„Mirtinų spindulių" paslaptys

Paslaptingi kosminės technikos sutrikimai, svarbių tarpplanetinių ekspedicijų nutraukimas, keistos kosmonautų sveikatos problemos... Ar visa tai susiję su naujos kartos spinduliniais ginklais? Gal Pentagono slaptose laboratorijose kuriamas naujas spindulinis masinio naikinimo ginklas? Kada ir kur kovinėmis sąlygomis bus išbandytas "inžinieriaus Garino hiperboloidas"?

Teslos Teleautomatai

Iki šiol viskas, kas susiję su spindulinių ginklų panaudojimu, uždengta neperregima paslapties skraiste. Iš geltonojoje spaudoje tiražuojamų įvairiausių straipsnių galima sužinoti, kad pirmas lazerinio ginklo „kovos krikštas" įvyko XX amžiaus 8-ame dešimtmetyje, vykdant slaptą „Granito" projektą. Yra teigiama, kad iš ypač didelio galingumo sovietų lazerio „Terra-3M“, sumontuoto Balchašo ežero (Kazachstanas) pakrantėje, buvo apšaudytas amerikiečių kosminis laivas „Challenger", kuris vykdė šnipinėjimą iš kosmoso. Dėl šio trumpalaikio apšaudymo didelės galios impulsais amerikiečių kosminiame laive įvyko dideli borto aparatūros gedimai, o ekipažo nariai ėmė jausti įvairaus pobūdžio negalavimus.

Tačiau „mirties spindulių" tema pradėta gvildenti prieš gerą šimtmetį, kai bulvariniuose laikraščiuose buvo rašoma apie ypač pavojingus spindulinius ginklus, kuriuose buvo panaudoti garsiojo mokslininko Nikolos Teslos išradimai. Tuomet garsusis išradėjas sukūrė nepaprastus teleautomatus - radijo bangomis valdomus įtaisus, kuriuos neišmananti publika susiejo su kažkokiais paslaptingais naujais spinduliais, kuriais per atstumą galima paveikti ne tik įvairius įrenginius, bet ir žmones. Tokia siauro mąstymo žmonių logika sutinkama ir šiandien. Ji yra labai paprasta - jeigu spindulių energijos pakanka tam, kad jie priverstų judėti automobilius, katerius ar net tankus, tai, savaime aišku, juose slypi galinga mirtina jėga, kurią reikia tik atrasti.

Radijo bangomis valdomi stebuklai

Akivaizdu, kad išradėjai ne iš karto suvokė visas tas realias galimybes, kurias suteikia decimetrinio ilgio bangų panaudojimas kariniais tikslais. Tik praėjusio amžiaus 4-o dešimtmečio viduryje garsi vokiečių kompanija „Telefunken" pademonstravo didelį radijo bangomis valdomą katerį, kuriuo galėjo plaukti keletas žmonių. Valdymas radijo bangomis buvo gana primityvus: kateryje buvo sumontuoti du centimetrinio ilgio bangų spinduliavimo detektoriai, įjungiantys ir išjungiantys du variklius, o krante veikė du nedideli magnetronai, užtikrinantys plaukimo kursą. Jeigu kateris plaukė nurodytu kursu, tai veikė abu varikliai, sukdami du sraigtus. Jeigu kateris nukrypdavo nuo tiesios linijos, tai vienas detektorius atjungdavo vieną ar kitą variklį, o kateris sugrįždavo į pradinį maršrutą. Tokiu pačiu principu buvo sukurti radijo bangomis valdomi automobiliai ar net lengvieji tankai.

Tuo laikotarpiu buvo pradėtos kurti pirmosios dirižablių ir lėktuvų radijo aptikimo sistemos. Viename radiotechninės krypties to meto žurnale vienas projektas buvo aprašytas taip: „Šalia valstybės sienos įrengiama daug mažų siųstuvų, kurie montuojami aukštesnėse vietose (ant aukštų pastatų, varpinių ir pan.). Šie siųstuvai tam tikru kampu siunčia spindulius aukštyn. Šiame rajone skrendantis lėktuvas ar dirižablis tokį spindulį atspindi atgal į žemę. Šį atsispindėjusį spindulį priima kuris nors iš tam tikrose vietose įrengtų imtuvų. Tai yra įmanoma, nepriklausomai nuo lėktuvo ar dirižablio skridimo aukščio".

„Inžinieriaus Garino hiperboloidas"

Kartu su ypač aukšto dažnio diapazono įsisavinimu atsirado poreikis panaudoti mikrobangas ryšio linijoms. Šis ryšys turėjo būti patikimas, kaip telegrafas ar telefonas, tačiau jam nebūtų reikalinga daugybė laidų ir kabelių. Laikui bėgant sunkius laidus ir storus kabelius išstūmė radijo relinis ryšys. Šis ryšys užtikrinamas ypatingomis radijo relinėmis linijomis, sudarytomis iš priimančių ir perduodančių radijo stočių - retransliatorių - grandinės. Antžeminis radijo relinis ryšys paprastai naudoja decimetrinio ir centimetrinio ilgio bangas. Šalia esančių stočių antenos iškeliamos į tokį aukštį, kad tarp jų būtų tiesioginis matomumas. Norint padidinti intervalą tarp retransliatorių, antenos įrengiamos ant aukštų bokštų ar pastatų. Apie 100 m aukštyje esanti antena gali užtikrinti ryšį maždaug 50 km atstumu. Paprastai antžeminių radijo relinių linijų ilgis yra keli tūkstančiai kilometrų, vienu metu retransliuojama tūkstančiai kanalų.

Tačiau egzistuoja ir tikri „mirties spinduliai", panašūs į tuos, kuriuos savo romane „Inžinieriaus Garino hiperboloidas" aprašė Aleksejus Tolstojus. O fizikos atšaką, kurioje aprašoma tai, kaip sukurti spindulinį ginklą, sukūrė pats Albertas Einšteinas.

Didysis fizikas dar 1913-ais metais iškėlė labai įdomią hipotezę, kad žvaigždžių gelmėse spinduliavimas gali būti generuojamas dėl fotonų poveikio. Tai galima įsivaizduoti taip, kad šviesos dalelės - fotonai - pripildo kažkokią malūno talpą, o po to malūnininkas svirties trūktelėjimu pakelia užtvarą, o fotonų srautas pradeda sukti malūno girnas. Tačiau malūnas irgi nepaprastas - jis fotonus sumala taip, kad jie tampa absoliučiai vienodi (fizikų žodžiais - koherentiški). Po kelių metų, 1917-ais metais, Einšteinas parašė klasikinį straipsnį „Kvantinė spinduliavimo teorija" ir taip sukūrė naują fizikos atšaką, kuri vėliau buvo pavadinta kvantine optika.

Mazeris ir lazeris

Deja, tikrojo mokslo keliai yra klaidūs, todėl ir Einšteino mintis tuo metu suprato vos keletas žmonių. Tarp jų buvo garsus fizikos teoretikas Polis Dirakas, kuris išvystė ir papildė pagrindines kvantinės optikos sąvokas. 1928-ais metais vokiečių fizikai Rudolfas Ladenburgas ir Hansas Kopfermanas atliko eksperimentus, kurie turėjo įtvirtinti tikriausio šiluminio (tiksliau - šviesos) spindulio gimimą, apie kurį taip puikiai aprašė Herbertas Velsas ir Aleksejus Tolstojus. Reikėjo padaryti dar vieną nedidelį žingsnelį, ir atradimas būtų padarytas, tačiau pritrūko labai nedaug.

Būdą lazeriui sukurti atrado ne optikai, o radijo fizikai, kurie jau seniai mokėjo konstruoti elektromagnetinių svyravimų generatorius ir stiprintuvus, kuriuose panaudojami rezonatoriai ir atgalinis ryšys. Būtent šie mokslininkai ir sukonstravo pirmuosius koherentinio spinduliavimo kvantinius generatorius, tik tai buvo ne šviesos spinduliavimas, o mikrobanginis, todėl šie generatoriai buvo pavadinti mazeriais (angl. maser - microwave amplification by stimulated emission of radiation). Visa tai įvyko jau po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, 6-ame dešimtmetyje, paskutiniaisiais Einšteino gyvenimo metais, kai mokslininkas jau buvo atsiribojęs nuo pasaulio, bandydamas sukurti vieningos lauko teorijos lygčių sistemą.

„Sūpuoklės-Tornado"

Geltonojoje spaudoje vis pasirodo straipsnių, kuriuose abejojama tuo, kad naujų spindulinio ginklo rūšių paieškos baigėsi praėjusio amžiaus 5-ame dešimtmetyje. Pavyzdžiui, gana atkakliai skleidžiami gandai apie tai, kad 8-o dešimtmečio pabaigoje JAV Gynybos ministerijos Pažangių tyrimo projektų valdyba (DARPA) pradėjo vykdyti slaptą projektą, pavadintą „Sūpuoklės-Tornado". Teigiama, kad pagrindinė šio projekto dalis buvo vykdoma garsiojoje E. Lorenso vardo Nacionalinėje laboratorijoje Livermoryje (Lawrence Livermore National Laboratory, LLNL). Su šio JAV Energetikos ministerijos tyrimo centro, įeinančio į Kalifornijos universiteto struktūrą, darbais susiję daugybė mįslingų faktų. Tačiau dėl to nėra ko labai stebėtis, nes LLNL karu su Los Alamo nacionaline laboratorija yra viena iš dviejų laboratorijų JAV, kurių pagrindinis veiklos tikslas - naujų branduolinio ginklo rūšių kūrimas.

Kaip teigiama oficialiajame Livermoro laboratorijos internetiniame puslapyje, ji yra „pagrindinė mokslinė tiriamoji ir bandomoji organizacija, sprendžianti nacionalinio saugumo problemas". Laboratorija yra atsakinga už JAV branduolinio ginklo „saugumą ir patikimumą", kurio kūrime naudojami naujausi šiuolaikinio mokslo ir technikos pasiekimai. Laboratorija atlieka tyrimus ir tose mokslo srityse, kurios nesusijusios su gynybos veikla, pavyzdžiui, energetika, ekologija, biologija ir genetinė bioinžinerija. „Sūpuoklės-Tornado" projektui nedviprasmiškai priskiriami bandymai atkurti legendinius Teslos „mirties spindulius". Kadangi mes tiksliai žinome, kad už paslaptingu globalaus rezonatoriaus spinduliavimu buvo užslėptas kažkoks paslaptingas, tačiau visiškai konkretus fizinis reiškinys, ir jokiais būdais ne „rezonansiniai pasaulinio eterio svyravimai", tad neverta stebėtis dėl to, kad projektas „Sūpuoklės-Tornado" baigėsi niekuo. Beje, kartais galima išgirsti teiginius, kad projekto vykdymo metu, nors pagrindinis tikslas ir patyrė visišką fiasko, buvo aptikta šalutinė perspektyvi kryptis, kuri panaudota eksperimentuose, skirtuose sukurti superaukšto dažnio ginklą HAARP.