Pasirinkta šeima: kaip kaimynystės ryšys keičia gyvenimą

Gyvenimas gali būti netikėtas, ypač kai artimi žmonės nusprendžia pasitraukti. Kartais, būdami vieniši, surandame tikrų draugų ir paramą ne iš ten, kur to tikėjomės. Ši istorija pasakoja apie 82 metų moterį, kuri, susidūrusi su pažįstamų abejingumu, randa paguodą ir rūpinimąsi kaimynystėje, ko pasėkoje ji priima netikėtą sprendimą dėl savo palikimo.

Man jau 82 metai. Patys suprantate, kad sveika ir aktyvi manęs tokiame amžiuje nepavadinsi. Vis dėlto stengiuosi pati apeiti ūkį, prižiūrėti daržą ir pasirūpinti savimi be vaikų pagalbos. Mano namukas yra kaime, netoli miesto, kur mes su vyru pasistatėme jį dviese ir pragyvenome čia visą gyvenimą. Kai sūnus vedė, atidavėme jam butą, kuriame anksčiau gyvenome.

Po vyro mirties mano gyvenimas smarkiai pasikeitė. Jaučiausi pamiršta ir vieniša, nes sūnus, deja, nebesirūpino manimi. Gyvenau visiškai viena, ir tai buvo sunku. Tačiau kaimynai pasirodė esantys mano palaikymo sistema. Jie ne kartą padėjo suremontuoti stogą, atlikti įvairius vyriškus darbus. Dabar jie tai daro už „ačiū“, kas man suteikia vilties ir šilumos.

Kiek kartų kviečiau sūnų į svečius, tačiau jis visada ieškojo atsikalbinėjimų. Iš pradžių buvau nusprendusi užrašyti testamentą anūkui, bet galiausiai persigalvojau. Užrašiau savo kaimynui, kuris nuolat padeda man namuose, perka vaistus ir maistą. Noriu jam atsidėkoti už jo gerumą ir rūpestį.

Netgi sutaupiau truputį pinigų, kad galėčiau jam padovanoti, nors jis nenori priimti nė cento kaip materialinės kompensacijos už savo triūsą. Manau, kad tai teisingas sprendimas. Jei mano artimieji nuo manęs nusisuko, tai kodėl turėčiau jiems palikti palikimą? Juk svetimi žmonės, tokie kaip mano kaimynas, parodė man daugiau meilės ir rūpesčio nei jie.

Anūkas sužinojo apie testamentą ir iškart atrūko. Tačiau dabar jau per vėlu – aš nieko nekeisiu. Jis pavėlavo, gal kokių 20 metų. Aš apsisprendžiau, ir mano sprendimas tvirtas.

Gyvenime kartais tenka nuspręsti, kam atiduoti tai, ką turiu, ir aš pasirinkau tą, kuris buvo su manimi, kai man labiausiai to reikėjo. Tai man primena, kad trumpalaikiai ryšiai su artimaisiais gali išnykti, tačiau tikrų draugų ir tikros paramos vertė yra nepalyginama. Juk būtent tie, kurie yra šalia mūsų sunkiais laikais, nusipelno mūsų dėkingumo ir atsidėkojimo.

Mano gyvenimo pamoka yra ta, kad tikroji šeima gali būti pasirinkta, ir dažnai ji gali būti netikėta. Kaimynas tapo ne tik mano pagalbininku, bet ir žmogumi, kuriam galiu patikėti savo palikimą. Tai suteikia man ramybę ir džiaugsmą, žinant, kad mano pasirinktai šeimai rūpi tai, kas man brangu.

Šiuo metu vis daugiau žmonių kalba apie neformalius ryšius, kuriuos galima užmegzti su kaimynais ar bendruomenės nariais. Tyrimai rodo, kad socialiniai ryšiai su kaimynais gali turėti teigiamą poveikį vyresnio amžiaus žmonių emocinei gerovei ir gyvenimo kokybei.