Chiromanto Cheiros pranašystės

Politikai ir ministrai, karaliai ir princesės, aktorės ir dailininkai, generolai ir rašytojai – pas garsiausią praėjusio amžiaus pradžios chiromantą, astrologą, numerologą Williamą Warnerį (1866–1936), pasivadinusį Cheiro, plūdo minios.

Visi jie mokėjo bet kokius pinigus, kad sužinotų savo likimą. Bet populiarumas turėjo kainą. Cheiro dažnai norėdavo atsisakyti gebėjimo numatyti ateitį, kad jo neslėgtų sunki našta žinoti apie laukiančius nemalonius įvykius.

Delne – gyvenimo žemėlapis

Pirmąkart jis išsigando 1898-aisiais, būdamas 32 metų.

Prabangiame Anglijos sostinės Londono rajone erdvius apartamentus įsigijęs ateities spėjikas tuomet jautėsi tvirtai – atrodė, kad jo gyvenimas klostosi neblogai ir aukščiausiosios jėgos – jo pusėje.

Tą dieną į priėmimą atėjo jauna mergina, vilkinti šviesią plevenančią suknelę, užsidėjusi koketišką, gėlėmis papuoštą skrybėlaitę.

„Rankas prašom padėti čia“, – pasakė Cheiro ir pastūmė jai aksominę pagalvėlę. Mergina klusniai padėjo savo šiek tiek drebančius delnus.

Kokios mažos rankos! Tokių moteriškų, nepaprastai gražios formos rankų ir dailių pirštų Cheiro dar nė karto nebuvo matęs.

Jis paėmė didinamąjį stiklą ir pradėjo atidžiai apžiūrinėti dešinės, po to kairės rankos linijas. Tai jis darydavo 15–20 ir daugiau kartų per dieną. Visų klientų delnai buvo skirtingi, kiekviename – individualus gyvenimo žemėlapis.

Cheiro iš delno spėdavo likimą – vadino save chiromantu. Bet iš tikrųjų jis mokėjo įžvelgti ateitį ne tik iš delnų linijų – buvo perpratęs astrologiją, numerologiją.

Cathy, kaip jam prisistatė mergina, pasakė savo gimimo datą – 1882 metų kovo 20-oji.

Chiromantas atliko tik jam vienam žinomus skaičiavimus, ant popieriaus skiautelės sudėjo reikiamus skaičius, patikrino net du kartus – viskas sutapo.

Jokios klaidos negalėjo ir būti – ši jauna būtybė po daugelio metų taps jo žmona.

„Ar aš anksti mirsiu?“ – vis labiau blykšdama paklausė mergina.

„Nesijaudinkite, jūsų gyvenimas bus labai ilgas. Bet neteksite pirmojo vyro, ištekėsite antrą kartą už labai neįprasto žmogaus“, – atsakė jai pranašas.

„Jis manęs nemylės?“ – paklausė mergina. „Nežinau, galbūt“, – atsakė Cheiro.

„O vaikai? Ar antrojoje santuokoje susilauksiu vaikų?“ – paklausė Kate.

„Ne! – nukirto Cheiro. Po to pridūrė: – Atleiskite, jūsų laikas baigėsi.“

Į nedrąsų merginos klausimą, ar ji greitai ištekės antrą kartą, chiromantas nematė reikalo atsakyti.

Apskaičiavo savo mirties datą

Tądien lijo, po Cheiro apartamentų langais stovėjo virtinė ekipažų. Bet jis liepė sekretoriui visiems pasakyti, kad jį netikėtai parklupdė gripas.

Kaip būtų pasielgęs normalus žmogus, žinodamas, kad priešais jį sėdi būsimoji žmona? Tikriausiai atidžiau būtų į ją pasižiūrėjęs, iš arčiau susipažinęs – išklausinėjęs, sulaikęs.

Bet Cheiro buvo visiškai nusispjauti į tai, kad tolimoje ateityje jam lemta vesti šią merginą. Atsitiko kur kas baisiau: tyrinėdamas merginos likimą Cheiro netyčia apskaičiavo savo mirties datą.

Tad po jaunos nepažįstamosios vizito Cheiro paniro į depresiją. Jam tik 32-eji, jis sveikas ir kupinas jėgų, tik dabar pradėjęs kopti į gyvenimo viršūnę, pelnęs madingiausio, brangiausio ir niekada neklystančio Londono chiromanto vardą.

Į priėmimą pas jį būdavo užsirašoma prieš du mėnesius, Cheiro tyrinėjo tokių žmonių kaip Velso princas, karalius Eduardas VII, rašytojas Oscaras Wilde’as, aktorė Sarah Bernhardt delnus. Kartais jis buvo kviečiamas į aristokratų salonus, kur sėdėjo už užuolaidos ir matė tik savo klientų rankas.

Po Cathy vizito Cheiro prisiminė O.Wilde’o rankas, kurias apžiūrinėjo prieš kelerius metus.

Dešinysis garsaus rašytojo delnas žadėjo didžiulę sėkmę ir neįprastą likimą, o kairysis bylojo apie karjeros žlugimą, sunkius gyvenimo metus ir labai greitą baigtį.

Cheiro jokiu būdu nenorėjo pasakyti O.Wilde’ui jo gyvenimo ir karjeros žlugimo datos. Šmaikštus, ciniškas aukštuomenės liūtas labai patiko chiromantui ir jis norėjo kuo ilgiau mėgautis jo draugija, kartu gerti šampaną ir klausytis jo patarimų.

Bet O.Wilde’as sugebėjo iš Cheiro išpešti tai, ko norėjo: nelaimės jį užgrius sulaukus 41–42 metų, o mirtis taip pat netruks ateiti – 1901-aisiais.

Atrodo, kad būtent O.Wilde’as buvo tas, kuriam pirmajam Cheiro paskelbė mirties nuosprendį ir įsitikino, jog tai didžiulė našta jo nervams. Kaip ir kiti astrologai ar chiromantai, Cheiro niekada nedegė troškimu iš anksto žinoti savo ateitį.

Pranašystės jam buvo tik profesija, kasdienė duona – nieko geriau jis nemokėjo daryti.

Garsusis chiromantas slėpė, kad yra kilęs iš paprastos šeimos. Jo tėvas skaitė psalmes kaimelyje netoli Dublino, motina buvo vargų iškamuota namų šeimininkė.

Tačiau savo memuaruose Cheiro rašė, kad tėvas studijavo aukštąją matematiką, o motina buvo okultinių mokslų žinovė.

Pranašystės – už grašius

Williamas, kaip jį vadino tėvai, mokėsi itin blogai. Tėvas bandė atiduoti jį į religinę mokyklą, bet iš ten jis greitai buvo išvytas. Visiškai atsitiktinai vaikinas susipažino su Dublino chiromantu, astrologu Gregu Dawsonu, turėjusiu neblogą chiromantijos literatūros biblioteką. Ją Cheiro greitai prarijo.

Vaikinas pasirodė esąs gabus. Jis sumaniai ir be klaidų skaitė rankų linijas. Vėliau Cheiro sukūrė mokytojo įžvalgomis paremtą sistemą ir net išleido keletą knygų, kurios iki šiol laikomos chiromantijos ir numerologijos biblija.

Susipykęs su mokytoju ir nusprendęs žengti savo keliu Cheiro keletą metų klaidžiojo po lūšnynus, ligonines ir prieglaudas – apžiūrinėdamas ir net piešdamas varguolių delnus.

Ir dar už grašius skelbė pranašystes.

Nei Indijoje, nei Egipte Cheiro niekada nesilankė, kaip ir niekuomet nesimokė iš brahmanų – tai jis teigė norėdamas pakelti savo kainą.

Kartą sėkmingai išpranašavęs ateitį kažkokiam žydų kilmės asmeniui, gavo jo pasiūlymą atidaryti chiromantijos saloną. Taip jie ir padarė radę tinkamą kambarį Londono Vest Endo rajone.

Nors XIX a. pabaigoje Londone chiromantai ir aiškiaregiai buvo vertinami taip pat kaip čigonai, Cheiro reikalai klostėsi gerai.

Galbūt dėl to, kad, be talento, jis dar buvo patrauklios išvaizdos. Jo balsas buvo išskirtinio žavesio – nepaprastai malonaus, užburiančio tembro.

Kai klientų būrys ėmė didėti, uždarbis – augti, Cheiro nutarė verslu užsiimti savarankiškai.

Savimi jis iš tikrųjų pradėjo didžiuotis tuomet, kai buvo pakviestas į Skotland Jardą įvertinti žmogžudyste įtariamo vyriškio delnų.

Atidžiai įsižiūrėjęs Cheiro pasakė: šis žmogus nužudė artimą giminaitį aštriu daiktu, greičiausiai peiliu. Kaltinamasis nepagydomai serga tuberkulioze.

Viskas pasitvirtino ir nustebę Skotland Jardo sekliai ėmė naudotis aiškiaregio paslaugomis. Tad jaunojo chiromanto gyvenimas kopė į kalną iki susitikimo su Cathy, kai pats to nenorėdamas sužinojo savo mirties datą – 1927 metų spalio 8-oji.

Tai įvyks ne rytoj, bet gyvenimas jam ėmė rodytis ne toks patrauklus. Ne itin maloni jam atrodė ir perspektyva vesti prasčiokę: Cheiro tikėjosi kada nors prie altoriaus nusivesti kur kas turtingesnę merginą.

Vadinasi, iki to meto jo verslas pradės riedėti žemyn.

Laikas bėgo, Cheiro nepaliko liūdnos mintys. Galbūt jam padaryti pertrauką, juk jau dešimt metų nemato nieko, išskyrus linijų labirintą svetimuose delnuose?

Vyras nutarė persikelti į Paryžių, tuo labiau kad turėjo santaupų.

1901-aisiais Paryžiaus aukštuomenėje pasklido kalbos apie žavų, turtingą viengungį anglų grafą Louisą Hamoną, įsikūrusį ant Senos krantų.

Jo išsinuomotas pirmasis apartamentų aukštas daug ką bylojo apie savininką: antikvariniai baldai, elegantiškas ekipažas, griežtos drausmės išmokyti tarnai ir visiems nusilenkiantis vyresnysis liokajus su rože kilpelėje.

Grafu L.Hamonu pasivadinęs Cheiro nutarė investuoti pinigus į pelningą verslą. Jis tikėjosi, kad daugiau niekada nebereikės kūprintis ir per didinamąjį stiklą žiūrėti į svetimus delnus.

Praėjus mažiau nei metams po persikėlimo į Paryžių Cheiro įsigijo šampanizuoto vyno gamyklą netoli Reimso. Laikui bėgant prabangiausi Prancūzijos sostinės restoranai ėmė varžytis dėl teisės gauti jo gėrimų.

Po to Cheiro investavo pinigus į vertybinius popierius ir pradėjo prekiauti akcijų rinkoje. Ir to verslininko gyslelę atradusiam chiromantui buvo negana: jis įsigijo seniausią žemyno savaitraštį. Leidinys buvo siuntinėjamas garsiems Anglijos ir Prancūzijos politikams. Taip laikraščio savininkas įgydavo vis daugiau įtakos.

Kai Didžiosios Britanijos karalius Eduardas VII su vizitu atvyko į Prancūziją, grafas L.Hamonas gavo kvietimą į monarcho garbei rengiamą priėmimą britų ambasadoje.

„Ar mes pažįstami? – paklausė britų monarchas. Po to pridūrė: – Aš prisimenu jūsų balsą. Žinote, visi sako, kad turiu ypač gerą atmintį balsams.“

„Bet susitikimas su jumis vargu ar būtų išsitrynęs iš mano atminties. Bijau, bet šiuo atveju jūs klystate“, – mandagiai atsakė Cheiro.

Užsikirtęs revolveris neiššovė

Kviestinės vakarienės pabaigoje Didžiosios Britanijos karalius L.Hamonui pasiūlė nueiti į rūkomąjį ir persimesti pora žodžių.

„Ir vis dėlto mes buvome susitikę. Prieš keletą metų Londone ponios Blanche svetainėje išpranašavote mano ateitį: jūs sėdėjote už užuolaidos ir manęs nematėte. Dar pasakėte, kad svarbiausi mano gyvenimo įvykiai bus susiję su skaičiais 21 ir 27. Jūs buvote teisus – tai jau pasitvirtino. Tuomet dar pranešėte, kad mirsiu sulaukęs 69-erių.

Nejau neprisimenate? Galbūt dabar pratęsite mano gyvenimo amžių?“ – juokdamasis pasakė karalius ir ištiesė abu delnus.

Sumišęs Cheiro prisiminė: šio žmogaus rankas jis tikrai matė, jų linijas gali nupiešti iki mažiausių detalių. Vadinasi, jo klientas buvo karalius?

Dabar, stovėdamas priešais Eduardą VII, buvo priverstas vėl atidžiai apžiūrinėti jo delnus, nors kas galėjo pasikeisti? Taip nebūna.

„Apgailestauju, sere, viskas tas pat...“ – pasakė Cheiro.

Jei jis būtų buvęs karaliaus vietoje, tikrai būtų įsakęs įžūlų chiromantą nusiųsti į kartuves. Tačiau Eduardas VII to nepadarė. Beje, Cheiro numatyta britų monarcho mirties data buvo teisinga.

Pamažu gandas, kad žavusis grafas L.Hamonas iš rankos linijų nuspėja likimą ir sudarinėja horoskopus, pasklido po Paryžių. Cheiro mažiausiai to troško, tačiau pas jį vėl pradėjo plaukti klientai.

Vieną dieną vyresnysis liokajus įteikė šeimininkui garsiosios aktorės S.Bernhardt raštelį.

„Kokia bus mano senatvė?“ – tai buvo vienintelis tamsiaplaukę dominęs klausimas. Apžiūrinėdamas nuostabias S.Bernhardt rankas Cheiro pamėgino išsisukti: „Jūsų laukia gerovė.“

„Įžūliai meluojate“, – atsakė aktorė ir nagais įsikibo į jo ranką. Paskui išsitraukė mažą moterišką revolverį ir nukreipė Cheiro į veidą.

„1915 metais atsitiks nepataisoma nelaimė, 1923-iaisiais mirsite, veikiausiai kovo mėnesį“, – atsakė šis.

S.Bernhardt krūptelėjo, ranka su pistoletu nusileido.

„O kada jūs mirsite, taip pat žinote?“ – kimiu balsu paklausė Sarah. „Žinau“, – atsakė jis. Stvėrė revolverį, nukreipė į savo burną ir iššovė.

„Kaip matote, ne dabar“, – pridūrė pamatęs, kad revolveris užsikirto.

Grįždamas iš susitikimo su aktore S.Bernhardt Cheiro mėgino suvokti, ką patyręs.

Apsiriko vienintelį kartą

Naivus bandymas pabėgti nuo likimo? Troškimas nubausti save už garsiajai aktorei paskelbtą mirties datą?

Ar jis žinojo, kad revolveris neiššaus? Žinoma, kad žinojo.

Paryžiuje Cheiro supo ištisas haremas jaunų gražių meilužių – tikrų aristokračių. Su dailiosios lyties atstovėmis jam buvo lengva bendrauti.

Trumpas žvilgsnis į rankos formą, lengvas spustelėjimas – ir viskas aišku: jei žemiau didžiojo piršto pūpso Veneros kalva, vadinasi, moteris aistringa.

O jei ji maža, kieta ir plokščia, tegu nepasakoja, kokia ji puiki meilužė. Tai melas.

Pokyliai, išvykos, jodinėjimas, restoranai, teatrai – Cheiro norėjo gyventi taip, kaip gyvena visi turtingi žmonės.

Užsiimti pranašystėmis jis vengė, nebent tais atvejais, kai atsisakyti buvo neįmanoma. Bet Cheiro labiausiai slėgė, ką teko pasakyti Rusijos imperatoriui Nikolajui II ir jo žmonai Aleksandrai.

„Rusija įsitrauks į neišvengiamą karą, prasidės netvarka ir chaosas. Jūs nieko negalėsite padaryti. 1918-aisiais jūsų laukia smurtinė mirtis“, – šiuos baisius žodžius jam teko ištarti.

Rusijos imperatoriaus veide nesuvirpėjo nė vienas raumenėlis: jis norėjo žinoti ir žmonos, ir savo vaikų likimą. Ant lapelio greitai užrašė dar penkias datas ir ištiesė Cheiro.

„Jų visų laukia tas pat. Pasodinkite mane į kalėjimą, prašau jūsų. Aš to nusipelniau“, – išlemeno chiromantas.

Kalėjimas jo gyvenimo kelyje pasitaikė 1911-aisiais. Chiromantas neturėjo darbo su vertybiniais popieriais patirties ir tai baigėsi liūdnai.

Cheiro patikėti vertybiniai popieriai – daugiausia turtingų moterų – neteko vertės. Jos padavė jį į teismą. Airiui buvo numautos paskutinės kelnės: vyno įmonė parduota pusvelčiui, laikraštis – taip pat.

Septynis kalėjime praleistus mėnesius Cheiro studijavo senovines astrologijos knygas, kurių jam atnešdavo vienas likęs bičiulis. Tačiau baisiausia – vietoj skambios grafo L.Hamono pavardės jis vėl buvo vadinamas W.Warneriu, airių psalmių skaitytojo sūnumi.

1920 metų pavasaris. Cheiro vėl gyveno Londone, užsidirbdavo iš chiromantijos, o avantiūros, susijusios su verslu, jo netraukė. Su bičiuliais žaidė biliardą, kai atėjęs tarnas pranešė apie eilinę kandidatę į ekonomes.

Trys Cheiro neįtiko. Ketvirtoji – graži 40 metų moteris prisistatė: Catherine Hartland.

„Ar galima pažvelgti į jūsų delnus? Man reikia įsitikinti, ar jūsų rankos tiks ypatingam siuvimui“, – siaubingai jaudindamasis paklausė Cheiro.

Ji ištiesė savo delnus. Tos pačios rankos! Neįtikėtina! Nuo jų susitikimo praėjo 22 metai ir būtent šiais metais pagal seną pranašystę jis turėjo vesti.

Cathy buvo priimta į darbą. Ji kaip įmanydama stengėsi įtikti savo darbdaviui.

„Pirmasis jūsų vyras mirė?“ – pasiteiravo Cheiro.

Moteris tik kiek vėliau prisipažino, kad vyro nemylėjo. O įkvėpta pranašystės metė vyrą, sūnų ir pabėgo su akrobatu.

Tų pačių metų rugsėjį Cathy ir Cheiro tapo vyru ir žmona. Nenorėdamas jos apgaudinėti jis prisipažino nustatęs savo mirties datą, tegu ji gerai pagalvoja: jis mirs 1927 metų spalio 8-ąją. Tad būti kartu jiems lieka ne tiek jau daug laiko – septyneri metai.

Po to Cathy taps našle, bet trečią kartą neištekės.

Moteris veikiausiai juo nepatikėjo ar nenorėjo tikėti, o gal nutarė, kad jos padėtis vis tiek pagerės.

Ji kategoriškai uždraudė vyrui užsiimti pranašystėmis. Jie persikėlė gyventi į jo gimtojo Dublino priemiestį, ji augino ir pardavinėjo rožes.

Likus mėnesiui iki lemtingos 1927 metų spalio 8-osios Cheiro pareikalavo, kad žmona jo laidotuvėms parūpintų kostiumą, sutvarkė visus reikalus, parašė testamentą žmonos vardu.

Bet tą dieną Cheiro nemirė: jis pirmą kartą savo gyvenime apsiriko.

Po metų sutuoktiniai persikėlė gyventi į Kaliforniją (JAV). Bet laikas buvo pasirinktas nesėkmingai: 1929 metais šalyje prasidėjo nuosmukis, Didžioji depresija. Cheiro nusprendė vėl imtis ankstesnio darbo – atidaryti chiromantijos saloną.

Kartą pas jį užsuko amerikietis pramonininkas Henry Fordas. „Aš nieko neįžvelgiu jūsų rankoje. Teisingiau sakant, matau, bet nesuprantu, ką tai reiškia“, – tyliai pasakė Cheiro.

Apšaukęs jį sukčiumi H.Fordas trinktelėjo durimis. Po jo įžengė gražutė ir labai populiari Holivudo žvaigždė Jean Harlow.

Pažvelgęs į siaurą delną jis įsitikino, kad nepajėgia išgauti informacijos iš aiškių rankos linijų – mato fragmentus, o bendro vaizdo nėra.

Kažkada Cheiro svajojo, kad prarastų prakeiktus aiškiaregio sugebėjimus.

Ir kai tai įvyko, užplūdo didžiulis nusivylimas. Jis daugiau nebebuvo savimi.

Cheiro pajuto, jog neteko savo pagrindinio organo. Jam atrodė, kad tai buvo širdis.

Gal dėl to ji pradėjo šlubuoti, vienas infarktas vijosi kitą, prastėjo atmintis.

Cheiro mirė 1936 metų spalio 8-ąją nuo dar vieno širdies priepuolio.

Žmona, kaip jis ir išpranašavo, gyveno dar 26 metus.

Įdomu, kad beveik visos Cheiro pranašystės, kurias jis išsakė įvairiausiems žmonėms, išsipildė. Bet dėl savo mirties datos jis suklydo.