Žmonės - ateivių kūrinys?

Viena didžiausių žmonijos mįslių - tai klausimai apie tai, kaip atsirado pati žmonija.

Religija ir mokslas apie tai jau seniai ginčijasi, o tiesa, gali būti, yra kažkus vidutyje. Biblijoje teigiama, kad Dievas sukūrė Žemę, gyvūnus ir žmogų - iš žemės pelenų ir panašų į Dievą. Darvino teorija, kuri mokykloje buvo mokoma kaip nepaneigiama tiesa, teigia, kad žmogus kilo iš beždžionės.

Kam žmogui mergystės plėvė?

Dar Darvinui gyvam esant jo teorija buvo stipriai kritikuojama, nuo savo atsiradimo ji laikoma ne daugiau kaip teorija ir jokiu būdu ne neginčijama tiesa (paranormal.tl).

Darvino teorijoje pernelyg daug neaiškių vietų - kodėl žmogus, turintis tokius pačius biologinius požymius, kaip ir beždžionės - kūdikių maitinimas pienu, vidaus organų panašumas ir t. t. - turi sugebėjimą mąstyti ir kalbėti? Kodėl tik žmonės turi mergystės plėvę, o tarp gyvūnų patelių nėra nieko panašaus? O svarbiausia - Darvino teorijoje nėra tarpinės grandies tarp Homo erectus - stačiojo žmogaus ir Homo sapiens - protingojo žmogaus.

Biblijoje pateikiama versija taip pat ne pilnai įsiterpia į mokslinius tyrimus. Žmogus sukurtas pagal Dievo pavyzdį, tačiau kodėl jis turi tiek daug bendro su beždžionėmis?

Visi šie klausimai ir mįslės iki šiol neturi vienareikšmio atsakymo, todėl jie sukėlė daugybę prielaidų ir versijų.

Beždžionfajetai

Įdomu tai, kad Sovietų Sąjungoje, kur Darvino teorija buvo laikoma tokia pat nekritikuotina ir teisinga, kaip ir marksizmas, buvo ir jos neigėjų - tiesa, tik mokslinės fantastikos srityje. Populiarus to meto rašytojas fantastas Aleksandras Kazancevas savo romane „Fajetai“ pasiūlė labai įdomią versiją apie žmonių atsiradimą Žemėje, tam panaudodamas mokslinius faktus.

Daugelį metų astronomams neduoda ramybės Fajetono planetos, iš kurios liko tik skeveldros, mįslė. Mokslininkai teigia, kad sunaikinti planetą galėjo tik branduolinis karas. Rašytojas savo romane apjungė Fajetono paslaptį ir žmogaus atsiradimo mįslę.

Pagal šią versiją Fajetone egzistavo protingų būtybių civilizacija, kuri savo evoliucijoje sukūrė branduolinį ginklą ir ėmė skraidyti į kosmosą. Likus nedaug laiko iki to meto, kai mirtinas ginklas sunaikino fajetų gimtąją planetą, keletas žmonių suspėjo kosminiu laivu išskristi į Žemę. Jie čia įkūrė nedidelę gyvenvietę ir pradėjo kurti savo naują gyvenimą.

Įdomu tai, kad vienas šios knygos veikėjas, puikus mokslininkas, padarė išvadą, kad fajetai ateityje nesugebės išgyventi, auginti vaikus ir išsaugoti savo išvaizdą, jeigu nebus „šviežio kraujo“. Viską gerai apsvarstęs, jis nusprendė iškeliauti į beždžionių gentį, kur tapo vadu ir susilaukė palikuonių. Palaipsniui šios beždžionės ir sulaukėję, apie savo planetą pamiršę fajetai, susimaišė į vieną protingą gentį, kuri nors ir prarado pirmines žinias, tačiau sugebėjo mąstyti, bendrauti ir vystytis. Reikia pripažinti, jog tais laikais tai buvo labai drąsi ir įdomi žmonijos atsiradimo versija ...

Adomo klonas

Smalsius tyrinėtojus visuomet domino vienas klausimas - kodėl bet kurioje religijoje - krikščionybėje, islame ar net seniai išnykusių pagonių genčių tikėjimuose yra kažkas bendro - kažkokia aukščiausia būtybė ar kelios būtybės, gyvenančios danguje. Ši būtybė (ar būtybės) ir sukūrė žmones, supažindino su pagrindinėmis taisyklėmis kaip reikia gyventi - tiek buitinėmis, tiek moralinėmis.

Iki XXI amžiaus niekam net į galvą neatėjo mintis, kad žmogų iš tiesų galima kurti. Tačiau dabar, kai genų inžinerija tapo įprastu dalyku, į religinius siužetus buvo pažvelgta iš kitos pusės. Gal žmonės iš tiesų buvo sukurti kažkokių galingų būtybių iš kitos planetos?

Įdomu tai, kad šių dienų mokslas visiškai priartėjo prie to, kad įrodytų šį teiginį. Paskutiniais duomenimis, žmogaus genomą sudaro 30-35 tūkstančiai genų. 99 procentai šių genų sutampa su šimpanzės genais. Be to, egzistuoja genai, kurie parodo žmonių giminystę ne tik su žinduoliais, bet ir bestuburiais ar net augalais, ir tai įrodo tam tikrą Darvino teorijos teiginių apie evoliuciją ir įvairių biologinių formų giminystę teisingumą.

Tačiau labiausiai netikėtas tyrimų rezultatas - šiuolaikinis žmogus turi 223 genus, kurių neturi nė vienas gyvas padaras mūsų planetoje. Būtent dėl šių genų žmogus ir skiriasi nuo beždžionių - moka mąstyti, kalbėti ir t. t.

Rusų kilmės JAV mokslininkas Zakarija Sitčinas, remdamasis šiais duomenimis, parašė straipsnį „Apie Adomo ateivių genus“, kuriame teigė, kad žmogus yra sukurtas genų inžinerijos būdu.

Pagal Sitčino versiją, kažkada į Žemę atskrido ateiviai iš Nibiru planetos - informacijos apie šią planetą yra šumerų šaltiniuose. Nibiru priartėja prie Saulės kas keturi tūkstančiai metų. Maždaug prieš 300 tūkstančių metų nibiriečių kosminis laivas nusileido Žemėje. Sitčinas mano, kad šios Nibiru planetos gyventojai buvo sukūrę pakankamai aukštas technologijas, o į Žemę atskrido, ieškodami naudingųjų iškasenų.

Ateivių buvo labai nedaug, o jiems reikėjo darbo jėgos. Ir tuomet buvo sugauta beždžionė, kuriai genų inžinerijos pagalba buvo įterpta keletas „pašalinių“ genų, dėl kurių ji įgavo protą. Taip atsirado pirmasis žmogus - Adomas. Vėliau buvo sukurta Ieva - kaip Adomo klonas, tik su kitu chromosomų rinkiniu.

Jeigu Biblijoje rašoma tiesa, tai šie žmonės gyveno po kelis šimtus metų, tačiau šios temos šiame straipsnyje plačiau nenagrinėsime.

Beje, mergystės plėvė, greičiausiai, buvo „padaryta“ Evai ne šiaip sau - atvykėliai iš kitos planetos galėjo įsivaizduoti kokia gali būti žmogaus, sukurto iš laukinio gyvūno ir turinčio jo požymius, prigimtis - nežabotas poravimasis ir atsakomybės už vaikus nebuvimas. O ateiviai, tikriausiai, norėjo, kad Žemėje gyventų žmonių, o ne žvėrių bendruomenė. Todėl ir buvo „įstatyta“ mergystės plėvė, kaip tam tikras lytinių santykių apribojimas, bei žmonės buvo įtikinti, kad moteris turi priklausyti tik vienam vyrui.

Kūrėjai savo vaikams griežtai įdiegė šias ir kitas gyvenimo taisykles, ir žmonija pradėjo savo ilgą kelionę pirmyn, vadovaudamasi protėvių įsakais...

Kosmodromas Egipte

Atvykėliai iš kitos planetos tęsė savo naudingųjų iškasenų paieškų darbus ir vis susisiekdavo su gimtąją planeta. Sitčinas tvirtina, kad Tarpupyje buvo įrengtas kosmodromas - su nusileidimo lauku Sipare ir dispečeriniu punktu Nipūre. įdomu tai, jeigu per šiuos du taškus nubrėžti tiesę, tai ji su die-
novidžiu, einančiu per Araratą, kuris galėjo tarnauti kaip orientyras nusileidimui, sudarys 45 laipsnių kampą.

Atvykėliai darbavosi, žmonės dauginosi ir, tikriausiai, ne visiškai atitiko ateivių įsivaizdavimą apie teisingą gyvenimą, ir tai juos labai liūdino. Beje, Biblijoje yra užuominų apie tai, kad Dievo sūnūs turėjo ryšių su žmonių moterimis, kas irgi labai liūdino Dievą. Ko gero, tarp pačių atvykėlių šiuo klausimu buvo nesutarimai ir konfliktai. Greičiausiai, tarp atvykėlių buvo kažkoks vadas, skrydžio vadovas, kuris atsakė už komandą ir jos dorovę.

Ir štai įvyko Pasaulinis tvanas - greičiausiai, dėl kažkokių astronominių priežasčių, sukėlusių gamtinį kataklizmą. Atvykėliai apie tai žinojo iš anksto ir perspėjo tik teisuolį Nojų (tiesa, neužmiršę įtikinti, kad tvanas - tai bausmė už nuodėmes, kad Nojaus gentis imtų gyventi teisingesnį gyvenimą), kuris ir išsigelbėjo savo pastatyta arka.

Beje, atvykėliai iš kitos planetos taip pat liko gyvi, atstatė savo kosmodromus ir statė naujus, pavyzdžiui, Egipte. Tačiau kartą jie paliko Žemę dėl vienokių ar kitokių priežasčių, palikę joje savo rankų kūrinį - protingąjį žmogų, kuris priverstas nuolat kovoti su savo žvėriška prigimtimi...

Tačiau visa tai neatsako į pačią didžiausią Visatos mįslę. Jeigu žmones sukūrė atvykėliai iš kitos planetos, tai kas sukūrė pačius atvykėlius, iš kur šaltuose kosmoso toliuose atsirado protas?