Kas iš tiesų vyksta žmogui mirus

Žmones visada domino ir baugino pomirtinio gyvenimo sąvoka. Ar gali taip būti, kad mūsų gyvenimai turi metafizinę prasmę, o po mirties galima patirti kažką panašaus į tolesnę sąmoningą būklę?

Mirtis kaip terminas vieniems reiškia pabaigą, kitiems pradžią, tačiau bendriausia prasme – tai etapas, kai medicina nuleidžia rankas prieš žmogaus kūną. Sąmoningumas taip pat sunkiai apibūdinamas tiek filosofiškai, tiek moksliškai, jį įmanoma patirti tik esant gyvam, tad pomirtinius potyrius geriausiai gali nupasakoti tik tie, kuriems išties pavyko pabūti anapus.

Vyras, kuris vieną kartą mirė po motociklo avarijos, o kitą – perdozavęs nuskausminamųjų, pateikė atsakymus į kelis klausimus, kuriais buvo bandoma atskleisti, kas iš tiesų vyksta žmogui mirus.

Koks yra mirties pojūtis?

  Viskas buvo juoda tuštuma. Jokių minčių, jokios sąmonės, visiškai nieko. Abu kartus buvau tiesiog „ne čia“, patyriau tik visišką tamsią nebūtį. Palyginčiau tai su trumpu snūstelėjimu, kai nieko nesapnuoji ir pabundi galvodamas, kad miegojai labai ilgai, nors realybėje prabėgo vos 15 minučių.

pie tai, kad buvau miręs, žinau tik todėl, kad gydytojai privalėjo man tai papasakoti. Jei jie nebūtų to sakę, būčiau manęs, kad tiesiog nusnūdau.

Ar potyris tikrai buvo juoda tuštuma, ar tik atmintis taip užpildė spragą?

Tai tikrai nebuvo tik spraga. Kaip ir besapnis miegas, po kurio nepabundi nejausdamas laiko tėkmės. Žinai, kad miegojai, tačiau negali atsiminti jokių potyrių, nebent būtum kažką sapnavęs.

Aš tikrai kažką patyriau, bet ta patirtis buvo tuštuma.

Koks jausmas mirti?

Pirmą kartą prieš pat atsitinkant avarijai mano mintyse praskriejo tik viena mintis: „Velnias!“

Antrą kartą neturėjau jokių minčių. Man skaudėjo, tada staigiai viskas liovėsi, nieko neliko, jokio jausmo. O tada atsibudau ir vėl jaučiau skausmą.

Ar mirtis priklauso nuo priežasties?

„Abi patirtys buvo visiškai vienodos. Vienintelis skirtumas, kad patirdamas avariją labai aiškiai prisiminiau ir paskutines sekundes. Antrąjį kartą man taip skaudėjo, kad negalėjau susivokti aplinkoje ir kas su manimi darosi.“

Apie kitų žmonių pomirtines patirtis

Manau jų atvejais jie vis dar mąstydavo, jų protas vis dar veikė. Ir tai, ką jie patyrė, buvo tam tikros rūšies sapnas.

Ar verta bijoti mirties?

Na, mano pirma reakcija buvo nuostaba, maniau galėsiąs pasipasakoti draugams, kad buvau miręs ir grįžau, bet šios mintys buvo morfijaus poveikis. Sugrįžus realiam mąstymui pagaliau suvokiau, kad galėjau taip ir likti miręs, pradėjau suprasti savo situacijos rimtumą.

Dabar, be abejo, mažiau bijau mirties. Žinau, kad tai nieko baisesnio už miegą. Kai miršti, nustoji egzistuoti, todėl nebėra ko bijoti.

Ar yra Dievas ir dangus?

Visada buvau ateistas, bet kažkur giliai tikėjau, kad egzistuoja Dievas ar dangus, kas nors didesnio už mus. Juk žmogiška to norėti? Vis dar esu ateistas, tik dabar žinau, kad nei Dievo, nei dangaus nėra, bent jau ne man. Juk joks Dievas neverstų žmogaus ir jo šeimos patirti to, ką teko man.

Aš esu ir būsiu ateistas, tačiau jūsų įsitikinimai yra jūsų reikalas. Mes galime tik pasidalinti savo patirtimis ir palikti žmonėms teisę spręsti, kuo tikėti. Gana bandyti per prievartą įtikinti kitus kažkokiomis tiesomis.

Kaip gyventi po mirties?

Dabar mano vienintelis tikslas – gyventi laimingai ir padėti kitiems būti tokiais. Jokie asmeniniai pasiekimai po mirties nebesvarbūs, tad po mano mirties liks tik tai, ką esu padaręs kitiems žmonėms. Todėl norėčiau daryti jiems gerą.

„Mirtis yra mirtis. Kai miršti, viskas pasibaigia“, – tarė žmogus, miręs dukart.