Užgesusi moteris: vieną dieną ji nusprendė, kad nebenori „degti“

Daugybė moterų gyvena taip - tiesiog drungnai, likdamos ant išlikimo ribos...

Daug moterų taip gyvena, tiksliau, tyliai tūno....

Užgesusi moteris - tai moteris, kuri kartą dėl kažkokių priežasčių nusprendė, kad nebenori „degti“. Tiesiog taip ji užgeso. Tiksliau, ji prisuko savo „vidinę dagtį“ ir įjungė režimą, mažiausią leistiną, kad galėtų pakenčiamai išgyventi, ir dabar ji negyvena, o tik tyliai tūno....

Kodėl taip? Ar todėl, kad ji labai pavargo ir nebegali to daryti? Arba todėl, kad ji prarado prasmę ir šildantį „kodėl“. Arba todėl, kad kartą (būna, ji neprisimena kada) papūtė smarkus gūsingas vėjas ir savo šaltu dvelksmu užgesino jos šviesą. O ji išsigando ir visiškai pamiršo, kad gali valdyti savo ugnį iš vidaus....

Jei į ugnį žvelgtume kaip į energiją, ji gali ir kurti, ir naikinti. Ugnis, kaip gamtos stichija, gali ir šildyti, ir žaloti, ir naikinti. Prisiminkite, kaip elgiasi ugnis - ji gali būti pavojinga, kai tampa nekontroliuojama to, kuris ją įžiebė, ir peržengia jai skirtas ribas. Arba ji gali būti per silpna atsispirti staigiam vėjo gūsiui ir užgesti, jei nėra saugoma ir prižiūrima.

Vidinė ugnis, kaip vidinės emocinės energijos metafora, taip pat gali teikti šilumą, sušilti ir ištirpti, o ištrūkusi iš savininko kontrolės gali sudegti iki pamatų. Ji gali sunaikinti ir patį žmogų, ir jam artimus žmones.

Daugelis moterų taip ir gyvena - tik drungnai, likdamos ant išlikimo ribos. Jos neturi pakankamai vidinės jėgos (vidinės ugnies), kad sušildytų save ar pasidalytų savo šiluma su kitais. Jos nusprendė, kad neturi pakankamai jėgų užsidegti iš naujo. O kai kurie neprašo ir nesitiki jokios pagalbos. Pavargę, jie netiki.

Atsitinka taip, kad kai kurie žmonės bando palaikyti savo vidinę liepsną, griebdami po truputį šen bei ten, skirtingose vietose, iš skirtingų žmonių. Jie laukia ir prašo pagyrimų, pritarimo, laukia komplimentų, dovanų.

Tarsi alkani viščiukai godžiai gaudo kitų žmonių žvilgsnius ir reakcijas į savo pasiekimų rezultatus. „O! mane pagyrė, pastebėjo, vadinasi, ne veltui stengiausi!“

Ir viskas būtų gerai, tačiau tokie šaltiniai pernelyg nestabilūs, nes yra laikini. Ir kiekvieną kartą alkanai ir tūnančiai moteriai tenka sugalvoti vis naujų būdų, kaip užsidirbti naują ugnies porciją, kad dar kurį laiką išsilaikytų. „Svarbiausia nesustoti, nesulėtėti“, - mąsto tūnanti priklausoma, bet nelinkusi pasiduoti ir pereiti prie vidinių šaltinių moteris.

O kai neįmanoma maitintis iš išorės, ji kenčia, kenčia. Ir pyksta. O tada vėl viskas iš naujo, ir čia ji nepastebi, kaip patenka į užburtą priklausomybės ratą... Nuo pagyrimų, nuo pripažinimo, nuo pritarimo, laukia, kad pastebėtų ir pagirtų jos pasiekimus, priklauso nuo vyrų, nuo įvairių lengvatų ir t. t. ....

Ji negailestingai mėtoma iš kraštutinumo į kraštutinumą - kuo daugiau energijos ji išeikvojo bandydama gauti ir užsitarnauti dalį džiaugsmo iš išorės, tuo tuštesnė ir išsekusi jaučiasi viduje po to, kai „pasivijo ir gavo“... Kuo ilgiau jai reikia laiko atsigauti, tuo galingesnis turi būti naujas išorinis stimulas, kuris ją įjungtų ir vėl uždegtų.

Ir būna, kad moteris tik jaučiasi tarsi gyva ir dega. Arba ji apie tai visai negalvoja, nes iš tikrųjų ji jau seniai „perdegė“. Tik ji bijo sau tai pripažinti. „Kodėl? Aš einu į darbą, daug ką darau viena!“ Tik visa tai kitaip, tai saviapgaulė, regimybė, kiautas be turinio.

Ją labai lengva patikrinti. Įsivaizduokite, kad tai ilgai laukta laisva diena, rytas. Niekur nereikia eiti / bėgti / skubėti. Paskambina draugas (vaikas arba vyras, kurį kažkada mylėjote) ir sako: „Ar jau pažiūrėjai pro langą? Ar matai pirmąjį sniegą? Sniego prisnigo tiek daug, kad visi medžiai stovi baltomis kepurėmis! Eime pasivaikščioti į parką! Lauke taip gražu! Eime! Dabar!“

Ir pagal tai, ką moteris renkasi ir kaip reaguoja, daug kas paaiškės. Ar ji eis su malonumu ir vaiko smalsumu gėrėtis pasakišku grožiu, kvėpuoti grynu oru ir žvilgčioti į pirmojo sniego baltumą, dosniai išbarstytą aplink. Negalvodama apie tai, ko nespėjo padaryti vakar, ką turi padaryti šiandien ir ką turės padaryti rytoj. Arba ji pasirinks dar giliau įlįsti į antklodės glėbį ir praleisti dalį stebuklo, kuris visam laikui nusės joje šilto malonaus prisiminimo pavidalu ir bus geriausias kuras jos vidinei ugniai.

Ženklų, kad moteris yra užgesusi ir tik tūnanti, gana daug: išblukęs žvilgsnis be kibirkščių akyse, mechaniška šypsena, nes reikia būti mandagiam ir „išlaikyti veidą“. Pavargęs, išsekęs kūnas, prasta sveikata ir jėgų mažėjimas. Interesų, troškimų, pomėgių stoka. Nuobodi, niūri, pilka, niekuo neišsiskirianti išvaizda. Neigiamas emocinis fonas - pyktis, nuovargis, apatija, susierzinimas, agresija („palikite mane ramybėje ir nelieskite manęs, aš jūsų neliečiu. O jei nepaliksite manęs ramybėje, riaumosiu ant jūsų kaip pykčio ugnis, to neužteks“). Tikėjimo, kad viskas gali būti kitaip, stoka. Nenoras ir didelis storas tingumas ką nors keisti ir pradėti judėti ....

Tačiau svarbiausias kriterijus, kad moteris yra perdegusi, yra tada, kai jai labiau rūpi miegoti nei gyventi / juoktis / vaikščioti / džiaugtis. Be priežasties, priežasties ar visuotinės prasmės. Tiesiog gyvena. Su šviesa akyse ir šiluma širdyje.

Jei fiziniu lygmeniu nėra jokių sutrikimų (tai paaiškės apsilankius pas gydytoją ir pasikonsultavus su juo) ir todėl nėra būtinybės mediciniškai koreguoti būklę, tuomet reikia pačiai „įjungti ir įžiebti“ savo vidinę ugnį....