Karališkųjų šeimų prakeiksmai

Istorija - išimtinai materialistinis mokslas. Tačiau, aprašant vienus ar kitus istorinius įvykius, kartais tenka susidurti su nepaprastais sutapimais, kuriuos galima paaiškinti tik kažkokių antgamtinių jėgų įsikišimu į žemiškuosius reikalus. Kaip pavyzdį galima paminėti taip vadinamus karališkųjų šeimų prakeiksmus. Kitaip nei aukštesnių jėgų įsikišimu neįmanoma paaiškinti atvejų, kai lemtis žiauriai baudė karališkųjų dinastijų narius, viešai prakeiktus už jų protėvių atliktus nusikaltimus.

Marinos liūdesys...

Reikia atvirai pasakyti, kad likimas žiauriai pasielgė su Sandomiro vaivados dukra Marina Mnišek. 1605-ais metais jauna ir graži mergina susižadėjo su karalaičiu Dmitrijumi Joanovičiumi, Rusijos caro Ivano IV Rūsčiojo sūnumi. Mergina visiškai nekreipė dėmesio į kalbas, kuriose apie busimąjį jaunikį buvo blogai atsiliepiama. Atseit, jisai visiškai ne karalaitis, o pabėgęs vienuolis Grigorijus Otrepjevas. Svarbiausia, kad jį Riurikovičių sosto įpėdiniu pripažino turtingoji Moskovija. Kuri gi panelė atsisakytų karališkosios karūnos?

1606-ais metais Marina Mnišek atvyko į Maskvą, kur susituokė su jau visos Rusios caru Dmitrijumi. Tačiau carienės titulu jai ilgai džiaugtis neteko. Praėjus dviem savaitėms po sutuoktuvių jos vyrą nužudė bajoro Šuiskio tarnai, o pati Marina buvo išsiųsta į Jaroslavlį.

Ten ją surado „stebuklingai išsigelbėjęs vyras“, kuris šį kartą tikrai buvo apsišaukėlis. Marina „atpažino" jį - juk tik tapusi jo žmona ji vėl galėjo įgyti karališką garbę ir valdžią. Nuo „caro Dmitrijaus Joanovičiaus“, vėliau žinomo Lžedimitrijaus II (Apsišaukėlio Dimitrijaus) vardu, Marina 1610-ais metais pagimdė sūnų Ivaną.

Ir šį kartą jai neilgai pavyko pasidžiaugti carienės sostu. 1610-ųjų metų gruodžio mėnesį buvo nužudytas vyras, Marina su sūnumi buvo priversta bėgti į Astrachanę. Jos meilužiu ir globėju tapo kazokų atamanas Ivanas Zaruckis. Tuo metu sumaištis („Smūta“) baigėsi, naujasis caras Michailas Romanovas gynė šalies žemes nuo įvairiausio kalibro apsišaukėlių ir paprasčiausių plėšikų. Į nemalonę pateko ir Marina Mnišek.

1614-ais metais Urale ją su sūnumi ir meilužiu sugavo caro šauliai ir atgabeno į Maskvą, kur įvyko teismas. Valdant naujajam carui teismo procesai vykdavo trumpai, nuosprendžiai buvo griežti: ata-
manas Ivanas Zaruckis buvo pasmeigtas ant mieto, jos keturmetis sūnus pakartas, o pati Marina buvo uždaryta iki gyvos galvos Kolomensko kremliaus bokšte.

Pasakojama, kad po žiaurios bausmės įvykdymo jos sūnui Marina prakeikė visą Romanovų giminę, pažadėjusi, kad daugelis jos narių bus nužudyti, o tie, kurie mirs savo mirtimi, prieš mirtį kankinsis ne vieną dieną.

Tris šimtus metų Romanovų giminė valdė Rusiją, kol bolševikai nepaėmė valdžios ir netrukus nesušaudė caro šeimos. Dar Marina išpranašavo, kad Romanovų dinastija, prasidėjusi Michailu, Michailu ir baigsis.

Pati Marina Mnišek nelaisvėje netrukus mirė. O jos prakeiksmas pradėjo pildytis. Iš tiesų, Romanovų šeimai priklausė nužudyti carai Joanas VI, Petras III, Pavelas I, Aleksandras II ir Nikolajus II. Sunkiai susirgo ir mirė didelėse kančiose kiti Romanovų dinastijos carai.

1918-ais metais rūsyje buvo sušaudyta paskutiniojo imperatoriaus Nikolajaus II šeima. Formaliai dinastija baigėsi Nikolajaus II broliu didžiuoju kunigaikščiu Michailu, kurio naudai atsisakė sosto paskutinysis Rusijos monarchas.

Kad karaliai atsimintų ir bijotų...

Vienas iš Lenkijos globėjų laikomas šventasis Stanislovas. XI amžiaus viduryje jis buvo Krokuvos vyskupu. Jo santykiai su tuo metu šalį valdžiusiu karaliumi Boleslovu II Narsiuoju buvo labai įtempti. Karalius pasižymėjo audringu charakteriu ir nežabotu elgesiu.

1079-ais metais karalius išprievartavo vieną merginą, kilusią iš gerbiamos šeimos. Vyskupas pasmerkė Boleslovą už ši šlykštų nusikaltimą. Karalius, įtūžęs ant šventiko, pagrasino jam žemiškomis bausmėmis. Šis, savo ruožtu, karalių atskyrė nuo bažnyčios.

Įsiutęs Boleslovas įsiveržė į šventojo Mykolo bažnyčią Krokuvoje, kurioje vyskupas tuo metu laikė mišias, ir pats savo rankomis nužudė dievo tarną tiesiog prie altoriaus. Vyskupas buvo nužudytas žiauriai - 1963-iais metais buvo atlikta šventojo Stanislovo palaikų, palaidotų Vavelio katedros rūsyje, ekspertizė. Mokslininkai nustatė, kad vyskupas mirė, būdamas apie 40-es metų amžiaus. Jo kaukolėje buvo matyti 7-ių smūgių kalaviju žymės. Visi šie smūgiai buvo smogti iš už nugaros.

Popiežius Grigalius VII kaip bausmę už vyskupo nužudymą paskelbė Lenkijai interdiktą, t.y. buvo uždraustos bet kokios bažnytinės paslaugos. Salyje prasidėjo sumaištis, karalius Boleslovas buvo priverstas bėgti iš šalies. Prieglaudą jis surado Vengrijoje, kur stengėsi karalių Vladislovą padėti jam susigrąžinti sostą. Pagal vieną versiją, vengrai nužudė pabėgusį Lenkijos karalių.

Dar viduramžiais Lenkijoje atsirado paprotys: kiekvienas naujas karalius prieš karūnavimo ceremoniją eina pėsčiomis nuo Vavelio pilies iki šventojo Mykolo bažnyčios, kurioje buvo nužudytas vyskupas Stanislovas, ir ten, atsiklaupęs ant kelių, prašo atleidimo už „savo protėvio Boleslovo nuodėmę“. Šio papročio Lenkijoje buvo laikomasi labai skrupulingai. Jis buvo pažeistas tik du kartus, kai karaliaus karūnavimo ceremonija vyko ne Krokuvoje, o Varšuvoje.

Kitas lenkų paprotys buvo neskirti Krokuvos vyskupu šventikų vardu Stanislovas, taip pat šio vardo nesuteikti Lenkijos karališkųjų dinastijų naujagimiams, o kai prasidėjo „renkamų“ karalių epocha, kandidatai į sostą, turintys šį vardą, kategoriškai būdavo atmetami.

Šie papročiai buvo pažeisti tik XVIII amžiuje. Į Lenkijos sostą atsisėdo du karaliai, kurie neįvykdė senovinės apeigos ir turėjo Stanislovo vardą. Kalbama apie Stanislovą Leščinskį (1677-1766 ) ir Stanislovą Poniatovskį (1732-1798). Tačiau jie sulaukė karaliaus Boleslovo likimo - abu buvo nuversti iš sosto, abu palaidoti svetimame krašte.

Leščinskis karaliumi tapo du kartus. Iš pradžių jis valdė 1704-1709-ais metais, o antrą kartą karaliumi tapo 1735-ais metais, tačiau soste neišsilaikė nė metų ir mirė Prancūzijoje visiškame skurde ir niekam nežinomas.

O štai Poniatovskis Lenkijos karaliumi tapo tik dėl to, kad savo laiku įlindo į Rusijos sosto paveldėtojo Piotro Fiodorovičiaus žmonos - busimosios imperatorienės Jekaterinos Didžiosios -lovą.

Stanislovas Poniatovskis - ko gero, vienintelis pasaulyje karalius, kurį išplakė jo paties pavaldiniai. Gėdingas Poniatovskio valdymas baigėsi tuo, kad Lenkija patyrė tris perdalijimus, po kurių išnyko iš Europos žemėlapio.

Patį buvusį karalių po savo sparneliu priglaudė buvusi meilužė iš Rusijos. Poniatovskis šioje šalyje ir mirė bei buvo palaidotas Sankt Peterburge šventosios Jekaterinos bažnyčioje. 1938-ais metais jo palaikai buvo perduoti Lenkijai. Galiausiai buvęs Lenkijos karalius atgulė amžinojo poilsio šventojo Jono bažnyčioje Varšuvoje.

Penktadienis, tryliktoji

Pačiu žinomiausiu prakeiksmu karališkai šeimai laikomas prakeiksmas, kurį 1314-ais metais paskelbė tamplierių ordino didysis magistras Žakas de Molė.

Karalius Pilypas IV Gražusis 1307 m. spalio 13 d., penktadienį pradėjo tamplierių areštus. O po to buvo organizuotas teismo procesas prieš riterių ordiną, kuris baigėsi ordino sunaikinimu ir mirties nuosprendžio paskelbimu jo vadovams.

Kaip pasakojama, didysis magistras, jau stovėdamas lauže, prakeikė popiežių ir karalių: „Klemensai, teisėjau neteisingasis, kviečiu tave į Dievo teismą per 40 dienų nuo šios dienos, o tave, karaliau Pilypai, taip pat neteisingąjį, per metus laiko“.

Prakeiksmas išsipildė: popiežius mirė nuo dizenterijos, praėjus 30-iai dienų nuo egzekucijos įvykdymo, o Pilypas IV mirė nepraėjus metams. Jo mirties aplinkybės labai mįslingos - greičiausiai, jį nunuodijo likę gyvi tamplierių ordino nariai. Prakeiksmas lietė ir monarcho palikuonis iki pat 13-osios kartos.

Karalius Pilypas turėjo tris sūnus, būsimuosius karalius - Liudviką X, Pilypą V ir Karolį IV, tačiau nė vienas jų nesusilaukė vyriškos lyties palikuonio. Prakeiktojo karaliaus anūkas Jonas I Pomirtinis, taip pavadintas dėl to, kad gimė praėjus penkiems mėnesiams po savo tėvo Liudviko X mirties, karaliaus soste išbuvo vos penkias dienas ir mirė dėl nežinomos priežasties.

Karalius Pilypas VI Valua buvo Pilypo Gražiojo sūnėnas. Jam valdant Prancūzijoje prasidėjo maro epidemija, nuo kurios mirė pusė šalies gyventojų, tarp jų ir karalienė Ana.

1498-ais metais Verbų sekmadienio išvakarėse karalius Karolis VIII, norėdamas sutrumpinti kelią, nusprendė praeiti per galeriją, kuri buvo naudojama kaip valykla. Jis beskubėdamas galva atsitrenkė į durų staktą ir nusibaigė toje pačioje vietoje, dvokiančiame koridoriuje ant nešvaraus šiaudinio pakloto.

1559-ais metais turnyre Paryžiuje karaliui Henrikui II dvikovos su karališkosios gvardijos kapitonu Montgomeriu metu ietimi buvo sužalota akis. Sužeidimas pasirodė besąs mirtinas.

Henriko II ir Katerinos Mediči sūnūs - Pranciškus II, Karolis IX ir Henrikas III - šalį įtraukė į religinius karus. Henrikas III nužudė hercogą Gizą, kuris pretendavo užimti sostą. Hercogo laidotuvės Paryžiuje pavirto didžiule demonstracija, kurios metu jos dalyviai gesino savo žvakes ir šūkavo: „Tegul Dievas užgesina Valua dinastiją!“

1589 m. rugpjūčio 1 d. tryliktąjį Kapetingų ir Valua karalių dinastijos atstovą Henriką III nudūrė vienuolis Žakas Klemanas. Tamplierių ordino didžiojo magistro siela pagaliau nurimo. Į sostą įžengė Burbonai.