NSO: nežinomi medžiotojai

Kontaktas su nežinomu skraidančiu objektu gali baigtis dideliais nemalonumais. 1976 m. balandžio 23 d. dešimtys Kišados municipaliteto (Brazilija) gyventojų naktiniame danguje pastebėjo paslaptingą objektą. Tai buvo didžiulis diskas, kuris be jokio garso skrido danguje, skleisdamas ryškią šviesą. Objektą matė ir naktinių manevrų Tiro be Guera karinės bazės poligone dalyviai.

Lemtingas susitikimas

Luiso Fernando Baroso ferma buvo už kelių kilometrų nuo Kišados. Luisas gyveno mieste, 20 km nuo fermos, tačiau kartas nuo karto atvykdavo į savo valdas jas apžiūrėti ir duoti nurodymus darbuotojams. Luisas vietoje automobilio mieliau naudojo dviratį vežimą. Gerai kelią žinantis mulas pats nugabendavo šeimininką į fermą ir atgal namo.

Tą dieną, apie kurią kalbama, Luisas iš fermos namo išvyko apie 2-ą valandą nakties. Netikėtai jis virš galvos išgirdo garsą, panašų į bičių spiečiaus skleidžiamą ūžesį, kuris sklido kažkur iš viršaus. Fermeris pakėlė akis ir tiesiog sustingo: jam tiesiai virš galvos kybojo didžiulis diskas. Išsigandęs mulas metėsi šonan. Iš disko smogė ryškus šviesos spindulys, kuris suparalyžiavo gyvūną ir vadeliotoją. Objektas nusileido 30 m nuo vežimo.

- Iš disko sklindantis švytėjimas ėmė silpti, prieš save pamačiau kažką panašaus į didžiulį traktoriaus ratą ar aliuminio spalvos vėžlio kiautą, - vėliau Luisas papasakojo ufologui Redžinaldui Ataidei. - Jame atsivėrė nedidelės durys, pro kurias išėjo dvi būtybės. Jos buvo panašios į įprastinius žmones, tik žemesnio ūgio ir keistai apsirengusios. Rankose laikė kažkokius daiktus, panašius į žibintuvėlius. Vienas jų pašvietė man į veidą, aš netekau sąmonės.

Kai Luisas atsigavo, jis vėl sėdėjo vežime, tačiau peizažas aplinkui jau buvo kitoks. Dabar fermeris buvo už 3 km nuo Kišados. Gal mulas pats nuėjo pažįstamu keliu, o gal vežimą perkėlė NSO.

Nelaimingąjį fermerį krėtė drebulys, jis jautė galvos svaigimą ir pykinimą. Luiso akys degė, tarsi į jas būtų pripilta pipirų, galva plyšo nuo skausmo. Kairioji kūno pusė paraudo, rankos vos judėjo. Laimei, kelyje pasitaikė dar vienas vėlyvas keleivis - piemuo Žoao Franciskas. Jis ir padėjo Luisui pasiekti namus.

Paslaptinga liga

Namuose Luisas paprašė žmonos iškviesti gydytoją. Vienas iš geriausių gydytojų - Antonijus Moreira Magalajesas - negalėjo nustatyti diagnozės. Tuo metu Luisui darėsi vis blogiau. Jo kūnas išsipūtė, akys iššoko, tarsi kokios varlės.

Mulas jau keletą dienų nelietė ėdesio ir krūpčiojo nuo kiekvieno garso.

Gydytojas Magalajesas nepatikėjo Luiso pasakojimu apie susitikimą su ateiviais, tačiau netrukus į ligoninę pateko 23-jų metų amžiaus studentė Franciska Rozeta da Silva. Kartu su savo 12-mečiu broliu Antonijumi Leida da Silva ji vaikščiojo miške ryte, jau po aprašytųjų įvykių.

Netikėtai iš už medžių merginai į veidą smogė šviesos spindulys. Po kelių akimirkų spindulys užgeso, o mergina pajuto tokį silpnumą, kad tik remdamasi į brolio petį šiaip taip pasiekė namus, kur ir susmuko be sąmonės. Franciskos negalavimo simptomai buvo tokie patys, kaip ir Luiso, tik lengvesnės formos. Netrukus mergina visiškai išgijo.

O Luisas tuo metu tiesiog nyko akyse. 53-jų metų vyras per porą dienų pražilo ir beveik visiškai prarado atmintį. Kai Magalajesas eilinį kartą aplankė pacientą, Luisas gydytojo nepažino. Gydytojas nusprendė išsiųsti Luisą į valstijos sostinę, kad jam būtų atlikti papildomi tyrimai. Siuntime Antonijus Magalajesas parašė: „Pacientas patyrė artimą kontaktą su NSO“.

Fermerį apžiūrėjo 17 medikų, tačiau niekas negalėjo paaiškinti keistų simptomų. Po dviejų dienų Luisas buvo išsiųstas atgal į Kišadą, jam buvo rekomenduota daugiau ilsėtis.

Degradacija

Luisas nebeatpažino giminaičių ir draugų, nebemokėjo skaityti ir rašyti. Jo žodyne liko trys žodžiai, kaip pas metų amžiaus vaiką: „mama“, „duok“ ir „bijau“. Pastarąjį žodį jis ištarė, kai suveikė žurnalisto iš sostinės rankose esančio fotoaparato blykstė. Gydytojas Magalajesas neabejojo, kad jo pacientas patyrė baisią traumą, susijusią su šviesa. Netrukus Luisas nustojo judėti.

- Tai kažkas neįtikėtina, - kalbėjo gydytojas Malagajesas. - Ne tik smegenys sugrįžo į kūdikystės būseną. Pasikeitė ir oda. Ji tapo plona, lygi ir be jokios raukšlelės, kaip jaunuolio. Nors Luisas guli lovoje nejudėdamas, jo raumenų tonusas yra geras. Jo visiškai gera sveikata, jeigu ne galvos veikimas. Mes nuskaiėme smegenų encefalogramą, joje nebuvo jokios patologijos. Jis nėra paralyžiuotas, neserga skleroze, nepatyrė insulto. Pakeitus galūnių padėtį, Luisas lėtai jas sugrąžina į buvusią padėtį. Tai reiškia, kad jis gali judėti, tačiau neatlieka jokių judesių dėl smegenų veiklos sutrikimo.

Luisas nejudėdamas išgulėjo 17 metų. Jis mirė 1993-iais metais - greičiausiai, nuo senatvės. Fermą ir parduotuvę Kišadoje paveldėjo vienas iš Luiso sunų - Franciskas Leonardas Barosas.

- Tėvas, kol dar galėjo kalbėti, visą laiką kartojo: „Reikėjo nuo jų pasislėpti miške. Po medžių šaknimis jie manęs nebūtų radę“, - jis pasakojo. - Aš juo tikiu, nes pats mačiau NSO, kai važiavau motociklu tuo pačiu keliu. Objektas skleidė labai ryškią šviesą. Teko pristabdyti ir pasukti į šoną, kad šviesa manęs neapakintų.

Ufologas Redžinaldas Ataidė per vėlai sužinojo apie Luiso mirtį. Jis reikalavo atlikti kūno ekshumaciją, tačiau Franciskas nesutiko sudrumsti tėvo ramybės tam, kad patenkintų tyrinėtojų iš sostinės smalsumą.

Amžinas paralyžius

Kitam brazilui pasisekė kiek labiau. Chosė Dos Santosas po susitikimo su NSO išlaikė sveiką protą, tačiau tapo prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio. 22-jų metų Chosė gyveno fermoje netoliese pakrantės miesto Karnaubinjos. Jis buvo vienintelis našle tapusios mamos sūnus ir užsikrovė sau visus ūkio darbus. Dos Santosas niekada nelankė mokyklos - ne tai rūpėjo. Jaunuolis pats išmoko skaityti ir rašyti.

Vieną šiltą gegužės mėnesio vakarą Chosė iškeliavo į bažnyčią patarnauti. Nusprendęs sutrumpinti kelią, jis kirto lauką ir jau rengėsi pralįsti pro žemą gyvatvorę.

- Aš jau buvau beveik kitoje pusėje, kai man į kaklą smogė geltonai žalios spalvos spindulys, - Chosė papasakojo ufologui Chosė Alenkarui. - Spindulys sklido iš objekto, kybančio 10 m aukštyje virš žemės. Jo skersmuo buvo apie du metrai. NSO apačioje buvo matoma anga, o ant korpuso švietė žibintai, tačiau aš jų nespėjau suskaičiuoti. Aš parkritau ir pabandžiau nušliaužti į krūmus, tačiau negalėjau pajudėti. Po kokių penkių sekundžių objektas nuskrido link vandenyno.

Dos Santosas prie gyvatvorės išgulėjo tris paras. Jo niekas neieškojo: motina kelioms dienoms išvyko į valstijos sostinę, o kaimynai pagalvojo, kad sūnus išvyko kartu su ja. Chosė voliojosi purve, gebamas uodų, tačiau negalėjo nuvyti kraujasiurbių. Po to pasirodė musės, kurias priviliojo kvapas - vaikinas nebegalėjo valdyti savo žarnyno ir šlapimo pūslės. Pasisekė tik dėl vieno dalyko

- Chosė gulėjo šešėlyje, todėl išvengė saulės smūgio.

- Aš buvau išsigandęs, tačiau nejaučiau jokio skausmo, - vėliau prisiminė Dos Santosas. - Mane kankino tik alkis ir troškulys. Aš nemiegojau netgi naktimis.

Chosė buvo surastas ketvirtą parą. Vaikinas padėkojo savo išgelbėtojams - nors ir sunkiai, tačiau jis galėjo kalbėti. Kaimynai pasirūpino vaikinu iki motinos grįžimo, tačiau gydytojo nekvietė - niekas neturėjo atliekamų pinigų. Gydytojas prie vaikino lovos atsidūrė tik po kelių savaičių, kai paaiškėjo, kad Chose jaučiasi vis blogiau.

Kaip ir Luiso atveju, medikai netrukus pateko j aklavietę. Dos Santosas tapo prirakintas prie neįgaliojo vežimėlio.

- Aš svajoju tik apie vieną dalyką, - jis pasakė, praėjus astuoniems metams po šio įvykio. - Noriu, kad ateiviai sugrįžtų ir mane išgydytų. Be jų to niekas nepadarys.

Žmonių medžioklė

Ufologas Žakas Valė į Braziliją atvyko 1988-ais metais, norėdamas išanalizuoti NSO agresijos atvejus. Jis susitiko su liudininkais, apklausė gydytojus ir policininkus, padarė dešimčių oficialių dokumentų kopijas. Išvados, kurias padarė žinomas tyrinėtojas, gąsdina ir glumina.

- NSO spinduliai išveda iš rikiuotės žmonių nervų sistemą, o kai kuriais atvejais sukelia mirtį. Tuo pačiu metu šviečiantys spinduliai nėra veiksmingas ginklas. Nuo jų galima pasislėpti miške arba po skardžiu. Kartais NSO po keletą valandų bandė „aptikti“ nuo jų besislapstančius žmones. Snaiperis su naktinio matymo taikikliu būtų juos nušovęs per keletą minučių, o štai ateiviai jų negalėjo pasiekti. Dažniausiai NSO skleidžiamų spindulių aukomis tapdavo medžiotojai. Objektai naudojo taktiką, kurią naudojo patys medžiotojai, norėdami susekti gyvūnus.

NSO atakuoja ne tam, kad nužudytų ar sužeistų žmones. Tokį uždavinį galima įvykdyti žymiai efektyviau netgi su primityviu ginklu. Jų aktyvumą reikia vertinti ne kaip tiesioginį priešiškumą, o kaip kažkokio uždavinio vykdymą. Beje, šių vykdytojų nejaudina mūsų jausmai ir sveikata.

Tokį aktyvumą galima palyginti su zoologų veikla, kurie šaudo į gyvūnus strėlytėmis su migdomaisiais preparatais. Gyvūnams jų veiksmai atrodys kaip agresija, tačiau mokslininkai veikia, genami geriausių norų, norėdami padaryti kiek galima mažiau žalos. Nesėkmingas šūvis taip pat gali būti mirtinas. Kai kuriuos gyvūnus zoologai žudo mokslo interesais...

NSO agresyvumas proporcingai didėja, didėjant atstumui nuo miesto. Tie, kas naktimis vaikšto kaimo vietovėse be medžių priedangos, rizikuoja susidurti akis į akį su nežinomais medžiotojais.