Ateivė iš Ucuro-Bune

1803 m. vasario 22 d. keletas japonų žvejų iš Hitačio provincijos aptiko prie pat krantų dreifuojantį keistos formos laivą. Apimti smalsumo jie nusprendė laivą ištirti, todėl ištempė jį į krantą ir patys pasikėlė ant denio.

Keistojo laivo aukštis buvo apie 330 cm, plotis apie 540 cm. Jis savo forma žvejams priminė kochako (japoniškas smilkytuvas). Viršutinė dalis buvo pagaminta iš medžiagos, panašios į raudonmedį, padegta raudonu laku, o žemutinė dalis padengta vario plokštelėmis, kurios, greičiausiai, turėjo apsaugoti nuo aštrių povandeninių akmenų.

Viršutinėje laivelio dalyje buvo keli langeliai iš stiklo ar kažkokių kristalų, padengti kažkokia medžiaga, panašia į medžių dervą. Langai buvo pakankamai skaidrūs, kad žvejai galėtų pažvelgti į laivelio vidų. Vidinė Ucuro-bune (taip žvejai pavadino keistąjį laivą) dalis buvo su užrašais nežinoma kalba.

Po to žvejai įėjo į kajutę ir ten aptiko dvi paklodes, butelį su vandeniu (apie 3,6 l talpos), keletą keksų ir mėsos pašteto. Po to žvejai pamatė ir laivo šeimininkę - nepaprasto grožio 18-20-ies metų amžiaus merginą. Ji turėjo vario spalvos plaukus ir antakius, plaukai buvo dirbtinai prailginti kažkokiais baltais siūlais. Mergina buvo apsirengusi ilgais rūbais iš labai gražios medžiagos, kokios žvejams nebuvo tekę matyti.

Mergina svetingai nusišypsojo ir kažką pasakė, tačiau kalbos, kuria ji kalbėjo, niekas nesuprato, todėl taip ir nepavyko nieko sužinoti. Be to, mergina visą laiką laikė prie savęs prispaudusi nedidelę dėžutę, prie kurios niekam neleido prisiliesti. Galiausiai jūreiviai nepažįstamąją pasiuntė atgal į jūrą ir užsiėmė savo kasdieniais reikalais - žuvų žvejyba.