Gyvenimo realybė: priėmimas, augimas ir dvasinė sveikata

Šiandieninėje visuomenėje, kur dažnai skatinama siekti idealo, daugelis iš mūsų pamiršta, kad tikras gyvenimas apima ir džiaugsmus, ir iššūkius. Mūsų kultūra žada, kad galime pasiekti laimę be pastangų, tačiau, kaip rodo realybė, gyvenime neišvengiamai pasitaikys skausmingų patirčių. Šis straipsnis kviečia pažvelgti į gyvenimo realybę, priimti neigiamus įvykius kaip augimo galimybes ir ugdyti dvasinius įgūdžius, kurie padeda rasti prasmę net sunkiausiais momentais.

Priimti gyvenimo realybę

Mūsų kultūra dažnai neigia realybę, žadėdama idealų pasaulį, kuriame viskas lengvai pasiekiama, o nemalonių patirčių galima išvengti. Sakoma, kad jei nesijaučiate laimingi ar nesate ten, kur norėtumėte būti, tai su jumis kažkas negerai.

Deja, ši iliuzinė vizija – idealusis pasaulis – niekada neegzistuos. Tikroji gyvenimo tiesa yra ta, kad:

• Gyvenime esama skausmo ir nelaimių.
• Ateitis yra neaiški.
• Norint pasiekti tikslus reikia drausmės ir pastangų.
• Mes nesame ypatingi, ir tam tikrų gyvenimo aspektų negalime išvengti.
• Tai niekada nepasikeis.

Dažnai žmonėms peršama iliuzija, kad galime pakilti virš nemalonių gyvenimo įvykių srauto. Reklamuojami produktai ir paslaugos pažada įvesdinti mus į idealią tikrovę. Tačiau tas idealus pasaulis su tobulais žmonėmis yra tarsi momentinė nuotrauka – gražus, bet iš esmės tuščias. Tai gali sukelti dvasinę mirtį, nes gyvenimas yra nuolat kintantis, pilnas veiksmų ir emocijų. Tikrovė yra mūsų galimybė prisiliesti prie judančios, prasmingos visatos.

Pripažindami, kad likimas yra sudarytas iš įvykių sekos, galime suprasti, kad psichikos sveikata yra gebėjimas su malonumu priimti realybę. Tai galima padaryti per tam tikrą filosofiją:

1. Neigiami įvykiai yra natūrali gyvenimo dalis.
2. Jei jie nutinka, tai dar nereiškia, kad su jumis kažkas negerai.
3. Kiekvienas neigiamas įvykis suteikia galimybę augti.
4. Asmeninis augimas ir dvasinių įgūdžių ugdymas (pvz., tvirtumas, sąmoningumas, priėmimas, dėkingumas) yra svarbiau už rezultatų siekimą.

Nors neįmanoma numatyti, kokia neganda laukia ateityje, ši filosofija gali apsaugoti mus nuo panikos, kai nelaimės užklumpa netikėtai. Ji suteikia galimybę žengti žingsnį atgal, atsitapatinti, įvardinti, kas nutiko, ir ramiai tai įvertinti. Kai įvykis iš asmeninio tampa bendriniu, jis gali tapti mokymosi šaltiniu. Pavyzdžiui, romantinis išsiskyrimas gali išmokyti mus emociškai atsitraukti ir tapti labiau savarankiškais.

Įgūdžius, kuriuos ugdo skausmingi įvykiai, reikėtų laikyti dvasiniais, nes jie primena, kad esame didesnės visatos dalis. Ieškodami prasmės kasdieniuose atsitikimuose, šie dvasiniai įgūdžiai padeda užmegzti ryšį su visata.

Eksperimentas su įvykių filosofija

Išbandykite šį eksperimentą: kai kitą kartą nutiks kas nors nemalonaus, pritaikykite šią įvykių filosofiją. Stebėkite, kaip jaučiatės. Jei tai darysite nuoširdžiai ir nuolat, pradėsite pastebėti gilesnės prasmės ženklus savo patirtyje. Mokydamiesi vertinti įvykius kaip mokytojus, jūsų gyvenimo patirtis gali tapti turtingesnė ir prasmingesnė.

Tai yra žmogaus gyvenimo tikslas – priimti ir apmąstyti savo patirtis, jų dėka augti ir išmokti, kad net ir skausmingi momentai gali virsti mūsų dvasiniu turtu.

Phil Stutz “Gyvenimo pamokos” (2024, 15-19 p.)

Naujausi tyrimai rodo, kad žmonės, kurie sugeba priimti gyvenimo sunkumus ir juos analizuoti, dažnai patiria didesnį vidinį ramumą ir geresnę psichinę sveikatą. Psichologai teigia, kad dvasinis augimas, kaip gebėjimas priimti nesėkmes ir problemas, yra esminis veiksnys, lemiantis asmeninį tobulėjimą. Be to, dvasiniai įgūdžiai, tokie kaip dėkingumas ir sąmoningumas, padeda geriau susidoroti su stresu ir kurti teigiamus santykius su aplinka.