Kas paliko pėdsakus Laetolijoje prieš 3,7 mln. metų

Žmogus kilo iš beždžionės. Kas taip nusprendė? Absoliuti dauguma atsakys, kad tai buvo Čarlzas Darvinas. Ir šie žmonės bus.... neteisūs. Garsusis mokslininkas niekada netvirtino, kad natūralioji atranka yra pagrindinis evoliucijos mechanizmas. Jis šia teorija tik bandė pagrįsti prielaidą, kad tarp žmogaus ir beždžionės buvo kažkokia jungiamoji grandis - bendras protėvis, iš kurio abi rūšys ir kilo. Kas galėjo būti šiuo protėviu? Ir kaip seniai tai buvo? Šiais klausymais mokslininkai įnirtingai ginčijasi, iškelia pačias keisčiausias hipotezes, kurias įrodyti ar paneigti kol kas niekas negali. O alyvos į ugnį dar šliūkštelėjo 1978-ais metais Tanzanijoje, šalia Laetolijos kaimo aptikti pėdsakai.

Takelis vulkaniniuose pelenuose

1978-ais metais Merė Liki - paleoantropologų ir rašytojų, kurie atliko labai svarbų darbą, ieškant senovės žmogaus Rytų Afrikoje, šeimos narė - atliko kasinėjimus šalia Laetolijos. Už 20 km nuo šio kaimelio stūkso šiuo metu jau nebeveikiantis Sadimano ugnikalnis. Maždaug prieš 4 milijonus metų jis buvo veikiantis. Kartą jis išmetė į atmosferą karbonato pelenų debesį, savo konsistencija labai primenantį labai smulkų upės smėlį. Šis išsiveržimas, panašu, truko ne ilgiau vienos paros. Tačiau dėl jo visa apylinkė buvo padengta maždaug 1 cm lygiu pelenų sluoksniu. Pasibaigus išsiveržimui prasidėjo lietus. Pelenai sudrėko, jame, tarsi ką tik išpiltame asfalte, liko pėdsakai visų, kas jais perėjo - dramblių, žirafų, antilopių, raganosių, kiaulių... O po to nušvito tropinė saulė.

Pasiekę pelenų sluoksnį, Merės Liki grupės nariai aptiko keletą didžiulių dramblių pėdsakų, o šalia jų buvo pėdsakai, nepaprastai primenantys žmogaus kojų atspaudus. Tai buvo neįtikėtinas atradimas - juk pagal žmogaus kilmės teoriją, priimtą oficialiajame moksle, laikoma, kad hominidai (žmogaus protėviai) ėmė vaikščioti atsistoję ne seniau nei prieš 1,8 milijono metų. Mokslininkų aptikti pėdsakai buvo 3,7 milijono metų senumo. Tai visiškai keitė šiuolaikinę sampratą apie žmogaus evoliucijos laiko skalę.

Netgi kai kurie ekspedicijos nariai sunkiai patikėjo tuo, kad pėdsakai galėjo tiek ilgai išlikti. Galima įsivaizduoti, kokią ginčų ir prieštaravimų audrą šis radinys sukėlė tarp garsių mokslininkų! Tačiau Merė Liki buvo įsitikinusi, kad pėdsakų amžius nustatytas teisingai, o juos paliko ant dviejų kojų vaikščiojantys žmonių protėviai. Savo pasitikėjimu ir entuziazmu ji užkrėtė visus bendražygius, darbas tiesiog užvirė. Buvo nuvalytas žemės sluoksnis, po kuriuo aptikta 23 m ilgio pėdsakų grandinėlė, kurią sudarė apie 50 įspaudų. Norėdamas išsaugoti šiuos pėdsakus, Timas Vaitas naudojo specialų kietiklį, kurį labai mažomis porcijomis pylė į pėdsakų duobutes.

Amerikietė Luiza Robins, tirdama pėdsakus, pareiškė, kad pėdsakai iš tiesų priklauso dviems hominidams. Tikriausiai, du mūsų protėviai ėjo kartu. Vienas jų, kurio pėda buvo didesnė, buvo vyras, o šalia ėjo moteris, gali būti, kad nėščia. Sprendžiant iš pėdsakų, šio tipo hominidai ant dviejų kojų vaikščiojo ne mažiau milijono metų.

Iš medžio ar į medį?

Tais pačiais metais Merė Liki nukeliavo į JAV ir apie savo radinį papasakojo žurnalistams. Jos atradimas sukėlė sprogusios bombos efektą. Darvinizmo teorijos šalininkai netgi pabandė apkaltinti mokslininkę falsifikacija. Pagal Darviną, iškastinė beždžionė driopitekas nulipo iš medžio ir ėmė vaikščioti ant dviejų kojų.

Engelsas išvystė šią teoriją, prišliedamas prie darvinizmo savo teoriją apie darbą. Anot Engelso, išsivysčiusios rankos ir darbas pavertė beždžionę žmogumi.

Tačiau yra viena labai rimta aplinkybė, kuri verčia ne vieną mokslininką abejoti tuo, kad būtent beždžionė yra žmogaus protėvis. Beždžionės apatinės galūnės atlieka griebiamąją funkciją, turi gerai išsivysčiusį ir į šoną nukreiptą nykštį, kuris padeda gerai sugriebti šakeles ar lianas ir greitai judėti iš

vieno medžio į kitą. Žmogaus pėdos pritaikytos stovėjimui, jos nepritaikytos griebimui. Rusų antropologas V.Bunakas, anglų anatomas Frederikas Vudas Džonsas, amerikiečių paleontologas H.Osboris, antropologas G.Bonč-Osmolovskis manė, kad beždžionė negali būti žmonių protėviu būtent dėl to, kad turi griebiamąją pėdą, o perdaryti tokią pėdą į atraminę neįmanoma.

Ir dabartiniu metu yra gana plačiai paplitusi hipotezė, kad ne beždžionė nulipo iš medžio ir tapo žmogumi, o, greičiausiai, atvirkščiai - į beždžionę panašus žmogus dėl kažkokių priežasčių įsiropštė į medį ir tapo beždžione. Tiesa, kyla visai pagrįstas klausimas - kaip jiems pavyko savo atraminę pėdą paversti griebiančia?

Tam reikėjo „nutraukti“ pėdų raiščius, jungiančius visus penkis pėdos pirštus, ir tiesų nykščio sąnarį, esantį tarp pirmojo padikaulio ir pleištikaulio, paversti rutuliniu. Jeigu jiems taip pavyko padaryti, tai kodėl beždžionių galūnės evoliucijos procese negalėjo tapti žmogiškomis pėdomis?

Ar mes kilome iš Najapitekų?

Pagal rusų mokslininko L.Irbajevo sukurtą teoriją, žmogus atsirado iš pusiau jūroje, pusiau sausumoje gyvenusių najapitekų. Jie gyveno prieš 2-3 milijonus metų ant upių, upelių ir ežerų krantų, buvo puikūs plaukikai ir narai, gaudė vėžius, varles, moliuskus, seklumose įstrigusias žuvis, vėžlius, vabzdžius, rinko paukščių kiaušinius, skynė uogas, vaisius bei kasė valgomąsias šaknis. Najapitekai vėžių ir vėžlių kiautų atidarymui naudojo nugludintus akmenis, pagaliukus ir kaulus.

L.Irbajevas mano, kad priekinių galūnių panaudojimas maisto paieškai privertė najapitekus atsistoti ant kojų. O seklumų dugnas, kuris dažnai būna minkštas, pareikalavo didelių plokščių pėdų. Šie pusiau vandens, pusiau sausumos gyventojai neteko kailio, išskyrus galvos plaukus, apsaugančius nuo karštos tropinės saulės, ir plaukus tarp kūno ir galūnių, kurie apsaugojo odą nuo sulipimo ir trynimosi.

Žmogaus dantų sandara - taip pat najapitekų palikimas. Didžiausias hominidų dantų skirtumas nuo

beždžionių - išsikišusių ilčių nebuvimas. Suprantama, minkštų ir slidžių moliuskų, žuvies kramtymui tokios iltys najapitekams buvo paprasčiausiai nereikalingos. Dar daugiau, tokios atsikišusios iltys tik trukdė išskaptuoti visą kriauklelės turinį. Dėl to žmonių protėvių iltiniai dantys sutrupėjo ir tapo plokšti.

Dėl tos pačios priežasties, skirtingai nei pas gorilas ar orangutangus, ir kiti priekiniai hominidų dantys yra skirti ne kramtymui, o kapliai ir kandys reikalingi išvalgyti maistą iš kriauklių, atkąsti ir išlaikyti atkąstą gabaliuką. Be to, buvo sunku sukramtyti tamprų moliuską arba žuvį, todėl atsirado prie žandikaulių judesiai aukštyn-žemyn atsirado papildomi sukamieji judesiai, taip pat padidėjo gumburėlių ant krūminių dantų skaičius nuo keturių iki penkių.

L. Irbajevas pateikia ir daugiau gana įtikinamų argumentų savo teorijos naudai. Jo teorija apie žmogaus kilmę turi teisę gyvuoti, kaip ir visos kitos teorijos.

Fajetono proanūkiai

Dauguma kitų teorijų apie žmogaus kilmę skelbia, kad žmogus išsivystė evoliucijos eigoje, kai veikė pats svarbiausias jos mechanizmas - natūralioji atranka. Ir šis procesas vyksta nenutrūkstamai ir nuosekliai. Tai reiškia, kad žmonės yra evoliucijos produktai, galima pasakyti, Žemės vaikai.

Kaip tokiu atveju galima paaiškinti, kad žmogus - vienas iš blogiausiai prisitaikiusių būtybių gyvenimui Žemėje? Vien tik įvairiausių ligų, kuriomis serga žmogus, yra daugiau, nei visų kitų organizmų kartu paėmus. Šiuo atveju mes atrodome tarsi kokie ateiviai.

O gal mes iš tiesų esame ateiviai? Pavyzdžiui, rusų rašytojas - fantastas Aleksandras Kazancevas, vystydamas kai kurių mokslininkų tarpe vyraujančią hipotezę apie nežemiškąją žmogaus kilmę, savo kūriniuose („Fajetai“ ir kt. romanai) rašė apie Fajetono planetą, kuri skriejo tarp Marso ir Jupiterio. Šioje

planetoje kažkada labai seniai egzistavo galinga civilizacija, žuvusi kare, kurio metu buvo panaudotas ypač galingas ginklas, suskaldęs planetą (dabartiniu metu ten yra asteroidų juosta). Išlikę gyvi fajetai persikėlė į Marsą, o vėliau, palaipsniui vėstant Saulei, - į Žemę.

Kas gali pasakyti, kad mūsų civilizacija yra vienintelė ir nepakartojama? Gali būti, kad žmonija ne kartą žuvo per planetinio masto karus ir gamtinius kataklizmus (pavyzdžiui, asteroidų kritimas). Po šių katastrofų žmonija vėl atgimdavo, kildama iš pirmykštės santvarkos link civilizacijos viršūnių.

Dar šiek tiek apie Laetoliją. 2011-ais metais tyrinėtojų grupė, kuriai vadovavo Sankt Peterburgo universiteto profesorius A.Zaicevas, įrodė, kad Samidano ugnikalnis nėra vulkaninių pelenų, kuriuose aptikti pėdų įspaudai, šaltinis. Šią išvadą mokslininkas padarė, nes pelenuose nėra melilito mineralo, taip pat skirtingos cheminės sudėties nefelino ir piroksenų. Tad iš kur atsirado šie pelenai? Yra dėl ko pasukti galvą.