Kapitono Martelio šlovė ir gėda

Šio flibustjero istorija trumpa, kaip ir jo šlovė. Dalyvaudamas ne viename jūrų mūšyje Anglijos pusėje kovoje už Ispanijos palikimą, jis nė karto nepatyrė pralaimėjimo kartėlio, o ant stiebo iškėlęs "Linksmąjį Rodžerį", išgarsino savo vardą. Tačiau jo gyvenimas baigėsi taip gėdingai, kaip nesibaigė nė vienam Karibų jūros piratui.

Taika, sukėlusi karą

Ispanijos karalius Karolis II buvo neryžtingas politikas, be to, dėl silpnos sveikatos jis negalėjo pasipriešinti rūmų intrigoms. Baimindamasis, kad po jo mirties valstybė gali subyrėti į atskiras provincijas, Karolis II, dar būdamas gyvas, parašė testamentą, kuriame sostą paskyrė hercogui Pilypui Anžujiečiui, Liudviko XIV anūkui.

Šventoji Romos imperija, Anglija ir Olandija, nerimaudamos, kad po karaliaus Karolio II mirties gali susivienyti Prancūzija ir Ispanija, sudarė karinę sąjungą ir kartu kovojo prieš šias dvi valstybes. Prasidėjo karas dėl Ispanijos palikimo, kuris truko nuo 1701-ųjų iki 1714-ųjų metų. Kariniai veiksmai vyko ne tik Europoje, bet ir Atlanto platybėse. Karo metu daugelis nuotykių ieškotojų parsisamdė į karinį laivyną ir, dalyvaudami daugybėje jūrų mūšių, užsitarnavo aukštus laipsnius bei įgijo neįkainojamą karinę patirtį.

1713-ais metais buvo pasirašyta Utrechto taikos sutartis, Pilypas buvo pripažintas Ispanijos karaliumi, tačiau su sąlyga, kad atsisakys Prancūzijos sosto. Be to, jis turėjo atiduoti Anglijai dideles teritorijas Siaurės Amerikoje. Daugybė žmonių ir laivų, kurie buvo nusamdyti karo metu Vest Indijoje, taikos metu liko be veiklos, todėl žymiai padidėjo piratų skaičius. Įprotis kovoje užgrobti priešo laivą ir jį apiplėšti buvusius karo veiksmų dalyvius kvietė ir toliau atlikti žygdarbius, kurie, iš esmės, tokiais jau nebebuvo. Tai buvo įstatymais ir licencijomis nepridengtas plėšikavimas.

Lengvas ir greitas grobis, o po to toks pat greitas pinigų išleidimas vertė užmiršti gana mažą skirtumą
tarp karo teisėtumo ir piratavimo neteisėtumo. Naujasis nuotykių, šlovės ir turtų ieškotojų pasaulis pasidalijo į dvi dalis. Pusė buvusių samdinių užsiėmė atviru plėšikavimu, o kita pusė, gavusi iš valdžios kaperių patentus, ėmė persekioti pirmuosius.

Norint pasiekti geidžiamus rezultatus valdžiai nereikėjo jokių išlaidų. Kaperiams buvo suteikta teisė abordažu užgrobti piratų laivus, juos plėšti. Taip buvę kovos draugai tapo mirtinais priešais.

Pats sėkmingiausias kaperis buvo Džonas Martelis (John Martel), kuris karo metu pasireiškė mūšiuose su ispanais šalia Jamaikos. Pagal Utrechto susitarimą Anglija gavo ypatingas privilegijas prekiauti su buvusiomis Ispanijos kolonijomis (tarp jų ir asiento teisę - teisę prekiauti vergais), kaperių gerovė augo ne dienomis, o valandomis. Vienintelis dalykas, kuris jiems nepatiko - būtinybė dalintis prisiplėštu turtu su juos nusamdžiusia vyriausybe.

Pats sau ponas

1716-ųjų metų rugsėjo mėnesį Martelis, būdamas 8-ių patrankų laivo ir 80-ies jūrininkų kapitonas, atsisakė kaperio patento, iškėlė „Linksmąjį Rodžerį“ ir ėmė plaukioti tarp Jamaikos, Kubos ir kitų salų. Pirmuoju jo grobiu tapo didelis prekinis laivas „Berklis", kuriam vadovavo kapitonas Sondersas. Grobio vertė buvo apie tūkstantis svarų. Iš kito grobio - laivo „Karalius Saliamonas“ - Martelis pasiėmė pinigus ir maisto produktus, be to, prekių už didelę sumą.

Plaukiant į Kubą naujai iškeptas flibustjeras užgrobdavo laivus vieną po kito, kol jo kelyje pasitaikė puikus kapitono Vilsono vadovaujamas laivas su 20-ia patrankų „Džonas ir Marta“. Priartėję prie laivo su iškelta Anglijos vėliava, piratai netikėtai iškėlė „Linksmąjį Rodžerį“ ir abordažu paėmė laivą. Dalį komandos išlaipino krante, o likusius pasiliko savo laive papildyti išretėjusias gretas. Kapitonui Vilsonui buvo įteiktas paniekinantis pranešimas jo šeimininkams, kuriame buvo reikalaujama ateityje vietoje patrankų į laivus krauti daugiau prekių, kad piratų lobis būtų dar didesnis.

Į užgrobtą laivą Martelis perkėlė dar patrankų ir komandą padidino iki 100 žmonių. Netoli Antilų salų piratų laukė dar ne viena didelė sėkmė. Jie užgrobdavo ne tik brigantinas ir šliupus, bet ir gerai ginkluotus laivus, kurių kapitonai, vos pamatę Martelio laivą su piratų vėliava, pasiduodavo be kovos, puikiai žinodami apie jo kovinę patirtį.

Tarp Barbadoso ir Jamaikos plaukiojantys laivai tapdavo lengvu piratų grobiu. Auksas iš vieno žemyno, dramblio kaulas ir vergai iš kito - bet koks krovinys, patekęs į piratų rankas, keliavo į jų laivų triumus.

Martelio galvažudžiai turėjo didžiulį autoritetą Kranto brolijoje, jie neskaičiuodami taškydavosi pinigais uostų tavernose.

Po eilinio sėkmingo mūšio Martelis pasuko link Šarlotės Amalijos salos (Virginijos salynas), nusprendęs, kad atėjo laikas pasislėpti kokioje įlankoje, paremontuoti laivą, patiems pailsėti ir sulaukti patogaus momento realizuoti krovinį. Suradę patogią įlanką, piratai pirmiausia pasirūpino grobio saugumu. Tam jie reido galuose įrengė dvi baterijas su laivo patrankomis. Vienoje legendoje pasakojama, kad jie saloje užkasė dalį savo lobių. Siekiant sutrukdyti bet kuriam kitam laivui įplaukti į įlanką, žiotyse stovėjo nuleidęs inkarą šliupas, apginkluotas aštuoniomis patrankomis. Pasirūpinus saugumu buvo pradėtas laivų remontas.

Laikas užbaigti!

1716-ais karališkajam laivynui prie Amerikos krantų vadovavo generolas Hamiltonas. Lapkričio mėnesį jis išsiuntė laišką į Barbadosą laivo „Skarboras“ kapitonui Hjumui, kuriame rašė apie būtinybę užbaigti pirato Džono Martelio išpuolius, kurie gerokai įkyrėjo laivų savininkams.

Kapitonas Hjumas, kurio pagrindinis laivas buvo apginkluotas 30 patrankų, ir jame buvo 140-ies žmonių komanda, leidosi ieškoti pirato. Du mėnesius jis nesėkmingai plaukiojo jūrų platybėmis, kol atsitiktinai sutiko laivą, kurio jūreiviai papasakojo, jog matė Martelio laivus, plaukiančius link Virginijos salyno.

Paskutinis Džono Martelio mūšis

Ir štai sausio 17-ą dieną „Skarboras“ su paruoštomis mūšiui visomis patrankomis pasirodė netoli salos, kurioje buvo įsikūrę piratai. Pamatę galingus įtvirtinimus krante, anglai nusprendė ne plaukti į įlanką, o išmetė inkarą netoliese rifų. Po keturių valandų nenutrūkstamo apšaudymo iš toliašaudžių patrankų laivas, saugojęs įplaukimą į įlanką, buvo paskandintas.

Hjumas, įvertinęs situaciją ir bijodamas užplaukti ant rifų, dar porą dienų pastovėjo toliau nuo kranto, laukdamas pastiprinimo ir blokuodamas piratams išplaukimą į jūrą. Pasitikėdamas savo sėkme, Martelis nusprendė pabandyti išsiveržti iš spąstų. Jis į savo laivą perkrovė visas patrankas iš kranto ir, prisidengdamas nakties tamsa, ėmė lėtai plaukti iš įlankos, pasiryžęs galinga pabūklų ugnimi sudaužyti į šipulius bet kurį jam kelią užkirtusį laivą.

Viskas taip ir būtų įvykę, jeigu perkrautas patrankomis Martelio laivas nebūtų užplaukęs ant seklumos. Anglų laivo budėtojai apie tai iš karto pranešė kapitonui Hjumui. Kai piratai pastebėjo besiartinantį „Skarborą“, persikėlė į mažesnį laivą, o savo laivą susprogdino su visais triume buvusiais vergais. Tačiau netrukus į šliupą pataikė patrankos sviedinys, jis ėmė grimzti į dugną. Jūreiviams teko plaukti į netoliese esančią negyvenamą salelę, kuri buvo paprasčiausia uola.

Hjumas nusprendė neišsilaipinti į krantą. Jis nusprendė žiauriai pamokyti Martelį. Anglų laivai stovėjo prie salos keletą dienų ir stebėjo, kaip nusilpę piratai lėtai mirė nuo bado ir nuo ištisinių kruvinų tarpusavio ginčų, kepinami saulės mažyčiame žemės lopinėlyje, visai netoliese jų užkastų nesuskaičiuojamų turtų.