Ummo planetos paslaptis

Pasaulyje reguliariai vyksta ufologų konferencijos. Jose yra skaitomi pranešimai, dalijamasi nuomonėmis, ginčijamasi, pykstamasi ir t.t. Tačiau pačios įdomiausios diskusijos, kaip dažniausiai būna, vyksta neoficialioje aplinkoje. Tai vyksta viešbučio, kuriame apsistoję konferencijos dalyviai, numeriuose, ir šie pokalbiai neretai vyksta iki pat ryto (paranormal.lt).

Viename tokiame neoficialiame pasisėdėjime užsimezgė kalba apie Ummo planetą. Kaip tik tuo metu Prancūzijos ir Ispanijos ufologijos temai skirtuose žurnaluose buvo pasirodę straipsniai apie šią planetą. Šių šalių ufologai jau seniai tiria informaciją apie Ummo planetą, be to, šiose šalyse yra daugiausia kontaktą su šios planetos gyventojais turėjusių asmenų.

Tarp daugybės tekstų yra tik keletas, kuriuose bandoma išlaikyti objektyvumą. Dauguma straipsnių buvo skirti tam, kad sukeltų sensaciją. O kaip viskas prasidėjo?

Žano Pjero Peti pripažinimas

Tai buvo tikra sensacija... Tai buvo bombos sprogimas... Kas galėjo pagalvoti? Žanas Pjeras Peti (Jean-Pierre Petit) mokslo aplinkoje buvo žinomas kaip fundamentalus mokslininkas, nagrinėjantis kosmologijos problemas. Jis buvo tyrimų vadovas didžiausią prestižą turinčioje Prancūzijos mokslo įstaigoje - Nacionaliniame mokslinių tyrimų centre. Daugybės straipsnių pačiuose rimčiausiuose žurnaluose autorius savo kolegoms buvo tikras autoritetas.

Sprogusios bombos efektą sukėlė jo knyga „Tarp mūsų gyvenančių ateivių tyrimas. Umitų paslaptis“. Niekas net negalėjo įtarti, kad rimtas mokslininkas turi slaptą aistrą.

„Devyniasdešimt penki procentai mano tyrinėjimų fizikos srityje - tai umitų pasakytų idėjų rezultatas. Ummo planetos, kuri randasi mūsų galaktikai paralelinėje galaktikoje, gyventojai yra aukštesniame už mus civilizacijos išsivystymo lygyje. Jie gana atsargiai užmezga kontaktus su Žemės gyventojais, mes supranta, kad ne visi žmonės gali patikėti jų draugiškumu mūsų atžvilgiu“.

Žurnalui „Paris Match“ mokslininkas prisipažino, jog 15 metų slėpė savo įkvėpimo „šaltinį“. Mokslininko žodžiais buvo sunku patikėti, mokslo pasaulis labai skeptiškai priėmė Žano Pjero Peti knygą. Jis netgi buvo apkaltintas kvaila mistifikacija. Mokslininkas į šiuos kaltinimus atsakydavo: „Atsižvelgiant į dokumentus, kuriuos aš turėjau progą perskaityti, negalima daryti prielaidos, kad man atsiųsti laiškai yra mistifikacija. Juose yra pernelyg rimta ir moksliniu požiūriu nauja informacija, kuria būtų galima juokauti“.

Remiantis vienu tokiu iš umitų gauti laišku Žanas Pjeras Peti 1988-1989 metais žinomame žurnale „Modern Physics Letters“ publikavo tris straipsnius, kuriuose siūlė peržiūrėti „Didžiojo sprogimo“ teoriją, remiantis tuo, kad šviesos greitis nėra pastovus ir bėgant laikui kinta. Iki to laiko niekas neišdrįso iškelti panašios hipotezės.

Dar pavyzdys: umitai paskambino telefonu vienam tyrinėtojui ir pranešė, kad žemiečių teorija apie juodąsias skyles yra neteisinga. Mūsų Visatoje dingusios žvaigždės pereina į paralelinę galaktiką, kuri yra tarsi mūsų galaktikos dvynė.

Atrodytų, kad žemiečiai gavo panacėją nuo visų bėdų: pakanka tik kitos planetos gyventojų ką nors paprašyti ir jie, tarsi kokia auksinė žuvelė, viską išpildys. Tačiau, pasirodo, ne viskas taip paprasta.

Žanas Pjeras Peti pabrėžia: „Jeigu mes įveiksime visas ligas, nė vienos valstybės socialinė struktūra neatsilaikys prieš gyventojų prieaugį“.

Umitai Žemės gyventojus perspėjo, jog laikas baigti tyrimus, siekiant tobulinti branduolinius ginklus.

„Savo knyga visiškai nesiruošiu ką nors įtikinėji, jog egzistuoja skraidančios lėkštės ar kiti NSO. Paprasčiausiai leidžiu susipažinti su ta turtinga, unikalia medžiaga, kurią man pavyko sukaupti daugiau kaip per pusantro dešimtmečio. Prisipažįstu, tai tikrai nebuvo lengva padaryti. Mane vadino maniaku ir bepročiu, iš manęs juokėsi ir atvirai tyčiojosi. Tačiau visą tą laiką mane palaikė kolegos, tikintys nežemiškų civilizacijų egzistavimu ir galimybe mums su jomis užmegzti ryšį. Mane palaikė daugybė visame pasaulyje žinomų žmonių, tarp kurių yra ir garsusis akademikas Andrejus Sacharovas“, - tvirtina prancūzų mokslininkas.

Taip Žanas Pjeras Peti tapo savotišku iki tol mums nežinomos Ummo planetos „krikštatėviu“. Pabandykime geriau susipažinti su ateiviais iš tolimojo kosmoso.

Umitai pradėjo... vagystę

Kada umitai pirmą kartą pasirodė Žemėje? Yra kalbama apie tikslią datą - 1950 metų kovo 28 diena. Šią dieną Prancūzijos pietuose, Aukštutiniame Provanse, Albiono plynaukštėje nusileido plokščias kosminis laivas. Tai įvyko 4:20 Grinvičo laiku. Iš laivo išlipo keturi vyrai ir viena moteris. Būdami aukšto ūgio, baltos odos, šviesiaplaukiai, jie praktiškai niekuo nesiskyrė nuo žemiečių, todėl nesunkiai „ištirpo“ tarp žmonių, pradėdami savo „slaptųjų agentų“ tarnybą.

Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti fantastiškai, tačiau ufologai tuo visiškai nesistebi. Yra žinoma, kad tarp Žemės gyventojų yra „infiltruota“ keli tūkstančiai ateivių, kurie gyvena tarp mūsų ir niekuo neišsiskiria.

Umitus atpažinti nėra sunku. Jie nuo mūsų skiriasi tuo, kad neturi Adomo obuolio, vietoje balso stygų turi kitus organus, todėl kalba su mažai pastebimu defektu, tarsi per nosį. Umitai neturi jokių muzikinių sugebėjimų, nemoka piešti. Jie turi išskirtinai techninį intelektą ir pasižymi nepriekaištinga logika.

Nusileidimo dieną jų niekas nematė. Ateiviai buvo labai atsargūs. Nieko nežinodami apie žmonių gyvenimą, jie pabandė surinkti informaciją vietoje. Pagal nuotrauką rastame laikraštyje jie pasigamino rūbus. Artimiausioje fermoje jie pasiėmė įvairių daiktų: pradedant žadintuvu ir baigiant elektros skaitikliu. Visa tai yra užfiksuota policijos ataskaitoje apie turto vagystę, įvykdytą nežinomų asmenų. Ateivių „mokymasis“ klasifikuojamas kaip banali vagystė.

Kas vyko toliau? O toliau umitai įsiliejo į Žemės gyvenimą. Kontaktą su žmonėmis jie palaikė paštu. Jie paprasčiausiai rašė laiškus. Juos gavo ne vienas žmogus, įskaitant ir Žaną Pjerą Peti.

Kodėl savo tikslu umitai pasirinko mūsų planetą? Tai buvo aiškinama visiškai paprastai. Jie apie Žemės egzistavimą sužinojo 1934 metais, kai jiems pavyko priimti užkoduotą radijo signalą. Pasirodo, tai buvo radiograma, pasiekusi planetą, esančią už 15-os šviesmečių nuo Žemės. Būtent tuomet ir buvo nuspręsta iš Ummo pasiųsti ekspediciją į planetą, kurioje yra gyvybė.

Umitai iki Žemės skrido vos pusantrų metų. Ateiviai moka pasinaudoti erdve ir laiku. Tad 15 šviesmečių jiems nėra kliūtis.

Susipažinę su žemiečių gyvenimu, umitai suprato, kad mums iki tobulybės dar labai toli. Savo laiškuose, parašytuose angliškai, prancūziškai ir ispaniškai, jie būtent tai ir dėstė. Ypač daug laiškų buvo parašyta tarp 1962 ir 1967 metų. Pirmojo laiško adresatas buvo ispanų ezoterikas. Ateiviai gana ilgai jį stebėjo ir tik po to užmezgė kontaktą.

Žanas Pjeras Peti perskaitė tūkstančius umitų laiškų puslapių. Ką jis sužinojo apie umitų gyvenimą?

Pasirodo, Ummo planetoje yra tik vienas plokščio reljefo žemynas, gyvena viena rasė, kalbanti viena kalba. Umitų valstybinę santvarką galima pavadinti totalitarine. Netrukus po gimimo yra nustatomas umitų intelektualinis potencialas. Visuomenė skirstoma į umitus-darbininkus ir umitus-intelektualus. Jie gauna vienodo dydžio darbo užmokestį. Jie jaučiasi priklausantys bendram reikalui ir savo srityje dirba, neturėdami jokių pašalinių minčių. Paprasčiau pasakius, jie neieško sau naudos kitų sąskaita.

Filosofiniu požiūriu umitai yra nepaprastai intelektualiai garbingi, tiki vienu dievu, garantuojančiu gerovę kiekvienam iš jų.

Umitų laiškus analizavo ne tik Žanas Pjeras Peti. Laiškų su violetiniu Ummo antspaudu ant voko buvo siunčiama vis daugiau ir daugiau. Kai kuriems adresatams buvo siunčiami piešiniai: ateivių tarpplanetinio laivo schemos, vaizdai su planetos peizažu ir augalais bei ant jų augančiais vaisiais.

Buvo pastebėta, kad savo laiškuose umitai kombinuoja mokslo žinias ir grubų melą. Gal būt, jie tokiu būdu bandė suklaidinti pernelyg smalsius. Jie nenorėjo, kad žmonės žinotų apie jų buvimą Žemėje.

Kai 1969 metais Armstrongas žengė pirmąjį žingsnį Mėnulyje, jie šio įvykio proga pasveikino žmones. Kai prasidėjo „šaltasis karas“, jiems pasirodė, kad yra didelė branduolinio konflikto tikimybė, todėl susirengė išvykti iš Žemės.

Kai umitai atsiųsdavo savo kosminių laivų nuotraukas, tyrinėtojai iš karto suprato, kad juos paprasčiausiai vedžioja už nosies.

Nuotraukose buvo galima matyti ant virvučių pakabintus maketus.

Nejaugi visą buvimo Žemėje laiką umitai taip ir neišsidavė, jog yra ne šios planetos gyventojai? Pasirodo, išsidavė, ir ne kartą. 1985 metais umitai atsitiktinai tapo kruvino incidento dalyviais. Teroristinio akto Vienos oro uoste metu buvo sužeisti du umitai. Austrų medikai, dirbantys ligoninėje, apie keistus pacientus informavo mokslininkus, tačiau kol šie atvyko umitams pavyko pasišalinti iš ligoninės.

Yra žinoma, kad umitai lankėsi ir Rusijoje.

Žemės kilmės NSO

1989 metais Sovietų Sąjungos naujienų agentūra TASS pranešė, kad Voronežo miesto parke nusileido NSO. Iš jo išlipo humanoidai, o šio įvykio liudininkais buvo daugybė parke buvusių vaikų. Šį sensacingą pranešimą pasigriebė ir Vakarų šalių
spauda. Reikėjo šio nekasdienio įvykio detalių. J įvykio vietą atvykę specialistai pastebėjo, kad toje vietoje, kur pievoje nusileido NSO, yra apskrita įduba. Skaičiavimai parodė, kad nusileidusio objekto svoris turėjo būti ne mažiau kaip 10 tonų. Prietaisai parodė padidėjusią radiaciją, o nusileidimo vietoje, kas labai keista, liko į akmenį panašios uolienos gabalas, kuris buvo identifikuotas kaip nežemiškos kilmės objektas.

Buvo akivaizdu, kad NSO atskrido iš Ummo planetos. Įvykį mačiusių vaikų buvo paprašyta nupiešti „lėkštę“, ir daugelis jų ant jos nupiešė ženklą, primenantį „U“ raidę. Pasirodo, toks ženklas buvo matomas ant NSO šono. Iš umitų laiškų, kuriuos gavo adresatai Prancūzijoje, buvo žinoma, kad būtent tokiu simboliu umitai žymi savo planetą.

Apie Voronežo NSO buvo daug kalbama ir rašoma. Ši istorija ir iki šiol yra pasakojama įvairiuose leidiniuose. Ji apauga vis naujomis detalėmis ir faktais, atrandami vis nauji liudininkai.

Visa ši istorija turi realų tęsinį. Iš karto po to, kai Voroneže įvyko aprašytasis įvykis, universiteto sudaryta mokslininkų komisija pradėjo savo tyrimą. Buvo paimtas ne vienas grunto mėginys. Nebuvo aptikta jokios radiacijos ar anomalių pokyčių. Keistasis objektas, primenantis akmenį, buvo paprasčiausiai geležies rūdos gabalas. Vaikai, tapę įvykio „liudininkais“, pateikdavo vis naujų detalių. Jų pasakojimuose buvo aptikta prieštaravimų. Dažnai parke vaikštinėjantys žmonės pasakojo, kad įduba pievoje buvo dar prieš NSO nusileidimą.

Ar tai reiškia, kad valstybinė naujienų agentūra užkibo ant kažkieno užmesto jauko? Jeigu tai būtų vykę balandžio 1-ą dieną, viską būtų galima pavaizduoti kaip sėkmingą pajuokavimą. Tačiau aprašomi įvykiai vyko spalio mėnesį. Reikia prisiminti, jog tuo metu buvo padidėjęs susidomėjimas anomaliais reiškiniais. Laikraščiai, kuriuose spausdinami straipsniai, pasakojantys apie nepaaiškinamus dalykus, buvo leidžiami dideliais tiražais. Panašu, kad TASS taip pat užsimanė atkreipti dėmesį į save - kuo mes blogesni už kitus - ir „driokstelėjo“ sensacingą naujieną: Rusijoje taip pat yra NSO.

Nesusipratimas su naujienų agentūra galėjo jau seniai užsimiršti laike. Kas nėra tapę panašių pokštų aukomis? Tačiau prancūzų žurnalistas Reno Marikas, daug metų rinkęs informaciją apie Ummo planetą, padarė visiškai kitokias išvadas. Jis nemano, kad TASS agentūra apsižioplino. Dar labiau, žurnalistas įrodinėja, jog tai buvo gerai apgalvotas žingsnis, kuris laukė savo valandos. Pagaliau šis tas nutiko Voroneže. Štai jums ir priminimas apie Ummo planetą, perduotas oficialiais valstybiniais kanalais. Jeigu ateiviai iš tiesų būtų atskridę, į spaudą ar radiją nebūtų patekę jokių žinių. 1989 metais buvo pakeltos užtvaros informacijos srautams. Ir jie atskrido.

Reno Marikas mano, jog Ummo planetą sukūrė realus kūrėjas Žemėje. Žurnalisto pateikiama analizė yra gana įtikinama.

KGB pėdsakas

Būtų keista, jeigu šis pėdsakas būtų apeitas ir ignoruojamas. Kaipgi be to? Daugelis nesuprantamų dalykų galėjo būti lengvai paaiškinami, pakako tik linktelėti galva į KGB būstinės pusę. O organizacija tylėjo, tarsi vandens į burną prisisėmusi, ir į išpuolius neatsakinėjo, tarsi tylomis
sutikdama su jai metamais kaltinimais.

Reno Marikas savo tyrime nuėjo gerai pramintu taku ir neapsiriko. Jo straipsniai buvo gerai spausdinami, autorius tapo gana žinomas.

Kokį KGB pėdsaką jam pavyko aptikti? Žurnalistas umitus demaskavo, remdamasis jų ideologija. Įvairiuose laiškuose ateiviai reiškė savo nuomonę įvairiais planetoje vykstančiais įvykiais. Per trumpą laiką jiems teko susipažinti su filosofija, politinėmis srovėmis ir žmonių idealais įvairiose šalyse. Ištyrę daugybės žmonių simpatijas, umitai nusistatė ir savąsias. Jiems savo pasaulėžiūra artimiausi buvo popiežius Jonas XXIII, Karlas Marksas, Če Gevara ir daktaras Albertas Šveiceris. Savo ideologija tai buvo antikolonistai, revoliucionieriai, politiniai opozicionieriai. Vienu žodžiu, žmonės, stovėję politinės kovos avangarde. Umitams pasirodė artimos komunistinės idėjos, todėl jie jas dažniausiai ir skleidė savo laiškuose.

Nejaugi KGB taip apsižioplino, kad laiškuose nesunku atskirti juos rašiusiųjų ranką? Neskubėkime su išvadomis, panagrinėkime faktus. Pagrindinis umitų laiškų srautas pasiekė Ispaniją 1965-1975 metais. Tuo metu šalyje į pabaigą artėjo generolo Franko režimas. Šis veikėjas sugebėjo išlikti valdžios viršūnėje ir po Antrojo pasaulinio karo. Visose Europos šalyse legaliai veikė komunistų partijos, tik Ispanijoje ji buvo uždrausta. Visi žymiausi ispanų komunistų veikėjai gyveno ir už savo šalį „kovojo“ Maskvoje. Generolas Frankas mirė, į valdžią atėjo krikščionys demokratai, komunistų partija buvo legalizuota. Jos vadovė Dolores Ibaruri išreiškė norą būti su savo tauta ir išvyko iš Sovietų Sąjungos. Umitai pasiekė savo tikslą, laiškų srautas nutrūko.

1967 metais fizikas Andrejus Sacharovas paskelbė savo kosmologinę koncepciją. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodė labai keista. Fizikas, turėjęs realią veiklos kryptį - kurti naujus branduolinius ginklus, staiga savo žvilgsnį atsuko į visatą ir ėmė užsiiminėti veidrodinėmis galaktikomis. Sacharovo paskelbta koncepcija atrodė fantastiška. Mokslininkai, suprasdami, kad Sacharovo koncepcija neturi praktinio pritaikymo, laikė ją hipoteze, kuri bus įrodyta tik tolimoje ateityje arba iš viso neįrodyta.

Tačiau štai kas keista: savo laiškuose umitai labai plačiai skleidė idėją apie veidrodinius pasaulius. Akademiko A. Sacharovo atsiminimuose nėra nieko pasakojama apie paslaptingųjų umitų laiškus. Tačiau kai prancūzų mokslininkas Žanas Pjeras Peti išreiškė panašią koncepciją, Sacharovas jį palaikė. Sacharovo kosmologijos koncepcija buvo jo „namų darbas“. Dėl to, kad buvo susijęs su valstybės paslaptimis, akademikui nebuvo leidžiama išvykti į užsienį, o apie viešus pasisakymus, keliant abejones keliančias idėjas, negalėjo būti nė kalbos.

Kartais būna, kad idėjos tarsi sklando ore ir vienu metu į galvą ateina keliems mokslininkams. Tačiau šiuo atveju viskas gaunasi kažkaip labai sklandžiai: umitai - Sacharovas -Žanas Pjeras Peti, kuris prisipažino, kad būtent ateiviai jį paskatino kitaip pažvelgti į visatą. Šioje grandinėlėje tik su prancūzu daugiau ar mažiau viskas aišku.

Žiūrėkime toliau. 1989 metais umitai savo laiškuose apkaltino CŽV AIDS epidemijos sukėlimu. Jie atvirai teigė, kad liga po pasaulį išplito po nepavykusių bandymų, kuriuos atliko amerikiečių žvalgybininkai. Informacija iš umitų laiškų nutekėjo į spaudą, netrukus visas pasaulis žinojo, kad dėl „amžiaus ligos“ yra kalta CŽV. Praėjus trims metams KGB generolas Olegas Kaluginas interviu žurnalui „VSD“ pripažino, kad dezinformacija, apkaltinusi CŽV dėl AIDS išplitimo, buvo viena iš puikiai įvykdytų KGB operacijų.

Galima būtų pateikti ir daugiau pavyzdžių. Sutapimo faktai nekelia abejonių. Tačiau ar tai tikrai sutapimai? Pėdsakas aiškiai rodo į KGB. Visa Europa gyveno, patirdama umitų poveikį, jų skleidžiamos žinios netgi pasiekė JAV, tačiau Sovietų Sąjungoje nebuvo aptikta jokių ateivių pėdsakų. Štai tuomet ir buvo paskleista TASS informacija apie NSO nusileidimą Voroneže. Tiesiog galva sukasi. Net neaišku, ką apie tai manyti.

Norėdamas suprantamiau pateikti savo atliktos analizės išvadas Reno Marikas tai padarė sausa protokoline kalba.

1. Ummo socialinė sistema kaip du vandens lašai panaši į sovietų norimą sukurti komunizmą.

2. Umitai reiškia simpatijas marksizmo idėjas skleidžiantiems ar jiems prijaučiantiems žmonėms arba tiems, kurių idėjas panaudojo marksistinė propaganda.

3. Mokslinė teorija, sudaranti umitų kosmologijos pagrindą, gimė Sovietų Sąjungoje

4. Ummo ženklas figūruoja medžiagoje apie menamą NSO nusileidimą Voroneže, kurią plačiai paskleidė TASS ir agentūra „Novosti“.

5. Umitų laiškuose informacija, susijusi su ginklavimusi, atkartoja klasikines sovietų propagandos temas.

6. Šių laiškų stilius būdingas dezinformacijos ir „juodos“ ar „baltos“ propagandos metodams.

Iš to, kas pasakyta, galima daryti vienintelę išvadą: umitai yra KGB sukurtas produktas. Taip žurnalistui lengviau paaiškinti skaitytojui kas yra kas. Keista būtų daryti priešingas išvadas ir įrodinėti, kad Ummo planeta iš tikrųjų egzistuoja. Nors žurnalistas išlieka atsargus.

Sveiki, umitai!

Vieno savo apžvalginio straipsnio įvade Reno Marikas rašo: „Visiškai gali būti, kad mes tapome sutapimų serijos aukomis. Mūsų hipotezė - ne daugiau kaip teorija, neturinti nieko bendro su realybe“.

Tad kokia ši realybė? Kaip rodo internete esanti informacija, Ummo žaidimas populiarus iki mūsų dienų. Knygos apie šią paslaptingą planetą spausdinamos dideliais tiražais. Jau yra šia tema sukurtų filmų. Tarp vaikų populiarus žaislas - jausmingai nerangus umitas, kažkodėl tai aprengtas raudonais rūbais.

Daugybėje interneto svetainių teigiama, kad umitai buvo pastebėti Argentinoje, Meksikoje, Venesueloje. Panašu, kad umitai Europoje apsistojo visiems laikams ir niekur neišskrido, nors ir grasino tai padaryti.

Kalbama, kad umitai labai dėkingai elgiasi su tais, kurie nors ir netiesiogiai užsimena apie jų egzistavimą.

Taigi, mes irgi apie tai užsiminėme ir dabar nekantriai lauksime jų žinios. Gal ir mums pasiseks?