jis papasakojo istoriją apie geležinio sraigto dingimą ir savo planus sukurti laiko mašiną. Jis prisiekė, kad nuo šiol tai darys teisėtai.

Markumas pasakė Artui, kad norėtų atlikti dar vieną eksperimentą, bet neturi pinigų ir reikiamų dalių. Per pokalbį jis paskelbė savo telefono numerį ir 3 dienas be perstojo atsakinėjo į žmonių skambučius. Ši laida tikrai labai padėjo Markumui, nes daugelis klausytojų dalijosi idėjomis, lėšomis ir reikiamomis detalėmis.

Klausytojų pagalba ir aukos leido kurti galingesnį ir daug didesnį nei ankstesnis kitą laiko mašinos projektą. Nors pirminės laiko mašinos galia buvo skaičiuojama kilovatais, šį kartą ji buvo skirta 3 megavatams. Mat jis norėjo išbandyti mašiną su savimi.

Markumas taip pat įrengė besisukantį magnetinį lauką, panašų į tą, kurį JAV kariškiai naudojo Filadelfijos eksperimente. Jis teigė, kad besisukantis magnetinis laukas buvo veiksmingesnis ir efektyvesnis.

Maždaug po metų Artas Belas vėl pasikvietė į svečius Maiką Markumą. Markumas teigė eksperimentuojantis su sudėtingesne laiko mašina. Elektromagnetinis sūkurys buvo pakankamai didelis, kad į jį galėtų įžengti žmogus.

Pokalbis baigėsi Markumui pareiškus, kad jis jau beveik sukūrė reikiamą įtampą mašinai paleisti. Paklaustas, ką pasiimtų su savimi, jis atsakė, kad tik mobilųjį telefoną. Programos pabaigoje Maikas nusprendė vietoj telefono numerio nurodyti savo adresą. Visi norintys galėjo rasti jo namą Google Earth programa.

Per antrąjį ir paskutinį Markumo pasirodymą Belo laidoje 1996 metais jis pasakė, kad jam liko 30 dienų užbaigti savo “legalią” laiko mašiną.

Nuo 1997 metų apie Maiką Markumą daugiau niekas negirdėjo.

Netrukus po to, kai Markumas dingo, į Arto Belo laidą paskambino klausytojas ir papasakojo apie keistą istoriją, kurią jam pavyko sužinoti. Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje policija Kalifornijos paplūdimyje rado negyvą vyrą.

Jis buvo mirtinai sutraiškytas keistame metaliniame vamzdyje, vyras buvo neatpažįstamas, o šalia jo kūno rastas paslaptingas prietaisas. Skambinusysis sakė, kad prietaisas atrodė kaip mobilusis telefonas.