Kaip buvo gelbėjamos 43 tonos aukso

43 tonas aukso, kurios tuometiniu vertinimu kainavo 5 milijonus svarų sterlingų, išnyko jūros gelmėje kartu su pagalbiniu kreiseriu "Laurentikas". tai buvo savotiškas rekordas. Jūreivystės istorijoje dar nė vienas laivas nenuskendo, turėdamas triumuose tokį aukso kiekį. Pagrindinis šios brangenybės gelbėtojas yra Gaibonas damentas. tai tas pats Damentas, kuris 1906-ais metais paniro į 63 m gylį.

„Laurentikas“ (R.MS Laurentic) - buvęs 15 tūkstančių tonų vandentalpos laineris, anksčiau priklausęs kompanijai „White star“, o Pirmojo pasaulinio karo metais pertvarkytas į pagalbinį kreiserį. Kreiseris pasižymėjo pakankamu greičiu, kad galėtų pabėgti nuo vokiečių povandeninių laivų. 1917-ųjų metų sausio mėnesį jis išplaukė iš Liverpulio į Halifakso uostą Kanadoje. Laivo triumuose buvo sukrauti 3211 aukso lydiniai, skirti apmokėti už kviečius, medvilnę, plieną ir paraką, kurių taip reikėjo kariaujančiai

Anglijai. Laivas apiplaukė Siaurės Airiją, norėdamas išvengti susidūrimo su vokiečių povandeniniais laivais. Tai pavyko, tačiau sėkmingai išplaukti į atvirą jūrą nepavyko. „Laurentikas“, išplaukdamas iš Loch Suilio sąsiaurio, užplaukė ant minos. Laivas labai greitai nugrimzdo į dugną, kartu su savimi į gelmę nusinešdamas 354 jūrininkus iš 745 ekipažo narių.

3211 aukso lydiniai, supakuoti į dėžes, kurių kiekviena svėrė po 64 kg, atsidūrė jūros dugne. Vyko karas, svaras sterlingas kiekvieną dieną vis labiau nuvertėjo, tokio aukso kiekio praradimas buvo žiaurus smūgis Didžiosios Britanijos ekonomikai. Vertingą krovinį buvo būtina pasiekti kiek galima greičiau.

Laimei, „Laurentikas“ nuskendo gana nedideliame gylyje, apie 40 m, o tai teikė vilčių, kad pavyks išgelbėti nors dalį aukso. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, Didžiosios Britanijos Admiralitetas įsakė Damentui nedelsiant pradėti gelbėjimo darbus, nežiūrint į žiemą ir besitęsiančius karo veiksmus.

Damentas nebuvo naujokas dirbant po vandeniu ir iškeliant nuskendusius laivus, tačiau šį kartą jam teko nelengvas uždavinys. Dar daugiau, jam buvo pasakyta, kad aukso iškėlimą reikia vertinti ne kaip įprastinę gelbėjimo operaciją, o kaip karinę.

I nelaimės vietą Damentas atplaukė nardymo ir gelbėjimo darbams pritaikytu laivu „Savanoris". Vietoje pavyko nustatyti, kad „Laurentikas“ guli ant kairiojo borto pasviręs 60° kampu, o laivo deniai yra vos 18 m gylyje. Tai labai apsunkino gelbėjimo darbus, nes vieta, kur gulėjo „Laurentikas“, buvo atvira, pučiant šiaurės ar vakarų vėjui nuolat tekėjo povandeninės srovės, o pučiant pietų vėjui buvo didelis bangavimas. Ant „Laurentiko" denio dirbusius narius iš kojų išversdavo vandens masių judėjimas, sukeltas bangavimo jūros paviršiuje. Ypatingą pavojų kėlė sunkūs blokai, laisvai kabantys nuo valčių talių galų. Juos teko nupjauti prieš pradedant gelbėjimo darbus.

Tuo pačiu metu gelbėtojai nė minutei negalėjo prarasti budrumo ir atsiminti, kad bet kada gali pasirodyti vokiečių povandeniniai laivai. Kartą vienas naras tik spėjo nusileisti ant nuskendusio laivo, kai

pajuto, kad jį patraukė už troso ir kelia aukštyn. Plaukdamas vandenyje tarsi ant kabliuko užkibusi žuvis, naras susiprotėjo prisukti oro išleidimo vožtuvą, todėl skafandras greitai išsipūtė, o pats naras iššoko į vandens paviršių. Jis skubiai buvo ištrauktas iš vandens, oru nuskriejo keletą metrų ir šleptelėjo ant „Savanorio“ denio.

Pasirodo, kai naras leidosi po vandeniu, vienas jūreivis pastebėjo povandeninio laivo periskopą. Damentas, nenorėdamas rizikuoti savo žmonių gyvybėmis, įsakė nukirsti švartavimo įrenginį, jungusį su nuskendusiu „Laurentiku“, ir plaukti visu greičiu tolyn, nelaukiant, kol naras bus iškeltas iš vandens pagal visas taisykles.

Netrukus po darbų atnaujinimo pavyko aptikti krovinių angą (lacportą), pro kurią į laivą buvo pakrautas auksas. Sprogmenimis buvo nutrauktos plieninės durys, dengiančios angą. Deja, už jų pasirodė

masyvios geležinės grotos, užsto-jančios kelią į patalpą. Pavyko išsprogdinti ir grotas, gelbėtojai pradėjo šalinti sunkias dėžes, užstojančias praėjimą.

14-ą operacijos dieną narui Mileriui pavyko pasiekti aukso saugyklą ir kūju ir kaltu atidaryti jos duris. Patekęs į saugyklą jis pamatė sudėtas vieną ant kitos nedideles dėžes su aukso lydiniais.

Tuo metu jam pasirodė, kad jie yra arti pergalės. Saugykla nebuvo pažeista, visas uždavinys tapo paprastesnis - tereikėjo į vandens paviršių iškelti visą šį krovinį. Nors buvimo po vandeniu laikas ėjo į pabaigą, Mileris pasistengė ištraukti vieną dėžę su auksu į denį, iš kur po to ji lengvai buvo iškelta į paviršių. Kitą dieną vos per dvi valandas Mileriui pavyko išnešti iš saugyklos dar tris dėžes aukso. Viskas atrodė puikiai, Per dvi dienas pavyko iškelti aukso, kurio vertė buvo 32 tūkstančiai svarų sterlingų.

Visą vasarą narai sprogmenimis tiesiog draskė nuskendusį laivą į gabalus. Tačiau iki 1917-ųjų metų rugsėjo mėnesio, kai teko užbaigti darbus dėl rudeninių audrų, iš nuskendusio laivo buvo iškeltos 100 dėžių su auksu, kuris grįžo į Didžiosios Britanijos iždą.

Gelbėtojams ištisą savaitę teko praleisti uoste. Kai jie grįžo atgal į darbų vietą, pamatė, kad jų

džiaugsmingos viltys žlugo. Pakrovimo anga, kuri anksčiau buvo vos 19 m gylyje nuo jūros paviršiaus, atsidūrė daugiau nei 30 m gylyje. Audros sukeltų bangų smūgiai „Laurentiko“ korpusą sulankstė kaip armoniką. Damentas pats nusileido po vandeniu, norėdamas surasti praėjimą, pro kurį Mileris nešė aukso lydinius. Vietoje praėjimo buvo vos 40 cm pločio plyšys.

Teko vėl naudoti sprogmenis, kuriais buvo šalinami susilamdę plieniniai lakštai. Pagaliau vėl pavyko padaryti kelią į aukso saugyklą. Kai Mileris po kelių savaičių pertraukos vėl pasiekė saugyklą, pasirodė, kad džiaugtis nėra kuo. Jis įėjo i saugyklą, tačiau nusileido ne ant grindų, o ant vienos sienos - dabar saugykla buvo tiesiai ant dugno 36 m gylyje. O baisiausia buvo tai, kad saugykla buvo visiškai tuščia. Visiškoje tamsoje Mileris sprindis po sprindžio apčiupinėjo visą patalpą - auksas dingo. Dėl korpuso deformacijos lakštai prasiskyrė, aukso lydiniai nugarmėjo žemyn ir susimaišė su įvairiausiomis nuolaužomis ir mechanizmais kairiajame „Laurentiko" šone.

Ką dabar daryti? Damentas kiek pagalvojo ir nusprendė prasibrauti prie aukso iš viršaus, pradedant tuo tos denio vietos, po kuria, kaip buvo manoma, jis dabar gulėjo. Tam reikėjo pašalinti apie 300 tonų

plieninių sijų, apdailos plokščių ir denio perdengimo. Tokius darbus buvo galima atlikti tik su sprogmenimis.

Reikalai nuo pat savaitės pradžios klostėsi sunkiai. Plieninės plokštės besilaikė tik vienu kraštu, todėl po piroksilino užtaiso sprogimo neatitrūkdavo, o tik vibravo ar plazdėjo tarsi vėliava. Teko po kiekvienu korpuso lakštu iš gelbėjimo laivo nuleisti trosą. Po to trosas būdavo įtempiamas ir taip pritvirtinamas pats plieno lakštas, o sprogmenys būdavo padedami toje vietoje, kur lakštas jungėsi su korpusu, arba ten, kur jis buvo prispaustas kokios nuolaužos.

Valymo operacija truko du mėnesius. Po vandeniu dirbusiems narams ne kartą kilo hidrodinaminio smūgio, kuris kilo dėl susprogdintų vokiečių minų, kurias pagavo anglų traleriai, pavojus. Galų gale gelbėtojams vėl pavyko prasibrauti iki aukso lydinių. Iki 1918-ųjų metų rugsėjo mėnesio, kai vėl teko sustabdyti darbus dėl audrų, buvo iškelta aukso, kurio vertė 800 tūkstančių svarų sterlingų.

1918-ųjų metų balandžio mėnesį į karą stojo Jungtinės Amerikos Valstijos. Didžiajai Britanijai nebereikėjo bijoti savo valiutos devalvacijos, kartu išnyko ir būtinybė kuo greičiau iškelti auksą iš „Laurentiko“. Admiralitetas įsakė nutraukti gelbėjimo darbus iki karo pabaigos. Ir tik 1919-ųjų metų pavasarį Damentas su nauju gelbėjimo laivu „Reiseris“ vėl grįžo į „Laurentiko“ žūties vietą. Jau pirmosios apžiūros nuliūdino. Virš žemyn vedančios angos, kurią prieš dvejus metus narai pramušė

laivo korpuse, iš visų pusių grėsmingai kabėjo antstatai, kuriuose tai laikais, kai laineris skrodė vandenyno platybes, buvo įrengtos pirmos ir antros klasės kajutės.

Tačiau gelbėtojai nenusiminė, toliau dirbo savo darbą. Netrukus iš jūros dugno buvo dar iškelta aukso lydinių, kurių vertė buvo 470 tūkstančių svarų sterlingų. Tačiau šaltinis staiga išseko, nors kažkur laivo nuolaužose liko aukso lydinių už 3,7 milijonus svarų sterlingų. Damentas, bandydamas suprasti kur dingo auksas, galiausiai padarė išvadą, kad didžioji lydinių dalis prasmego ne per subyrėjusią saugyklos perdangą, kaip buvo manoma anksčiau, o tiesiai per patalpos grindis į lainerio triumą, kur dabar ir guli, chaotiškai susimaišę su laivo nuolaužomis.

Atėjo 1920-ųjų metu žiema, o su ja -nauji nusivylimai. Žiemos audros labai pakenkė gelbėtojams. Du dideli antstatai užvirto tiesiai ant angos, pro kurią narai patekdavo į laivo vidų, užkišdami ją visokiu šlamštu, nuolaužomis ir susukto plieno gabalais. Tai dar ne visos blogybės: audrų metu kilusios bangos per skylę į triumą prinešė daugybę smėlio, akmenų ir žvyro. Visa tai susicementavo į vienalytę masę, kurią rišo ne armatūra, o geležinių lovų dalys.

Praėjo 1920-ieji metai, po to ir 1921-ieji. Visą tą laiką gelbėtojai tik valė priėjimo kelius. Sprogmenys tam netiko, nebuvo galima panaudoti ir siurblių su žarnomis, nes smėlis ir žvyras taip tankiai susigulėjo, kad jų nebuvo galima išsiurbti. Gelbėtojai šią kliūtį bandė pašalinti įvairiais kaušais, tačiau nesėkmingai.

Galiausiai Damentas nusprendė panaudoti žarnas, kuriomis aukštu slėgimu paduodamas vanduo. Šio vandens čiurkšlėmis narai atlauždavo susiformavusio konglomerato gabalus, juos dėjo į maišus ir pasiųsdavo į viršų. Tuo metu audros, potvyniai, atoslūgiai ir povandeninės srovės į laivo korpusą nešė vis naujas smėlio ir žvyro mases.

Gelbėtojų optimizmą ir tikėjimą operacijos sėkme palaikė tik atsitiktinai aptikti aukso lydiniai. Damentas netgi sugalvojo savotiškas varžybas: kiek smėlio sugebės prikasti naras per pusvalandį, praleistą po vandeniu. Buvo lažinamasi, atliekami statymai, darbas judėjo į priekį.

- Tokia jau žmogiška prigimtis, -kartą pareiškė Damentas. - Kai kurie narai visą pusvalandį, skirtą buvimui po vandenius, panaudodavo aukso lydinių paieškai. Man atrodė keista barti narą už iškeltą auksą ir girti kitą už pargabentą smėlio ir akmenų maišą.

Ir štai 1922-ųjų metų pavasarį Damento žmonės įsitikino, kad jūra ne tik gali atimti, bet ir sugrąžinti. Visoje darbų zonoje pasirodė aukso lydiniai, kurie išsilaisvino iš smėlio, nunešto žiemos audrų. Pirmą dieną buvo aptikta 19 lydinių, kitą - 90. Iš viso balandžio - rugpjūčio mėnesiais gelbėtojai iškėlė aukso už 1,5 milijono svarų sterlingų, iš kurių dešimtadalį aptiko vos per vieną dieną.

Tačiau ne visą laiką taip sekėsi. Dažniausiai narams tekdavo nuosekliai brautis iki aukso, skyrius po skyriaus, ardant plieninį „Laurentiko“ korpusą. Kiekvienas aukso lydinys buvo randamas apgraibomis, iškasamas rankomis iš smėlio ir dumblo. Lainerio apdaila susiraukšlėjo ir sudarė didžiules klostes, kurių apatinėje dalyje ir gulėjo aukso lydiniai. Tokiose siaurose vietose narams teko dirbti žemyn galva, todėl jiems nuolat grėsė pavojus netikėtai būti išmestiems į vandens paviršių. Tai neišvengiamai būtų pasibaigę kesonine liga.

Kartą naras Laitas gana ilgai dirbo žemyn galva ir netikėtai pajuto, kad plūduriuoja tarsi plūdė 12 m atstumu nuo dugno. Išsipūtęs skafandras staiga išmetė jį iš siauro plyšio, kuriame dirbo. Laimei, prieš darbų pradžią naras savo oro padavimo žarną diržu pritvirtino prie kažkokios nuolaužos. Tai jį ir išgelbėjo: vietoje to, kad būtų išmestas į paviršių, jis dabar kabojo vandenyje, prilaikomas oro padavimo žarnos.

Į pagalbą buvo pasiųstas Blečfordas. Damentas jam liepė iš pradžių perpjauti diržą, kuris laikė Laito oro padavimo žarną, ir tik tada pasikelti iki naro ir apversti jį į normalią padėtį. Vos tik diržas buvo perpjautas, Laitas iš karto ėmė greitai kilti į viršų, kartu su savimi tempdamas ir Blečfordą. Narams iš karto buvo atlikta dekompresija: Laitas pakeltas į laivą ir patalpintas į barokamerą, o Blečfordas vėl buvo pasiųstas po vandeniu. Abu narai liko sveiki.

Iki spalio mėnesio iš „Laurentiko“ buvo iškelti 895 aukso lydiniai. Kai kurie buvo sulenkti ir priminė pasagas, kiti pavirto plonomis dešrelėmis, dar į kitus giliai įsispaudė laivo kniedžių galvos ir smulkūs akmenukai. Narai jau galėjo neklysdami apgraibomis atskirti auksą nuo akmens, žalvario gabalo ar
porceliano šukės. Netgi patyrę narai, kurie vėliau ėmė dalyvauti gelbėjimo operacijoje, tik po šešių mėnesių įgydavo nepaprastą sugebėjimą „jausti auksą".

Tuo metu laivą narai buvo kruopščiai ištyrę nuo priekio iki galo. Jis buvo tarsi atidaryta konservų dėžutė, kurioje viskas matoma.

1923-iais metais dar buvo iškelta aukso už 2 milijonus svarų sterlingų. Dugne buvo likę tik 154 aukso lydiniai iš 3211, kurie buvo gabenami laivu. Tuo metu praktiškai visas „Laurentiko" korpusas buvo atidarytas ir išnaršytas nuo viršaus iki apačios. Kur dingo šie lydiniai? Greičiausiai, per daugybę skylių ir plyšių korpuse nusėdo ant dugno. Gelbėtojams neliko nieko kito, tik toliau tęsti darbus.

Atėjo 1924-ieji metai. Nematydamas kitokios išeities, Damentas įsakė susprogdinti „Laurentiko“ korpuso liekanas 186 m2 dydžio plote. Norėdamas rasti paskutinius aukso lydinius, ekspedicijos vadovas liepė sprogmenimis visiškai sunaikinti kreiserį, pašalinti nuolaužas ir ieškoti toje vietoje, kur ant dugno gulėjo laivas. Rezultatų ilgai laukti nereikėjo. Sprogimas apnuogino smėlėtą dugną, kuriame buvo surasti 129 aukso lydiniai. Taip baigėsi gelbėjimo operacija, kuri neturėjo sau lygių istorijoje pagal iškeltų brangenybių vertę.

Iš 3211 aukso lydinių, nuskendusių kartu su „Laurentiku", liko nerasti tik 25. Damentas su savo žmonėmis išgelbėjo 99,2% žuvusio aukso, o visos operacijos išlaidos siekė vos 2,5% iškelto aukso vertės. Labai sudėtingomis povandeniniams darbams sąlygomis vandenyno laineris tiesiog gabalais buvo supjaustytas nuo viršaus iki apačios. Tam reikėjo atlikti daugiau nei 5 tūkstančius nusileidimų po vandeniu. Įdomiausia yra tai, kad nežuvo nė vienas naras, netgi pavyko išvengti rimtų sužeidimų. Gelbėjimo laivo savininkai gavo po 2,5 šilingo už kiekvienus išgelbėtus 100 svarų sterlingų. Narams buvo skirta bendra premija, nežiūrint kiek kuris iškėlė aukso.

Išimtis buvo padaryta tik vienam narui. Vos per vieną dieną be niekieno pagalbos į paviršių jam pavyko iškelti aukso už 45 tūkstančius svarų sterlingų. Naras buvo apdovanotas: laivo savininkai vieningai nusprendė įteikti jam cigarečių bloką.