Ilklio pelkės: ateiviai vietoje vaiduoklių

Šios pelkės plyti tarp Ilklio ir Keilio miestų Vakarų Jorkšyre Anglijoje. Jose gausiai auga mėlynės, gudobelės, erškėčiai, šeivamedžiai ir gervuogės, gyvena driežai, varlės, raudonosios kurapkos, tilvikai, vanagai. Tačiau šios pelkės žinomos ne dėl savo augmenijos ir gyvūnijos, senovės paminklų ar Havorto miestelio, kuriame gyveno rašytojos seserys Šarlotė, Emilė ir Ana Brontės, kaimynystės.

Haliucinacijos pelkėse

Jorkšyro grafystė visada garsėjo paranormalių vietų ir įvykių gausa. Ko gero, niekur kitur nevyksta tiek daug keistų dalykų, kiek jų vyksta grafystės teritorijoje, gal tik išskyrus Bermudų trikampį. Netgi prisiekę pragmatikai pasimeta, kai patenka į keistą ir paslaptingą Ilklio pelkių pasaulį. Šioje vietoje negalima išlikti abejingu. Vietiniai gyventojai seniai kalba, kad šiose pelkėse gyvena mirusiųjų vėlės, kurios negali rasti ramybės, o iš nuobodulio gąsdina atsitiktinius lankytojus. Ko gero, daugelis via girdėję apie "Laukinę medžioklę". Taip vadinami vaiduokIiai raiteliai, kurie, lydimii šunų  kauksmo ir lojimo, joja per pelkes, medžiodami nematomą žvėrį. Ilklio pelkės - būtent ta vieta, kur tai galima patiems pamatyti. "Tačiau jau kurį laiką šią vietą pamėgo ir ateiviai.

Pasakojama, kad šiose pelkėse, šalia kurių guli atliekų iš senovinių šachtų krūvos, labai dažnai, dalyvaujant daug liudininkų, realybė pasikeičia į keistenybes, nuo kurių gyslose kraujas sustingsta.

Londone gyvenantis paranormalių reiškinių tyrėjas Artūras Tomplinsonas šį šiurpų gamtos reiškinį apibūdina taip: „Prievarta, nukreipta prieš žmonių psichiką, - štai pelkės „dvasios“ esmė. Amžius po amžiaus čia vyksta vienas ir tas pats! Šokančios melsvos spalvos ugnys, kartais iki šaknų sudeginančios savotiškai gražius meldų sąžalynus. Matomos ir ryškios praėjusių epochų žmonių ir įvykių projekcijos. Didžiuliai juodi ar balti šunys su degančiomis akimis, iš kojų išverčiantys keliautojus ne savo svoriu, o tariamu agresyvumu, arba taikiai išnykstantys, arba sudraskomi į gabalus sprogimų, po kurių ant takelių lieka krūvos pelenų, į kuriuos galima uždegti degtuką, nes tai yra gryniausia siera..." Visus šiuos „fokusus" Tomplinsonas priskiria pagrindinio pelkių reiškinio - NSO fenomeno, pasireiškiančio išskirtinai pasirinktiems, žmonėms šalutiniam efektui. į šį reiškinį pastaruosius du ar tris dešimtmečius įtraukiami išskirtinai policijos pareigūnai, gelbėjimo tarnybos arba stichinių nelaimių likvidavimo tarnybos aukšti vadovai. Skraidančių lėkščių, kurios neduoda ramybės ufologams, ekipažai leidžia būti nufotografuojami, kaip ir jų keisčiausia techninė įranga. O tai labai nebūdinga uždaram ateivių pasauliui.

Juodas šuo ir rudas nykštukas

Pats įdomiausias atsitikimas nutiko policijos pareigūnui, kuris slepiasi po pseudonimais Aivenas Dou ir Pilypas Spenseris. Šis policininkas ir šiandien dar yra tarnyboje, jis neturi jokių savanaudiškų tikslų ir nėra linkęs apgaudinėti. Paprasčiausiai, nenorėdamas pakenkti savo karjerai, jis nusprendė papasakoti žmonėms tiesą, kaip išsireiškė, „be pagrąžinimų ir kol kas inkognito" . Dou-Spenseris, kaip kartais šį vyrą vadina ufologai, pasakoja nedviprasmiškai: „Pelkėse man atsitiko kažkas neįsivaizduojamo, priverčiančio suabejoti viskuo, kas laikoma normalu. Dabar aš egzistuoju netikėjimo vakuume, bandydamas atsiremti į kokį tvirtą pagrindą ir kas yra nematerialia „holograma" - liūno produktu. Nežiūrint į tai, esu įsitikinęs, kad tai, kas man nutiko, buvo iš tikrųjų, juo labiau, kad turiu nuotraukas, kurios primena, jog visa ši suirutė nebuvo tik haliucinacija".

Taigi, 1987 m. gruodžio 1 d. ryte, apie 07:10, Dou-Spenseris, ant kaklo užsikabinęs „Nikon“ fotoaparatą, užtaisytą didelio jautrumo spalvota „Kodak“ fotojuosta, kišenėje turėdamas futliarą su kompasu, patraukė į jam gerai žinomas pelkes, norėdamas nufotografuoti nepaprastai gražius rytinius peizažus ir paukščius, pasipuošusius reto grožio plunksnomis. Jis taip pat planavo pasikelti ant seno karjero keteros, iš kur atsiveria puikus vaizdas į Ilklio miestelį. Tačiau planai ir liko planais. Paskaitykime, ką policijos pareigūnas parašė ataskaitoje Artūrui Tomplinsonui: „Praėjau seną Vait Velso pirties pastatą, po to ėjau šalia drenažo griovio ir miško želdinių, nusileidau į karjerą, kuriame lankiausi daug kartų ir nebuvau pastebėjęs nieko keisto.

Šį kartą mano galvą palietė juodas, kaip bato aulas, ir tokios pat formos debesis. Iš karto pasirodė šuo. Tai buvo didžiulis šuo, kuris artėjo link manęs, neliesdamas letenomis žemės. Aš nespėjau išsigąsti. Po to keletą kartų nuspaudžiau fotoaparato užraktą.

Šuo dingo, paskleisdamas iš vandens kylančios anties garsą. Fotoaparato ieškiklyje pamačiau, kaip šuns vietoje atsirado labai keistas padaras - rudas nykštukas su idealiai apvalia galva, tarsi pripūstomis rankomis ir kojomis. Aš vėl ir vėl spaudžiau fotoaparato užraktą, drebėdamas iš susijaudinimo. O būtybė jau kepurnėjosi ant keteros ir gestais rodė, kad aš pasišalinčiau, nes ji nepatenkinta.

Mane apėmė įkūrus noras sugauti nykštuką ir jį pateikti kaip įrodymą. Aš užbėgau ant keteros. Su nuostaba ir apmaudu pamačiau, kaip tolstantis nykštukas pašoko ir atsiplėšė nuo žemės bei įšoko į išlydo metalo spalvos dėžutę, esančią ant švytinčio disko apvalaus kupolo. Diskas perplėšė juodąjį debesį ir dingo, išrovęs su šaknimis porą medžių, po kuriais ir pasislėpiau.

Aš patraukiau namo į Ilklį. Grįžtant atgal pro mane vėl prabėgo juodas šuo. Jis vėl nieko blogo nepadarė, praskuodė pro šalį ir man už nugaros susprogo, tarsi naujametinė petarda. Mane sukrėtė ir tai, kad šitas beprotiškas pasivaikščiojimas užtruko dviem valandomis ilgiau, nei aš maniau“.

Kosminis vojažas

Dou-Spenseris išryškino nuotraukas ir labai nustebo, pamatęs, kad jose aiškiai matosi tai, ką jis pats matė pelkėse. Jis paskambino Artūrui Tomplinsonui, kuris savo ruožtu kreipėsi į žurnalo „British journal of photography“ fotokorespondentą Džefrį Krolį. Šis specialia kompiuterine programa ištyrė
nuotraukas ir padarė išvadą, kad nėra jokių montažo pėdsakų. Analogišką išvadą padarė ir „Kodak“ kompanijos specialistai.

Įdomu tai, kad per visą šią velniavą patikimo Dou-Spenserio jūrinio kompaso rodyklė pakeitė savo poliariškumą. Ši aplinkybė sudomino fiziką Edvardą Spunerį, Mančesterio universiteto elektronikos ir elektrotechnikos katedros vedėją. Jis paėmė analogišką kompasą ir po eilės nesėkmingų bandymų pagaliau pasiekė, kad kontrolinio prietaiso poliariškumas pasikeistų. Mokslininkas padarė išvadą, kad policijos pareigūno kompasas patyrė kažkokį unikalų išorinį poveikį, kurį sunku sukurti netgi laboratorijoje. Pats silpniausias laukas, kurį savo bandymuose naudojo Mančesterio universiteto fizikai, buvo apie 0,1 teslos magnetinės indukcijos dydžio laukas. Tai didžiulis dydis, kuris natūralų Žemės lauką viršija 2000 kartų. Pakeisti kompaso poliariškumą per atstumą, lauko sąlygomis, neturint gremėzdiškų magnetų, esant šiuolaikiniam technologijų lygiui yra paprasčiausiai nerealu.

Tomplinsonas, turėdamas solidžių ekspertų išvadas, atmetė abejones dėl policijos pareigūno parodymų teisingumo. Jis pasiūlė Dou-Spenseriui atlikti regresinės hipnozės seansą. Vyras be jokio abejojimo sutiko, nes naktimis jį persekiojo įkyrūs sapnai, kuriuose matė bedugnį žvaigždėtą dangų ir keisčiausios konstrukcijos kosminius laivus. Hipnozės seansą atliko žymus britų psichologas ir hipnoterapeutas Džimas Singltonas. Būdamas užhipnotizuotas, policijos pareigūnas papasakojo, kad tą dieną pelkėse, vos tik užsegė fotokameros futliarą, atsidūrė vamzdyje su permatomomis ir ryškiai šviečiančiomis sienelėmis. Vamzdis įlindo į mirksinčio disko dugną. Tik kartą, būdamas plastiškame, keičiančiame formas kambaryje, jis pajuto nemalonius pojūčius nosyje, kai jam buvo atliekama medicininė apžiūra aparatu, įgijusio jo apnuoginto kūno formą. Po to vyrui buvo parodyti du filmai, perspėjantys apie Žemės ateitį: pramonės atliekomis užnuodyti vandenynai, jūros, upės ir ežerai, iki pamatų sugriauti miestai, masinės ir kankinančios žmonių ir gyvulių mirtys dėl bado ir troškulio.

Po to įvyko kosminis vojažas NSO. Policijos pareigūnas apsilankė planetose, kurių gyventojams nieko netrūko. Tai buvo pseudo žmonės, kurių rankos turėjo po tris pirštus, o kojos - po du. Dou-Spenseris mano, kad tai buvo apdovanoti nemirtingumu aukšto intelekto robotai.

Ufologai atkreipė dėmesį į dar vieną įdomią aplinkybę. Už 400 m nuo karjero, kuriame ateiviai pagrobė šio straipsnio pagrindinį veikėją, stovi Kou end Kafo uolos, šalia kurių yra nutiestas asfaltuotas Edinhemo kelias. Per kitus penkerius metus po Dou-Spenserio pagrobimo, į NSO buvo atgabenti dar keturi policininkai, trys gaisrininkai ir du gelbėtojai. Visi pagrobimai vyko pagal vieną scenarijų. Tiktai juodų šunų nebuvo. Tad Ilklio pelkių haliucinacijoms nesvetimas progresas - vietoje vietiniams gyventojams įprastų vaiduoklių ateina neaiškių tikslų vedami ateiviai.