Šeimos konfliktai dėl paveldėjimo: sodybos drama

Šis straipsnis nagrinėja sudėtingą emocinę dinamiką, kuri kyla, kai šeimos nariai dalijasi paveldėjimu. Pagrindinė veikėja, susidūrusi su sunkumais bendraudama su mama dėl sodybos, atskleidžia, kaip pinigai ir šeimos vertybės gali sukelti nesutarimų. Ar iš tiesų turime būti dėkingi už tai, ką gauname, kai tai kyla iš šeimos?

Labai susipykau su mama. Ji mano, kad turėtume būti jai dėkingi už tai, kad tiek metų leido mums nemokamai naudotis jos sodyba. O tai, kad išleidome jai daug pinigų, tai, kad mama sakė, jog dovanoja man šią sodyba, - ji pamiršo, tarsi to niekada nebūtų buvę. Tai labai patogi pozicija.

Mama paveldėjo sodybą iš savo močiutės. Iki pat paskutinių dienų ji laikėsi linksma ir prižiūrėjo savo daržą. Visą sodybą jai buvo sunku tvarkyti, todėl skyrė nedidelį sklypą, kuriame augino gėles ir žalumynus. Nebuvo jokių didelių bulvių, agurkų ir kitų sodinukų. Pačiai močiutei buvo sunku, o mama nenorėjo užsiimti daržininkyste. Mes su ja visai nevažiuodavome į sodybą.

Po to, kai močiutės nebebuvo, mama norėjo parduoti sodybą, bet man už ją pasiūlė centus. Kodėl jie prašė daug pinigų? Sklypas praktiškai apleistas, apaugęs. Mano močiutė jo nedirbo, ji paprašė kaimyno kartą per sezoną jį nušienauti, ir viskas. Namelis irgi nieko gero. Tai net ne namelis, o pašiūrė. Nei šviesos, nei vandens, tik kiaurymė grėbliams ir kastuvams, ir kambarys su lova. Kartais ten miegodavo mano močiutė, nors neįsivaizduoju, kaip ji ten galėjo būti be elektros ir vandens.

Mama metus bandė parduoti sklypą, bet negalėjo gauti normalios kainos, o parduoti jo nenorėjo nė už centą. tada kažkas protingas jai patarė palaukti, kol kaina pakils mūsų kryptimi. Taigi mama nustojo bandyti parduoti sklypą.

Baigiau mokyklą, baigiau mokslus, ištekėjau, o sklypas vis dar stovėjo. Buvau viską apie jį pamiršęs. Tada mama paprašė, kad mane ten nuvežtų, jai kažko reikėjo. Paaiškėjo, kad ji vėl bandė parduoti sklypą, bet už jį vis tiek davė centų.

Mes su vyru norėjome sodybos, bet mūsų pinigai buvo prasti, turėjome hipoteką, tad visi pinigai nukeliavo ten. Paklausiau, ar galėtume naudotis sklypu, kol ji jo nepardavė.

- Kas jį paims, juk apgailėtina. Tau jo reikia - imk, laikyk tai vestuvių dovana, - mostelėjo ranka mama.

Bet nepavyko. Pirmiausia mama atsidūrė ligoninėje, paskui aš turėjau komandiruotę, paskui dar kažkas atsitiko. Apskritai ši tema išsiplovė, ir kažkaip niekada daugiau jos nebekėlėme. Kodėl turėtume? Aš esu vienintelė mamos paveldėtoja, todėl bet kuriuo atveju būčiau gavusi kotedžą. Taip ir maniau.

Dešimt metų praleidome tvarkydami kotedžą. Išravėjome piktžoles, pasodinome vaismedžių, atnaujinome uogakrūmius, įrengėme lovas ir didelį šiltnamį, nutiesėme takus ir net pradėjome galvoti apie pirtį. Senasis namas buvo nugriautas, o jo vietoje pamažu išaugo tvirtas namas. Buvo įvesta elektra, vandentiekis, kanalizacija, įrengta virtuvė, pristatyta veranda. Dabar čia galima gyventi visą vasarą ir nežinoti jokių rūpesčių. Mes galėtume ten gyventi ištisus metus, bet vandenį ir šviesą turime tik vasarą, o žiemą ją išjungia.

Mama buvo dažnas svečias mūsų vasarnamyje. Ji nieko nedarė, bet mėgo sėdėti verandoje, gerti arbatą, valgyti uogas iš krūmo. Mes jos niekada nelepinome - uogų atnešdavome stiklainiuose, agurkų, pomidorų, paprikų krepšiuose, apskritai, ką turėjome, tą atnešdavome. Per sezoną ji visai nepirkdavo daržovių, ir jai jų užtekdavo.

Pernai mama pradėjo dainuoti apie tai, kad jau seniai neremontavo savo namų ir jau norėjo atnaujinti tapetus, linoleumas vietomis jau buvo nusitrynęs, o plytelės išblukusios. Apskritai atėjo laikas, atėjo laikas. Bet mums patiems pernai viskas buvo ne taip sklandžiai - karantinas suvalgė mūsų ir taip nedideles atsargas, todėl padėti mamai su remontu negalėjome.

Viską jai paaiškinau, mama, atrodo, suprato, ir daugiau pas mane nebeatvažiavo. Pažadėjau, kad kai tik bus galimybė, padarysime jai remontą. Ji man pasakė, kad mane išgirdo. Prie šios temos daugiau nebegrįžome iki šiol.

Šį pavasarį su vyru kaip visada atvykome į sodybą ir prasidėjo naujas sodininkystės sezonas. Jau turėjome ir sodinimo planų, ir sodinukų pasiruošę, kai mama mus nuliūdino - sodybą ji paskelbė pardavimui ir jau yra potencialus pirkėjas. Taigi jai reikia kotedžo raktų.

- Kas čia blogo? Tai mano namelis. Tu dabar man negali padėti, todėl radau kitą išeitį - parduosiu kotedžą. Taip turėsiu pinigų remontui ir važiuosiu prie jūros, - pasakė mama. Ir pridūrė, kad žemė pagaliau pabrango, todėl jie duos gerą kainą.

Žemė pabrango! Jei ne aš ir mano vyras, ji būtų verta centų. Kam reikalingas apleistas žemės sklypas su pašiūre? Priminiau mamai, kad ji man padovanojo sklypą, bet mama to neprisimena. Ji prisimena, kad leido mums juo naudotis, kol pardavė.

- Turėtum būti dėkingas, kad tiek metų juo naudojomės nemokamai! - Mama piktinasi ir nenori girdėti jokių mūsų argumentų.

Mes atidavėme jai raktus. Iš namo išnešėme viską, ką galėjome, iš sklypo taip pat. Bet patys namo išnešti negalime.

Dėl namelio tokia gėda, negaliu tuo patikėti. Į jį įdėjome daug pastangų, pinigų ir laiko, o dabar viskas iškeliavo pas svetimus žmones. Verkiau tris dienas. Mano vyras sakė, kad nepajudins nė mažiausio pirštelio, kad padėtų mamai. O ji vis dar piktinasi, kad sugriovėme namą, išnešėme baldus ir jis nuvertėjo. Nenoriu to girdėti. Tegul ji sėdi laiminga su savo pinigais.

Pastaruoju metu vis daugiau žmonių patiria šeimyninių konfliktų dėl paveldėjimo. Psichologai teigia, kad toks konfliktas dažnai kyla dėl skirtingų lūkesčių ir vertybių. Pavyzdžiui, kai kurios šeimos renkasi dovanoti turtą, tuo tarpu kiti jaučiasi, kad jiems priklauso dalis šeimos turto.

Rubrikoje „Skaitytojų nuomonė“ skelbiama skaitytojų medžiaga.