Genialumas ir beprotybė

Salvadoras Dali kartą pasakė, kad vienintelis skirtumas tarp jo ir bepročio yra tai, kad jis nėra beprotis. Galbūt tai vienintelis įmanomas atsakymas į klausymą, ar būti genijumi reiškia būti bepročiu? Vis dėlto ne kiekvienas beprotis yra genijus, bet kiekvienas genijus yra beprotis!

Išrinktųjų liga

Kad genialumas yra beprotybė, teigė ir senovės graikų filosofas Platonas, pavadinęs tai šventąja beprotybe - dievų duotais kliedesiais. Stebėdami, kaip elgiasi į transą panirsiantys pranašai arba kaip poetai, nematydami, kas vyksta aplinkui, eiliuoja kažką sau po nosimi, senovės graikai kalbėjo apie dieviškąją ligą, dievų siųstą pranašams ir poetams. Graikai šalia jų manė esant genijų - sielos sergėtoją, šnibždantį jiems kūrybines mintis.

Anot legendos, Sokratas nuolat kalbėjęsis su vidiniu balsu - demonu, kuris jį sergėjo ir davė patarimų. Kartą Sokratas ėjo keliu su draugais. Staiga kryžkelėje jis sustingo, nutilo ir, klausydamas vidinių balsų nurodymų, pasuko į kitą gatvę, kviesdamas paskui jį sekti ir kitus. Kai kurie bendrakeleiviai jo nepaklausė ir, kad įrodytų Sokrato „pašnekovo“ neteisumą, toliau ėjo tuo pačiu keliu. Staiga jų
kelią kirto purvinų kiaulių būrys: kai kuriuos kiaulės parvertė ant žemės, kitus išpurvino.

Viduramžiais į bepročius buvo žiūrima su didele pagarba ir jautrumu, laikant juos Dievo vaikais, o bendravimas su jais buvo galimybė susiliesti su gryniausia tiesa.

XVII amžiuje menininkai, ieškodami savo individualybės, stengdavosi išsilaisvinti iš determinuoto tikėjimo pančių ir savo kūryboje vis labiau tolo nuo racionalumo.

XIX amžiaus pirmojoje pusėje beprotybė tapo romantiškos sąmonės dalimi. Romantikai beprotybę įsivaizdavo kaip intuityvų prisilietimą. Tikėta, kad tiesą galima pasiekti tik iracionaliai, patiriant kūrybinę apraišką. XIX ir XX amžių sandūroje beprotybė išėjo iš medicininės patologijos teritorijos ir tapo specialia kūrybiškumo filosofija su dekadentiniu genijumi Friedrichu Nietzsche priešakyje.

Višta ar kiaušinis?

Medikai jau seniai ginčijasi dėl genialumo ir beprotybės tarpusavio ryšio. To pavyzdys visuomet buvo garsių asmenybių gyvenimo istorijos. Psichiatrai psichopatologijos metodu analizavo jų kūrybą ir biografijas. Šiam tikslui buvo sukurta visa psichiatrijos pakraipa - patografija.

Matematikas, Nobelio premijos laureatas Johnas Nashas sirgo paranoja. Karolinos instituto mokslininkai nustatė, kad ryšys tarp kūrybos ir nuokrypių nuo psichinės normos tikrai yra. Tokios išvados pagrindas -psichinių anomalijų statistika ištyrus milijoną žmonių. Konstatuoti nuokrypiai apėmė platų diapazoną: šizofrenija, bipolinis afektinis sutrikimas, depresija, nerimo būsena, įvairiausios priklausomybės, anoreksija, autizmas Ir daugelis kitų.

Tylimai patvirtino, kad iš tiesų psichinėmis ligomis dažniausiai suserga kūrybinių profesijų atstovai, dažniausiai jiems diagnozuojamas bipolinis afektinis sutrikimas, dar vadinamas maniakine depresija. Itin aukšta šio sutrikimo rizika būdinga šokėjams, mokslininkams ir rašytojams. Literatūros rašymas yra tarsi magnetas daugumai psichoneurologinių nuokrypių. Paaiškėjo, kad rašytojai dukart labiau linkę į savižudybę nei kiti žmonės.

Visą gyvenimą maniakinę depresija kentė Nikolajus Gogolis:

„Mane apėmus įprastai reguliariai ligai, užsidarydavau kambaryje ir beveik nejudėdavau dvi tris savaites.“ Per vieną tokį dviejų savaičių ciklą jis save numarino badu ir mirė. Stipriai depresija sirgo Virginia Woolf - rašytoja nusiskandino upėje, prisikišusi į palto kišenes akmenų. Dažnus depresįjos priepuolius kentė Pulicerio premijos laureatas Tennes-see Williamsas. 5-ajame dešimtmetyje jo seseriai, sergančiai šizofrenija, buvo atlikta lobotomija, o 1961 metais mirė rašytojo meilužis. Abu įvykiai labai paveikė jį psichologiškai, paaštrino depresiją, dėl kurios jis pradėjo vartoti narkotikų. Jis nesugebėjo išsilaisvinti iš depresijos ir priklausomybės iki pat gyvenimo pabaigos. Ernestas Hemingway'us sirgo alkoholizmu, bipoliniu sutrikimu ir paranoja, ir, kaip žinoma, nusišovė.

Vis dėlto šie duomenys nerodo, kad, užsiimant literatūra, tapyba ar fotografija, gali nukentėti psichika. Anaiptol - nepaprastos mintys ir fantastinės vizijos, atsirandančios dėl psichinių nuokrypių, ir galimybė įsivaizduoti ir girdėti personažų balsus taip pat skatina žmogų imtis plunksnos, fotoaparato ar teptuko.

Kaip tapti genijumi?

Mūsų laikais daugelis psichiatrų įsitikinę: bet kokia kūrybinga asmenybė turi ryškesnių ar švelnesnių psichinių nuokrypių, o genijams jie būdingi visiškai neabejotinai, be to, padeda jiems sukurti šedevrus. Dauguma genijų turėjo nepastebimų psichinių problemų. Manoma, kad Michelangelo kentė tam tikros formos autizmą - Aspergerio sindromą. Dailininkas buvo uždaras, labai keistas žmogus, visuomet paniręs į vidinį pasaulį, jis beveik neturėjo draugų. Ir kūrė genialų meną! Vokiečių kompozitorius Ludwigas van Beethovenas išgyvendavo maniakinės depresijos laikotarpius ir buvo netoli savižudybės, kūrybinės energijos pakylėjimo akimirkas keisdavo gili apatija. Kad save priverstų kurti muziką, L. Van Beethovenas kišdavo galvą į dubenį su lediniu vandeniu, bandė gydytis opijumi ir alkoholiu.

Vienas šiuolaikinės teorinės fizikos pradininkų Albertas Einšteinas, kuris dar būdamas gyvas buvo pripažintas genijumi, neabejotinai buvo keistas žmogus. Vaikystėje jis sirgo lengvos formos autizmu, buvo itin uždaras ir flegmatiškas, o suaugusio fiziko teoretiko elgesys neatitiko bendrai priimtų visuomenės normų. Keistenybių turėjo ir genialus išradėjas Nikola Tesla. Jis turėjo maniją absoliučiai viską užbaigti iki galo. Studijuodamas universitete jis nusprendė skaityti Voltaire’ą. Po pirmo tomo jis suprato, kad rašytojas jam nepatinka, bet perskaitė visus 100 tomų. Per pietus jis sunaudodavo tiksliai 18 servetėlių - Šluostė lėkštes, stalo įrankius, valėsi rankas. Nepaaiškinamą paniką jam keldavo

moterų plaukai, auskarai, perlai ir jis nė karto gyvenime nesurizikavo atsisėsti prie vieno stalo su pagrindine jo fobijų priežastimi - moterimi. Paskutinius gyvenimo metus jis gyveno viešbutyje, apmokėtame už dvejus metus, bet pats neturėjo nė grašio. Kęsdamas absurdišką skurdą, prieš pat mirtį jis net paskambino FTB, kad praneštų sukūręs ginklą, galintį šaudyti koncentruotus elektros spindulius. Savo išradimą jis norėjo perduoti kompetentingoms institucijoms, kad gautų iš JAV valdžios bent minimalių pragyvenimo lėšų, tačiau buvo palaikytas pamišėliu ir į jo prašymą nekreipta dėmesio. Po savaitės viešbučio kambaryje jis jau buvo rastas negyvas. Pasak vienos versijų, genijus mirė iš bado.

Matematiką Johną Nashą visą gyvenimą kankino paranoja. Genijų neretai ištikdavo haliucinacijos, jis girdėdavo svetimus balsus, matydavo neregimus žmones. Nobelio premijos laureato žmona rėmė vyrą, padėdama jam malšinti ligos simptomus - pagal to meto Amerikos įstatymus jį buvo galima gydyti priverstinai. Vėliau taip ir nutiko, bet matematikui pavyko gydytojus apgauti. Jis išmoko slėpti ligos išraiškas taip meistriškai, kad psichiatrai patikėjo, jog jis pasveiko.

Prie autistų priskiriamas ir mūsų laikų Holivudo genijus Woody Al-lenas. Viena mėgstamiausių jo filmų temų - psichoanalizė, psichoanalitikai ir seksualumas. Visa tai jį iš tiesų jaudina ir realiame gyvenime. Pirmoji W. Alleno žmona Harlene Rosen skirdamasi paprašė jai sumokėti milijono dolerių kompensaciją už padarytą moralinę žalą. Pasak jos, W. Allenas ją žemino, reikalaudamas palaikyti namuose sterilią švarą, sudarydavo specialų valgiaraštį, pagal kurį Harlene turėjo jį maitinti. Nepaisant žmonos pastangų, jis visuomet kandžiai komentuodavo viską, ką ji darė. Antroji W. Alleno žmona Louise Lasser po skyrybų pranešė, kad domino režisierių tik kaip namų šeimininkė. Kartą, grįžęs namo po vizito pas psichoanalitiką, jis Louise’ai kasdieniškai pasakė: „Gydytojas mano, kad netinki man grynai fiziškai“. Iš tiesų jis jau buvo sutikęs kitą moterį - Diane’ą Keaton. Po aštuonerių metų Diane’ą pakeitė aktorė Mia Farrow, kuri kone kasmet įsivaikindavo po vaiką. Jie gyveno netoli vienas kito priešingose Manhatano Centrinio parko pusėse, nes W. Allenas nenorėjo paversti savo gyvenimo „vaikų darželiu’’. Galiausiai jie skandalingai išsiskyrė - M. Farrow pagavo vyrą vyriausios įdukros Soon Yi glėbyje, kuri iki šiol yra ekscentriškojo genijaus gyvenimo draugė ir mūza.

Daugeliui genijų būdingos seksualinės nuodėmės. Didysis renesanso genijus Leonardo da Vinci teikė pirmenybę vyrams. Michelangelo buvo nevedęs ir teigė, kad menas jam atstoja žmoną. Isaacas Newtonas mirė skaistus. Jean - Jacques’as Rousseau kentėjo nuo išankstinės ejakuliacijos, buvo be galo ištvirkęs, užtat visiškai pasikliovė savimi ir nuoširdžiai tikėjo, kad yra lygiavertis Dievui, net rašė jam asmeninius laiškus. Be to, šiuos laiškus jis siuntė ne paštu, nes tai pačiam atrodė kvaila, o ėjo į bažnyčią ir dėjo juos po altoriumi. Savaitėmis jis labai rimtai laukė atsakymo laiškų, o jų negavęs padarė išvadą, kad Dievo nėra.

Ludwigas van Beethovenas išgyvendavo maniakinės depresijos laikotarpius ir buvo netoli savižudybės.

Užkietėję viengungiai buvo Arthuras Schopenhaueris, Baruchas Spinoza, Renė Descartes’as, Gottfrie-das Leibnizas, N. Gogolis, Michailas Lermontovas, Ivanas Turgenevas, o didžiausio dėmesio nusipelnė Aleksandro Puškino hiperseksualumas. A. Puškinas turėjo moterų pėdų fetišą, o jo stiprus seksualumas, psichikos nepastovumas ir ryški nuotaikų kaita vertė gydytojus įtarti šizofreniją, maniakinę depresiją ir ciklinę psichozę.

Kitapus normos

Nesibaigiantys postringavimai apie genialumą ir beprotybę kelia logišką klausimą: kas apskritai yra norma, o kas - patologija? Genialumo jokiu būdu negalima vadinti norma.

Ji netelpa į bendrai priimtus normos standartus. Remiantis viena psichiatrijos krypčių, tai, kas paprastai vadinama psichine liga, iš tiesų yra normali būklė, kurią kartais patiriame kiekvienas mūsų ir išgyvename įvairiai, priklausomai nuo asmenybės savitumo ir nervų sistemos pastovumo. Remiantis šiuo požiūriu, genijais tampa žmonės, išgyvenę kokį nors lūžį ar kritinį individualumo vystymosi tašką.

7-ajame dešimtmetyje JAV susiformavo visuomeninis judėjimas, gavęs antipsichiatrijos pavadinimą. Aktualus tapo klausimas, kas apskritai ir kokiais kriterijais nustato normą ir ar kas nors turi tokią teisę? Ar apskritai yra natūralu būti visiškai normaliam? Viena pagrindinių antipsichiatrijos idėjų ta, kad psichiatrijos sistema pati savaime yra simptomas - visuomenės patologijos simptomas. Amerikiečių psichiatras Thomas Szaszas, vienas autoritetingiausių antipsichiatrijos atstovų, straipsnyje „Psichinės ligos mitas“ teigė, kad protinė liga nėra realiai egzistuojantis dalykas, o tik mūsų kultūros sąvoka. Pasak jo, „psichinės ligos yra realios tiek, kiek realios buvo ir raganos’’.

Antipsichiatrijos judėjimas susilaukė didelio atgarsio Europoje, kurią tuo laikotarpiu buvo apėmę studentų neramumai. Vis dėlto realių permainų įvyko tik Italijoje, kur vieną dieną buvo nuspręsta uždaryti visas didžiausias psichiatrines klinikas. Uždarius šias ligonines, buvo atidaryta daugybė mažų alternatyvių centrų ir siūlomas ambulatorinis gydymas, t. y. žmogus negyvena ligoninėje visą laiką, o ateina konsultuotis. Psichiatrinėms tarnyboms taip atsirado motyvacija žmogų išrašyti greičiau. Ši reforma pasirodė esanti neįtikėtinai brangi, bet daugelis šalių toliau ėjo šiuo keliu.

Kiekvienas talentas ribojasi su beprotybe, anot italų posakio. Galbūt būtent tai įkvėpė italų neuropatologą Cesare Lombroso ištirti ryšį tarp genialių žmonių kūrybos ir biografijos. Pagal pastebėjimus jis parašė knygą „Genialumas ir beprotybė", kuri vis dar laikoma reikšmingiausiu ir populiariausiu šios srities darbu.

C. Lombroso padarė išvadą, kad geniali kūryba visuomet yra rimtų psichologinių problemų požymis, kurio pagrindas yra bipolinis sutrikimas. Jį kenčiantys žmonės gyvena „tarp pragaro ir rojaus". Ilgalaikės gilios depresijos fazę pakeičia nuotaikos pakilimas, fizinis ir psichinis guvumas - maniakinė fazė, per kurią žmonės jaučia stiprų kūrybinį pakilimą.

Jamesas Fallonas, Kalifornijos universiteto Irvino medicinos mokyklos neurobiologas, paaiškino, kad perėjus iš depresijos fazės į maniakinę, paralyžiuojama ligonio galvos smegenų veikla kaktos skilties apatinėje dalyje ir suaktyvėja viršutinėje. „Neįtikėtina, bet tas pats įvyksta ir sveikiems žmonėms tada, kai jie jaučia kūrybinį įkvėpimą, - sakė J. Fallonas. - Tai leidžia įtarti esant tiesioginį ryšį tarp bipolinio sutrikimo ir to, ką priimta laikyti genialumu, atsižvelgiant į faktą, kad sergantieji bipoliniu sutrikimu jaučia daug stipresnį pakylėjimą nei sveiki žmonės.“

Mokslininkų išvada liūdna: geniali kūryba, nors nuostabi pati savaime, visuomet rodo rimtas psichines problemas, kurių pagrindas - bipolinis sutrikimas.

C. Lombroso manė, kad genijus beveik visuomet yra šizofrenikas, tačiau ši liga yra paveldima, o genialumas niekaip nepaveldimas, jis sužiba netikėtai. Dažnai genialūs vaikai gimsta toli gražu ne tobuliems tėvams. L. van Beethoveno tėvas buvo alkoholikas, motina — ribota moteris, mirusi nuo tuberkuliozės. L. da Vin-ci buvo nesantuokinis vaikas, kurio motina buvo neišsilavinusi valstietė, tėvas - eilinis notaras. Be to, patiems genijams dažnai gimsta protiškai atsilikę vaikai. A. Einšteino sūnui gydytojai nustatė šizofreniją, o pats A. Einšteinas senatvėje išprotėjo. A. Einšteinui mirus, nustatyta, kad kelioms jo smegenų sritims būdingi neįprasti vingiai, o pilkosios medžiagos darinyje, atsakingame už abstraktų mąstymą, yra papildomas vingis, galbūt paaiškinantis jo genialumą.

XIX amžiaus vokiečių filosofui ir psichiatrui Karlui Jaspersui kilo savita mintis: ar genijus gali kurti, jeigu jo smegenys jau pradėjo irti, ir nuo kada vietoj kūrybos prasideda kliedesiai. Galbūt būtent nuo to priklauso, ar mūsų pasaulis vertintinas kaip genialių atradimų visuma, ar beprotybės kūrinys. Genialumą ir šizofreniją K. Jaspersas pavadino paslaptingiausiomis proto būsenomis. Šizofrenijos kliedesių auka, K. Jasperso manymu, buvo švedų dramaturgas Augustas Strindbergas. Tyrinėdamas persekiojimo maniją, jis atliko su savimi keletą eksperimentų.

Jo psichologinių eksperimentų rezultatai fiksuoti knygose „Bepročio išpažintis“ ir „Pragaras". Jo darbai tokie dramatiški, kad net įtraukti į psichiatrijos vadovėlius. Bet ar šie žaidimai su psichika iš tiesų vadintini beprotybe?

Galbūt A. Strindbergas yra vienas retų žmonių, kuriems pavyko pažvelgti į nežinomą, nematomą realybę? K. Jaspersas buvo įsitikinęs, kad genijus kuria geriausius kūrinius tik pradinėje šizofrenijos stadijoje, kai griūvanti sąmonė atveria neįtikėtinus tikrovės horizontus, tačiau tada sąmonė pradeda degraduoti. A. Strindbergas pragaro ratais klaidžiojo penkiolika metų, jo darbo rezultatai pripažinti genialiais. Vincentas van Goghas tapo genialaus dailininko šizofreniko simboliu. Psichoze aiškintinas jo neįtikėtinas paveikslų skaičius ir savižudybė. V. van Gogho kūrybos vėlyvąjį etapą K. Jaspersas pavadino beforme letena, bet mūsų laikais būtent šis laikotarpis laikomas genialiausiu.

K. Jasperso išvada: genialumas negali pasireikšti be šizofrenijos, o ligai progresuojant dingsta ir kūryba. Jo galva, tai yra didžiausia genijaus tragedija. Kai kurie specialistai mano, kad genialumas yra gabumų ir beprotybės simbiozė. „Nė vieno savo atradimo nesu padaręs racionaliu protu“, - sakė A. Einšteinas.

"Planetos paslaptys"