- Mes tave mylime, bet neprivalome mylėti tavo vaikų, - sakė man tėvai

Mano tėvai turi labai keistą požiūrį į mano vaikus, visi tai pastebėjo. Turėjau dėl to įtarimų, bet neseniai tėvai pasakė man į akis.

- Mes tave mylime, bet neprivalome mylėti tavo vaikų, - ramiai pasakė mano mama.

Man sunku tai suprasti. Jie yra mano vaikai, kraujas iš kraujo, kūnas iš kūno. Jie yra mano ir mano tėvų tęsinys. Kaip galima visiškai abejingai elgtis su savo anūkais?

Visus mano draugus anksčiau ar vėliau tėvai pradėjo gluminti klausimu "kada anūkai?". Mane ši taurė aplenkė, niekada negirdėjau šios frazės iš savo mamos ir tėčio.

Bet viską aiškinau jų subtilumu ir nenoru kištis į mano asmeninį gyvenimą, o tai nebuvo lengva. Maniau, kad tėvai tiesiog nenorėjo daryti man spaudimo.

Galiausiai ištekėjau už gero vyro, pastojau, apie tai iš karto pasakėme tėvams. Mano uošviai verkė iš džiaugsmo, sveikino mane, apkabino.

Mano tėvai šią žinią sutiko daugiau nei ramiai. Jie pasakė, kad džiaugiasi dėl mūsų, pasiteiravo, kaip jaučiuosi, bet tai buvo viskas.

Tada paaiškėjo, kad turėsime dvynukus, mano vyro tėvai tiesiog pašėlo iš susijaudinimo, o mano tėvai reagavo šaltai. Tik mano mama nerimavo, kad man bus sunku išnešioti ir pagimdyti du vaikus vienu metu.

Priešingai nei mano uošviams, mano tėvų reakcija man atrodė neteisinga. Juk tai toks didelis įvykis! Suprasčiau, jei jie kasmet susilauktų anūkų. Bet aš esu vienintelis jų vaikas, o mano vaikai yra pirmieji ir vieninteliai anūkai.

- Nieko tokio, tu pagimdysi, jie pamatys vaikus, viskas iš karto pasikeis, - nuramino mane vyras, matydamas, kad man nemalonus toks tėvų požiūris.

Tačiau jo pranašystė neišsipildė. Aš pagimdžiau, žinoma, tėvai mane pasveikino, bet vaikais nesidomėjo, klausinėjo apie mano savijautą, kaip praėjo gimdymas, ką sakė gydytojai.

Net išrašant buvo galima pastebėti, kad anūkai jiems nerūpi. Jie mane apkabino ir pabučiavo, bet į vaikus žvilgtelėjo ir net nenorėjo jų paimti ant rankų.

Vėliau tėvai nenorėjo rūpintis ir anūkais. Jei paprašydavau jų ateiti ir padėti, jie neatsisakydavo, bet jaučiau, kad ta pagalba skirta man. Jei tai būtų buvęs šuo, jie būtų reagavę taip pat.

Mano uošvė arba man, arba mano vyrui skambindavo kiekvieną dieną, klausdavo, kaip man sekasi, kaip vaikai, kokios naujienos. Taip, tai buvo šiek tiek įkyru, bet visiško mano tėvų abejingumo fone tai buvo netgi malonu.

Kai vaikai paaugo, mano uošviai pradėjo juos pasiimti pas save. Mano tėvai nė karto neparodė jokio noro būti su anūkais. Jei paprašydavau, jie padėdavo, bet patys nepasakydavo nė žodžio.

Dvejus metus negalėjau suformuluoti savo pretenzijų. Atrodo, kad tėvai neatsisako padėti, dovanoja anūkams dovanas, nepamiršta jų gimtadienio, bet nėra kažkokio sielovados, kaip, pavyzdžiui, giminaičiai.

Jų akys tiesiog spindi, kai pamato anūkus arba laiko juos ant rankų. Savo tėvuose tokių emocijų nematau. Jiems nėra jokio skirtumo, ar jie turi anūkų, ar ne.

Galiausiai nusprendžiau pasikalbėti tiesiogiai ir paklausti tėvų, kas vyksta, kodėl jie tokie atsiriboję? Prisimenu, kad vaikystėje jie elgėsi visiškai kitaip. Ir savo tėvų nepavadinčiau šaltais žmonėmis.

Tuomet tėvai man pasakė, kad jie neprivalo mylėti savo vaikų, užtenka, kad myli mane, savo dukrą. Ir jiems viskas taip paprasta, tarsi taip tiesiog yra.

Aš negaliu to įsikalti į galvą. Mano vaikai dar maži, bet įsivaizduoju, kaip jie užaugs, turės savo vaikus, o aš jau dabar myliu savo anūkus, kuriems dar nė minutės.

Tėvų požiūris mane erzina, nors jie nieko blogo nedaro. Nežinau, ką daryti. Atrodo, kad niekas nieko nemyli ir neprivalo mylėti, bet juk tai jų pačių anūkai!