Sunaikinti senoviniai milžiniški miestai Grenlandijoje

"Žurnalas apie kelionę į Grenlandiją", išleistas 1823 m. Londone, buvo parašytas Džordžo Viljamo Manbio (George William Manby). Jis nebuvo jūreivis, tačiau buvo išradėjas ir 1821 m. prisijungė prie banginių medžiotojų laivo įgulos, kad išbandytų savo harpūnų prototipus.

Tačiau įgulos nesužavėjo jo arogantiškas elgesys ir jie išvedė iš rikiuotės visą jo įrangą, todėl jis turėjo daug laiko rašyti dienoraštyje ir piešti pakeliui matytus stebuklus:

"Vėjas, visą praėjusią dieną pūtęs iš pietryčių, pasikeitė į šiaurės vakarų vėją ir vėl perėjo į gūsį su dideliu bangavimu. Audra nurimo apie šeštą valandą vakaro. Pusę septynių vakaro nuo denio matėsi glaudžiai surišta ledo srovė, kuri, mums priartėjus, įgavo karinio uosto išvaizdą ir tęsėsi iš pietvakarių į šiaurę, kiek tik akys užmatė. Jame taip pat matėsi aukšti laivai, bažnyčios su bokštais ir bokšteliais bei didingi pastatai. Devynioliktą valandą priartėjome prie neįveikiamos tankaus ledo užtvaros, sudarytos iš masyvių, kažkokio slėgio ar jėgos pakeltų gūbrių, primenančių uolų fragmentus."

"...ledo luitai priminė žmonių biustus, bokštus, lieknus bokštelius, masyvias piramides ir visas kitas įmanomas formas: nuo keturių iki dešimties pėdų aukščio ir nuo dešimties iki penkiasdešimties jardų ilgio".

"Kai praėjome tašką netoli šio gūbrio, ledo išvaizda buvo įdomi dėl netaisyklingų gabalų, kurie gulėjo visomis kryptimis, įvairių formų ir dydžių, tarsi kokio nors didžiulio miesto, kurį sugriovė gamtos sukrėtimas, griuvėsiai. Į vakarus nuo šio taško ne mažiau kaip trisdešimties pėdų aukščio, panašus į šventyklą daugiau kaip šimto penkiasdešimties pėdų ilgio ir penkiasdešimties pėdų aukščio virš vandens paviršiaus, su angomis, panašiomis į langus. Kitas bokštas, esantis atokiau, priminė bokštą, stovintį ant didžiulio ne mažiau kaip septyniasdešimties pėdų aukščio pagrindo, gražiausios berilio mėlynos spalvos ir beveik statmeną."

"Jūros ledas sudarė plačias piramides ir aukštą kupolą, kurį buvo galima įžiūrėti iš tam tikro atstumo. Dabar įplaukėme į ledo įlanką, pasižyminčią nesibaigiančia formų įvairove, tačiau tos, kurios labiausiai patraukė mano dėmesį, priminė sarkofagus, kromlechus (akmenų apskritimas) ir gražią senovės relikviją Solsberio lygumoje - Stounhendžą."

"Po pusryčių plaukėme pavėjui, per didžiulį ruožą, nusėtą įvairių groteskiškų formų sunkaus ledo luitų gabalais; ypač įdomus buvo vienas, panašus į didžiulį, mažiausiai dvidešimties pėdų aukščio lokį; kai plaukėme, atrodė, kad jis iškaltas iš geriausio skulptūrinio marmuro ir gražiai nupoliruotas bangų."

"Toliau keliavome į rytus per labai sunkų ledą, kuris buvo nepaprastai patrauklus dėl nepaprastos formų įvairovės, su tuščiavidurėmis ertmėmis, tarsi jos būtų suformuotos srovėms tekėti arba tarsi būtų skirtos kaimiškiems tiltams, paremtiems kolonomis su taisyklingais kapiteliais, pačiomis tobuliausiomis ir gražiausiomis formomis. Vienos iš šių neįprastų formų dalių taisyklingumas turėjo atsirasti iš karto virš paviršiaus. Jos matmenys buvo tokie: kolonos virš paviršiaus - šešių pėdų ilgio, kapiteliai - vienos pėdos ilgio, aukštai iškilusi masė - nuo aštuoniolikos iki dvidešimties pėdų ilgio ir net šimto pėdų pločio".

Ar gali būti, kad 1821 m. Džordžas Viljamas Manbis (George William Manby) matė ir aprašė tikrus Arktyje dingusios Hiperborėjos civilizacijos pastatų griuvėsius?