„Fenikso“ projekto paslaptys

Kartą vienas Niujorko savaitraštis, kuriame dažniausiai aprašomi mįslingi nutikimai, išėjo su sensacinga atrašte: Apleistoje KOP bazėje Montauke tęsiamas Filadelfijos eksperimentas, pradėtas 1943-iais metais su esminininku "Eldridžas".

Netrukus šia tema visiškai patikimuose spaudos leidiniuose buvo išspausdinta iš karto keletas publikacijų. Netgi „New York Times“ išspausdino žinutę apie tai, kad Karinių jūrų tyrimo valdyba niekada nebuvo nutraukusi slapto „Vaivorykštės“ projekto, daugiau nei tris dešimtmečius vykdomi kažkokie keisti tyrimai. Ir pastaruoju metu šie bandymai įgavo visiškai naują kryptį - elektroninis „smegenų apšvitinimas" ir programuojamas poveikis žmogaus protui.

Eksperimento atgarsiai

Long Ailendo salos šiaurės rytinėje pakrantėje yra Montauko rajonas, kurį daugelis Niujorko gyventojų žino dėl vaizdingos gamtos ir krante stovinčio švyturio. Kažkada tai buvo nedidelis šalia uosto pastatytas miestelis, apsuptas žvejų kaimelių, tačiau Niujorko megapolis jau seniai
jį pasiekė savo komunikacijomis, paversdamas rajoną į priemiestinę kurortinę zoną. Siaurės vakariniame salos gale už nebeveikiančios keltų perkėlos stūkso Nepriklausomybės karo laikų forto liekanos. Toliau stovi buvusios karinių oro pajėgų bazės barakai ir angarai.

Nuo garsiojo Filadelfijos eksperimento buvo praėję 40 metų. Vieną audringą 1983-iųjų metų liepos naktį netoliese Montauko KOP bazės vietinėje elektros pastotėje įvyko sprogimas, kuris be elektros paliko visą apylinkę. Po kelių dienų vietiniai gyventojai labai nustebo, perskaitę laikraščiuose, kad „slaptiems fizikams“, atlikusiems slaptus bandymus Montauko malūnsparnių poligone, pavyko sukurti „tiesioginį praėjimą“ į 1943-iuosius metus. Netrukus kurortinę vietovę užplūdo korespondentai, nekantraudami pamatyti „klajojantį painiuose erdvės ir laiko koridoriuose esminininką „Eldridžą“, dingusį iš Filadelfijos dokų.

Po to išspausdintos publikacijos, kuriose buvo įvairiausių prasimanymų ir spėliojimų, perpildė „ypač slapto projekto" vadovybės kantrybės taurę. Vieną dieną buvusios bazės teritorijoje buvo sušaukta atvira spaudos konferencija, kurioje keletas civiliais rūbais apsirengusių, tačiau karinės laikysenos „radijo inžinierių", kaip jie save pristatė, papasakojo apie savo tikslus ir užduotis. Iš jų painių aiškinimų tapo aišku, kad kažkoks fondas skyrė lėšų atlikti kartu su KJL bendrą viršutinių atmosferos sluoksnių tyrimą, juos zonduojant radijo bangomis. Ir, žinoma, tyrimo centro vadovybė atsiprašo dėl žaibo smūgio sukelto pastotės gaisro, nors tai iš tikrųjų buvo tik gamtos šėlsmo pasekmė...

„Fenikso" problemos

Įvairiuose šaltiniuose teigiama, kad „Fenikso“ projektas prasidėjo 1948-ais metais ir truko iki 1967-ųjų metų. Pasibaigus projektui išsami ataskaita buvo perduota JAV Kongresui. Šiame didelės apimties dokumente buvo teigiama, kad žmogaus sąmonė gali būti paveikiama elektromagnetiniu spinduliavimu ir šis fenomenas gali turėti gynybinę reikšmę. Šis pareiškimas gerokai suglumino daugumą kongresmenų. Po neilgai trukusių konsultacijų su ekspertais buvo nuspręsta atsisakyti tolimesnių bandymų šioje srityje.

Tuomet projekto vadovybė, norėdama gauti tolimesnį finansavimą, kreipėsi į JAV Gynybos ministerijos Pažangių gynybos projektų agentūrą (DARPA - Defense Advanced Research Projects Agency). Ši gana slapta projektų organizacija, kaip matyti iš jos pavadinimo, atsakinga už naujų karinių technologijų kūrimą, kurios turi užtikrinti JAV ginkluotųjų pajėgų technologinį pranašumą prieš priešininkus. „Fenikso“ projekto vadovybės prašymas tęsti toliau pradėtus darbus, turint tikslą aplenkti kitas šalis, kuriant radijo bangų poveikio žmonių smegenims priemones, buvo teigiamai įvertintas atsakingų DARPA darbuotojų, kurie atliko projekto ekspertizę. Taip „Feniksas" gavo solidžią materialinę bazę, kuri turėjo padėti, atseit, sumažinti atotrūkį tarp fundamentaliųjų neurofiziologinių tyrinėjimų ir jų pritaikymo karinėje sferoje.

Iš karto prasidėjo „Feniksas-2“ projekto vykdymas. Spaudoje šis projektas dažniausiai buvo vadinamas „Vaivorykštės Feniksu“ arba paprasčiausiai „Montauko projektu“.

Daktaro Bileko mįslė

Praėjusio amžiaus 9-ame dešimtmetyje „Feniksas-2“ projektas vėl atsidūrė ties uždarymo riba. DARPA skirtos lėšos baigėsi, o Nacionalinė saugumo agentūra nutraukė finansavimą, gavusi visai neblogus portatyvinių ypač aukšto dažnio (YAD) siųstuvų pavyzdžius. Yra manoma, kad labiausiai žinomu „Feniksas-2“ projekto „praktiniu pasiekimu“ tapo miniatiūrinių YAD siųstuvų sukūrimas. Šis naujas „apsiausto ir durklo riterių“ ginklas nepalieka visiškai jokių pėdsakų, sukelia stiprų negalavimą,    pasireiškiantį sąmonės netekimu ar širdies priepuoliu, netgi paveikto žmogaus mirtimi. Tolimesnis šių siųstuvų tobulinimas vyko šios ypač įslaptintos organizacijos laboratorijose.

Pentagone atsirado konkuruojanti projektas „Jonosferos arfa“, dar vadinamas HAARP (High Freąuency Active Aurorai Research Program) - jonosferos tyrimo ypač aukšto dažnio bangomis programa. Be to, didelės lėšos buvo skirtos „impulsinių radioelektroninių šaudmenų“ kūrimui, kurie buvo sėkmingai išbandyti Jugoslavijoje, Irake ir Afganistane.

Paskutinis bandymas kaip nors sudominti potencialius rėmėjus ir galimus užsakovus buvo „atsitiktinis informacijos nutekėjimas“ per Elą Bileką, vieną daug triukšmo sukėlusios knygos „Filadelfijos eksperimentas ir kitos NSO paslaptys“ autorių. Visiškai mokslo sluoksniuose nežinomas „daktaras Bliekas“ visur tvirtino, kad jis dalyvavo „Fenikso-2“ projekte ir buvo daugelio vėlesnių „dukterinių programų“ dalyvis. Tačiau ir jis negalėjo pagrįstai paaiškinti keistą jūros ir sausumos gyvūnų elgseną, kartais pasireiškiančią pačiais keisčiausiais būdais.

Galima prisiminti, kad Long Ailendo apylinkėse jau kartą masiškai krito laukiniai ir naminiai gyvūnai. Tai atsitiko XX amžiaus pirmame dešimtmetyje, kai garsusis fizikas ir išradėjas Nikola Tesla (1856-1943) atliko seriją eksperimentų su savo sukurtu „eterio rezonatoriumi“. Šis paslaptingas aparatas, kuris kartais vadinamas „spinduliniu Teslos ginklu“, buvo įrengtas garsiajame Vordenklifo bokšte (Teslos bokšte). Vietiniai gyventojai labai greitai susiejo bokšto veikimo periodus, kurių metu bokštą nušviesdavo statinės elektros šviesų girliandos, su keistu naminių augintinių elgesiu. Kates, šunis, arklius ir karves apimdavo savotiško pasiutimo priepuoliai. Gyvūnai prarasdavo orientaciją, krisdavo ir voliodavosi ant žemės. Po to atėjo žmonių eilė, aplinkinės ligoninės buvo užpildytos dideliu kraujo spaudimu ir širdies ligomis besiskundžiančiais žmonėmis. Visa tai žymiai prisidėjo, kad, nepaisant visų Teslos protestų, 1917-ais metais eksperimentai būtų nutraukti, o visa įranga, įskaitant ir „eterio rezonatoriaus“ bokštą, išmontuota.

Panašu, kad kažkas panašaus vyko ir Montauke. Žurnalistų surinkti duomenys rodo, kad amerikiečių armija ne tik atliko mikrobangų spinduliavimo poveikio žmogaus smegenims tyrimą. Kaip ir prieš 8 dešimtmečius Tesla, buvo bandoma mikrobangų spinduliais apšvitinti negyvenamą vietovę ir vandenyną. Tuo pačiu metu buvo tiriama sausumos ir jūros gyvūnijos reakcija į šiuos spindulius.

Svarbų vaidmenį, kad būtų nutrauktas taip ir nesugebėjęs atgimti „Fenikso“ projektas, atliko ir autoritetingos ekologinės organizacijos. Po trijų iš eilės masinių banginių išplaukimo į paplūdimius ir seklumas, Montauko poligoną ėmė piketuoti žaliųjų organizacijų atstovai. Tai atkreipė JAV informavimo priemonių dėmesį, kurios savo publikacijomis visiškai nuplėšė paslapties skraistę nuo bandymų atgaivinti „spindulinį Teslos ginklą“.

Ar tai buvo paskutinis bandymas atlikti eksperimentus su mikrobangų poveikiu žmogui ir gyvūnams? Žinoma, ne! Tuo visiškai įsitikinę tie žmonės, kurie vienaip ar kitaip turėjo sąlytį su „Fenikso“ projektu. Be jokios abejonės, ir dabar atliekami bandymai, turint tikslą rasti naujus būdus paveikti priešininko gyvąją jėgą radijo bangomis. Netikėtai buvo sukurti ir „humaniški“ kovos su demonstrantais metodai - jie apšvitinami nedideliais nešiojamais magnetronais. Šis ginklas, sukeliantis labai stiprų skausmingą šoką netgi ciniškai pavadintas „rėk arba bėk“.