Slaptieji SSRS automobiliai: nuo ‘Čaikos’ iki ‘Juodosios daktarės’

Sovietų Sąjungoje aukštų pareigūnų saugumas buvo svarbiausias prioritetas, o tai paskatino kurti unikalius automobilius, apie kuriuos žinojo tik nedaugelis. Šios mašinos – nuo ZIM ir „Pobedos“ iki legendinės „Čaikos“ ar paslaptingosios „Juodosios daktarės“ – buvo ne tik transporto priemonės, bet ir technologijų bei maskuotės šedevrai. Gatvėse jos atrodė kaip įprasti automobiliai, tačiau slėpė superautomobilių galimybes: greitį, komfortą ir net ginkluotę. Šiame straipsnyje atskleidžiame, kaip SSRS inžinieriai kūrė šiuos „členovozus“ ir kam jie buvo skirti.

Sovietų Sąjungoje rūpestis aukštų pareigūnų saugumu paskatino kurti specialius automobilius, apie kuriuos eiliniams piliečiams buvo mažai žinoma. Šie automobiliai galėjo važiuoti bendrame eisme, tačiau prireikus demonstruodavo išskirtines galimybes. Tokie modeliai kaip ZIM Stalinui, „Čaika“ Brežnevui ir kiti išsiskyrė iš įprastų mašinų. Liaudyje jie buvo vadinami „členovozais“ – tai žodis, kilęs iš to, kad jie buvo skirti Politbiuro nariams ir jų apsaugai. Modernizacija pavertė kai kuriuos iš jų „persekiotojais“ („dogonialkomis“) ar „asmeniniais sargybiniais“ („telochraniteliai“). Be to, sveikatos problemų atvejais aukštiems pareigūnams buvo sukurta speciali medicininė transporto priemonė – „Juodoji daktarė“ („Čiornaja doktorša“), galinti greitai pasiekti didelį greitį ir nugabenti sergantį vadovą į ligoninę.

Civiliniai automobiliai virto specialios paskirties mašinomis: maskuotė

Specialių automobilių, skirtų CK KPSS vadovams, gamyba vyko Gorkio automobilių gamykloje (GAZ), pastatytoje industrializacijos metu Stalino laikais. Tuomet buvo pasirašyta sutartis su „Ford“, o gamyboje remtasi amerikiečių specialistų patirtimi. Po karo taip pat buvo iš dalies pasitelktos vakarietiškos technologijos, nes ten automobilių pramonė vystėsi sparčiau.

Prieškariniai automobiliai jau buvo pasenę, todėl reikėjo greitesnių, patogesnių ir geriau įrengtų transporto priemonių specialioms užduotims bei aukščiausiems vadovams. Siekiant užtikrinti saugumą, stengtasi, kad šie automobiliai neišsiskirtų iš kitų. Tad nedaugelis galėjo įtarti, kad šalia važiuoja superautomobilis, per kelias sekundes galintis pasiekti net 200 km/h greitį.

Maskuotė apėmė ne tik greitį, bet ir komfortą. Šiuose automobiliuose jau buvo įrengti kondicionieriai, automatiškai nusileidžiantys langai ir radijas. Prireikus atsirasdavo specialios atramos apsaugai parado metu ar antena. Kai kuriuose modeliuose buvo net automatinė numerių keitimo sistema su trimis skirtingais numeriais. Dvi sėdynės buvo pusiau pasukamos, kad apsauga galėtų stebėti aplinką pro langus. Vis dėlto iš išorės jie mažai skyrėsi nuo serijinių automobilių.

Šie automobiliai nebuvo parduodami. Jais aprūpindavo Politbiuro narius ir CK KPSS sekretorius, o Generaliniams sekretoriams gamindavo unikalius, itin komfortiškus egzempliorius – dėl to jie ir pelnė „členovozų“ pravardę.

„Persekiotojai“ specialiosioms tarnyboms

Pirmieji automobiliai GAZ-M1

Pirmieji automobiliai, kuriuos slapta pradėjo naudoti NKVD ir kitos specialiosios tarnybos, buvo modifikuotos „Emkos“ – GAZ-M1. Raidė „M“ pavadinime reiškė konstruktorių Molotovą, o skaičiai žymėjo naujas serijas. Šie automobiliai buvo patobulinti V8 varikliu, turinčiu 65 AG. Karo metu šie varikliai buvo nuimami ir montuojami ant tankų.

„Pobeda“ buvo kuriama dar iki karo, tačiau darbai nutrūko dėl prasidėjusių kovų. Projektas atnaujintas 1943 m., o rezultatas pasiektas po pergalės – iš čia ir pavadinimas. Iš pradžių konstruktoriai siūlė ją vadinti „Tėvyne“ („Rodina“), bet kai projektą pristatė Stalinui, jis paklausė: „Ir kiek kainuos Tėvynė?“. Šis klausimas nuskambėjo dviprasmiškai, todėl pavadinimas pakeistas į „Pobeda“. Stalinui apžiūrint automobilį, jis tarė: „Nedidelė pergalė, na, tegul bus ‘Pobeda’“. Taip pavadinimas ir prigijo.

Stalinas apžiūri nauja mašina Pobeda

„Pobeda“ buvo surenkama skubiai, tad iš pradžių turėjo nemažai trūkumų, kuriuos teko taisyti gamybos ir eksploatacijos metu. Nors ji pateko į serijinę gamybą, specialiosioms tarnyboms reikėjo kitokių savybių. Todėl „Pobeda“ buvo patobulinta galingesniu varikliu, leidžiančiu pasiekti didesnį greitį nei civilinės versijos. Iš pažiūros įprastos „Pobedos“ virto superautomobiliais, skirtais vyriausybiniams kortežams lydėti.

Modifikacija paprastų mašinų

M-20G arba GAZ-M26 – greitaeigė versija – buvo gaminama tik dvejus metus. Ji galėjo pasiekti 100 km/h per 30 sekundžių, o maksimalus greitis siekė 130 km/h. Liaudyje šie automobiliai praminti „persekiotojais“ („dogonjalkomis“). 1958 m. šios serijos gamyba baigta, prasidėjo „Čaika“ era.

„Čaika“ – automobilis elitui

Automobilis „Čaika“ buvo skirtas nomenklatūrininkams

Per visą SSRS gyvavimo laikotarpį „Čaikų“ pagaminta vos 4300 vienetų. Kai kurie modeliai buvo visiškai unikalūs dėl savo įrangos. Pirmoji „Čaika“ nuriedėjo nuo konvejerio per XXI CK KPSS suvažiavimą – jos išleidimas buvo skirtas šiam įvykiui paminėti. Be to, suvažiavime paskelbta, kad komunizmas jau arti.

Projektuojant „Čaiką“, remtasi „Patrician“ ir „Caribbean“ modeliais, siekiant pakeisti pasenusį GAZ-M-12 (ZIM). Naujoji „Čaika“ turėjo 195 AG variklį, automatinę trijų pavarų dėžę ir penkių diapazonų radijo imtuvą su automatiniu derinimu. Nors buvo manoma, kad priekinė dalis nukopijuota nuo „Packard“, ji tik priminė pastarąjį, bet iš tiesų buvo kitokia. „Čaika“ buvo didesnė, tačiau išlaikė eleganciją. Pavadinimas pasirinktas iš dviejų variantų – „Čaika“ (kiras) ir „Strėla“ (strėlė). Laimėjo „Čaika“, nes konstruktoriai pateikė metaforą: yra Volgos upė, o virš jos skraido kiras.

„Čaikos“ nebuvo parduodamos – jos skirtos aukščiausiems pareigūnams: ministrams, sričių komitetų sekretoriams. Kaina siekė 17 500 rublių (palyginimui, „Volga“ – 5500, o ZIM – 40 000 rublių). Jas gaudavo kaip priedą prie pareigų ar dovaną. Tokius automobilius turėjo Georgijus Žukovas, Galina Ulanova, Michailas Šolochovas, o balta „Čaika“ padovanota Valentinai Tereškovai – pirmajai moteriai kosmonautei. Leonidas Brežnevas gavo pirmąją dar prieš serijinę gamybą. „Čaikos“ buvo vertinamos ir užsienyje, bet eksportuojamos tik pagal specialius užsakymus.

Automobilis „Čaika“ su atviru stogu

„Čaika“ GAZ-13 turėjo tris modifikacijas: standartinę keturių durų versiją su trimis sėdynių eilėmis; „A“ variantą su pertvara tarp vairuotojo ir keleivių (pagal užsakymą); ir „B“ – „faetoną“ su atidaromu stogu, kurių pagaminta tik 20 vienetų.

„Juodoji daktarė“ – sergančių elitų transportas

Modernizuota Čaika į greitosios pagalbos mašina.

1973 m. Latvijos mašinų gamybos gamykla gavo užduotį sukurti medicininę GAZ-13 versiją aukštiems pareigūnams. Per devynerius metus pagaminta tik 20 vienetų, pažymėtų raide „S“. Šiam projektui reikėjo nemažai kūrybiškumo: automobilis turėjo būti didesnis, bet neatkreipti dėmesio gatvėje, todėl neturėjo jokių išorinių ženklų, rodančių jo paskirtį. Taip jis pelnė „Juodosios daktarės“ pravardę.

„Čaikos“ korpusas prailgintas, pridėtos penktos galinės durys, salone tilpo neštuvai, buvo vietos medicinos personalui ir papildomas langas. Kiekvienas egzempliorius surinktas rankomis, tad jie šiek tiek skyrėsi. Ant galinių durų šalia „Čaika“ užrašo gamykla galėjo dėti savo logotipą.

Dvi sanitarinės „Čaikos“ pagal specialų užsakymą išsiųstos į Vietnamą – slapta operacija, skirta karo su Kinija atveju išvežti Ho Či Mino kūną iš mauzoliejaus Hanojuje į kalnų slėptuvę. Automobiliams pastatytas specialus garažas, o atvykus surengta repeticija (neliečiant kūno). Šios „Čaikos“ turėjo patobulintus „Toshiba“ kondicionierius, palaikančius +16 °C temperatūrą – lengvesnius nei sovietiniai 300 kg agregatai.

Greitosios pagalbos automobilio, pravarde Juodasis daktaras, įrengimas. 

Ne tik „Čaikos“ tapo „daktarėmis“. ZIL-41042 taip pat modifikuotas į sanitarinį limuziną, tačiau jo įranga nebuvo pakankama rimtai reanimacijai – jis tiko tik pacientų pervežimui. Iš ZIL-4104 pagaminti vos 4 vienetai.

„Volga“ KGB: „Persekiotojas“

„Volga“, gaminama Gorkio automobilių gamykloje. 

Septintojo dešimtmečio pabaigoje Gorkio gamykloje pradėta gaminti GAZ-24-24 „Volga“. Patobulinta GAZ-24 versija gavo automatines sistemas, kitą pavarų dėžę ir 195 AG variklį, leidžiantį pasiekti 182 km/h greitį.

Iš išorės šie automobiliai nesiskyrė nuo civilių „Volgų“, tačiau jais važinėjo KGB darbuotojai, slapta sekdami ambasadų automobilius. Tai buvo dar viena „persekiotojų“ rūšis. Aukštesnės klasės GAZ-24-25 „Dubliuotojas“ lydėjo greituosius vyriausybinius kortežus.

„Asmens sargybiniai“: superautomobiliai CK KPSS nariams

ZIS Brežnevui.

Saugumas visada buvo prioritetas. Stalino mėgstami „Packard“ automobiliai laikui bėgant paseno, todėl sukurta ZIS-110. Ji aprūpinta šarvais, sustiprintais stiklais ir kitomis naujovėmis, bet svoris padidėjo iki 4,5 tonos, trukdydamas judėti. Po patobulinimų atsirado ZIS-115, skirtas Politbiuro nariams ir Stalinui. Šarvuotų ZIS gamyba nutrūko po jo mirties, prie šarvuočių grįžta tik po 30 metų.

Slaptasis Skorpionas, skirtas žvalgybos tarnyboms.

Vėlyvoji „Asmens sargybinio“ versija – ZIL-41072 „Skorpionas“ – sukurta SSRS pabaigoje. Šis limuzinas turėjo radioelektronines sistemas radijo signalams slopinti, sverdamas 3,4 tonos pasiekdavo 190 km/h. Salone buvo liukas šaudymui, kišenės ginklams, pasukamos sėdynės ir atramos. Pagaminta tik 8 vienetai, dabar eksponuojami muziejuose.

ZIL-41047 TSRS generaliniam sekretoriui

ZIL-4104, mėgstamas Brežnevo, turėjo didelį potencialą, bet mada ir technologijos jį aplenkė. Kai kurios jo modifikacijos liko įslaptintos. ZIL-41047, sukurtas 1985 m. naujam Generaliniam sekretoriui, gavo daugiau automatikos ir specialias padangas, leidžiančias važiuoti net pradurtas. Pagaminta 153 vienetai, paskutinis – Kazachstano prezidentui 2002 m., o keli surinkti iki 2015 m.