Ką svarbu žinoti, jei norite gerų santykių su antra puse?

Ką mes žinome apie santykius su antra puse? Kaip tas žinojimas sutampa su kito žmogaus žinojimu ir patirtimi? Santykių poroje mokomės stebėdami savo tėvų santykius (žinant skyrybų statistika ir tai, kad nemažai šeimų gyvena nesijausdami laimingi, tai nėra labai gera mokykla) arba žiūrėdami filmus, skaitydami romanus (saldus požiūris į meilę vėl gi dažnai pakiša koją realybės santykiuose). Mano praktikoje poros dažniausiai kreipiasi, nes nesusikalba tarpusavyje, kaip ir viskas gerai, žmonės myli vienas kitą, nori būti kartu. Tik kartu būti neišeina, nes buvimas kartu neša daug kančios. Kančios kuri ateina iš nesusikalbėjimo, nepalaikymo, vienas kito kaltinimo („Tu niekada“, „Tu visada“, „Visai, kaip tavo motina“…).

Žemiau būdai, kaip galite kurti geresnius santykius su sau svarbiu žmogumi:

·Suprasti, ko nori iš antros pusė ir pačių santykių, t.y kokie tavo poreikiai šiuose santykiuose. Ko tikiesi iš žmogaus, kokių santykių nori? Ar planuoji, įsivaizduoji ateitį su šiuo žmogumi? Ar sutampa Jūsų vestybės? Nepabijoti būti atviru su savimi, nemeluoti sau.

Mes artimuose santykiuose paprastai norime tenkinti tris poreikius: saugumo, priėmimo ir pripažinimo. Tik kiekvienas iš mūsų skirtingai norime, kad šie poreikiai būtų tenkinami, todėl svarbu suvokti, kaip norime, kad šie mūsų poreikiai būtų tenkinami ir kaip aš pats galiu savo antros pusės šiuos poreikius patenkinti.

· Poreikius labai aiškiai pasakyti antrai pusei, t.y. nereikia priekaišauti burbėti, kaltinti užtenka aiškiai išsakyti, ko norite. Kuo konkrečiau tuo geriau. Tarkim, nepriekaištauti: „Man trūksta tavo dėmesio“, o konkrečiai pasakyti: „Kai grįžti namo, aš noriu, kad visada mane apkabintum ir pabučiuotum“. Apie tai, kad poroje reikia kalbėtis net nerašysiu. Tai yra gerų santykių esmė, nes savaime suprantamų dalykų santykiuose nėra. Kiekvienas iš Jūsų yra atėjęs iš skirtingos šeimos , su kitokia patirtimi ir tam, kad santykiai rutuliotųsi sėkmingai, reikia kalbėtis, tartis, aiškintis. Tik labai svarbu tai, kaip mes kalbame., t.y. ar kaltiname, reikalaujame, šantažuojame ar tiesiog išsakome savo poreikius. Konsultuodama poras, aš visada skatinu ne priekaištauti vienas kitam, o aiškiai išsakyti, ko norisi santykiuose.

· Suvokti, kaip norite gauti meilę ir kokiu būdu meilę nori gauti Jūsų partneris. Mūsų meilės kalbos skirtingos, mes meilę duodame ir norime gauti paprastai tokiu būdu, kokiu ją gaudavome vaikystėje. Tarkim, jei tėvai meilę rodydavo pirkdami žaislus ir dovanodami dovanas, mes taip suvokiame meilės kalbą ir norime, kad brangus mums žmogus meilę rodytų dovanodamas dovanas, o jis gal meilę mums rodo darydamas paslaugas, pvz.: išplaudamas indus, pagamindamas vakarienę. Mums rodo meilę, bet mes jos nejaučiame mums reikiamu būdu ir pykstame. Labai rekomenduoju visoms poroms paskaityti G.Chapman knygą „Penkios meilės kalbos. Kaip suprasti ir išmokti meilės kalbą.

· Kartais tiesiog stabdyti karą santykiuose. Poros santykiuose labai sunku, o kartais ir neįmanoma rasti priežastį, kodėl susipykote, kas pradėjo konfliktą, kas kaltas dėl to, kad vyksta barnis ir pan. Dauguma porų, pradeda pyktis dėl smulkmenų, o paskui viskas kažkaip išsirutulioja… Ir nei vienas nebežino dėl ko vykstas karas. Kaip viena mano draugė sakė: „nesikalbu su vyru antra savaitė, o dėl ko supykau jau neatsimenu, bet pradėti kalbėti vis tiek negaliu“. Santykiuose daug efektyvesnė strategija yra ne kaltų ieškojimas, o tiesiog karo stabdymas, jei tai nėra vertybinis poros klausymas. Tiesiog stabdyti karą ir kalbėti apie tai, ko nori.

· Atsakyti/sureaguoti į partnerio norą bendrauti. Laimingesnės ir geriau sutaria tos poros, kurios daugiau kartų sureaguoja į vienas kito norą bendrauti, t.y. jei vienas nori užmegzti kontaktą, pakalbėti, apsikabinti, kažką parodyti, kitas asmuo į tai sureaguoja. Tai reiškia, kad reikia neignoruoti antros pusės, o bent išklausyti tai, kas yra sakoma ar pažiūrėti į tai kas yra daroma.

· Susikurti savo konfliktų algoritmą. Dažniausiai konfliktus poroje mes sprendžiame tuo būdu, kokiu jie būdavo sprendžiamo mūsų gimtojoje šeimoje. Jei mūsų tėvai garsiai aiškindavosi santykius, taip greičiausiai darysime ir mes, jei tėvai praktikuodavo nekalbadienius, mums bus sunku elgtis kitaip. Kai į porą sueina žmonės iš labai skirtingų gimtųjų šeimų (tarkim vieno šeimoje konfliktai buvo sprendžiami čia ir dabar, triukšmingai su durų patrankymais, o paskui apsisukus vėl buvo kalbama lyg niekur nieko, o kito šeimoje nebuvo atvirtai baramasi, konfliktų buvo vengiama) jiems sunku sėkmingai spręsti konfliktus, todėl rekomenduoju susikurti savo konfliktų sprendimo algoritmą. Tiesiog iš anksto susitarti, kaip bus sprendžiami ginčai, gal prieš keičiantis nuomonėmis reikia padaryti pusės valandos pauzę arba konfliktus spręsti susirašinėjant, o nekalbant arba įsivesti STOP ženklą, kurį davus reikia sustoti ir išsiskirstyti, kol aistros nurims. Atrasti būdą, kuris tiktų abiems partneriams.

Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė