Kasparo Hauzerio paslaptis

1828 m. gegužės 26 d. į Niurnbergo vartus pasibeldė paauglys. Jis buvo tvirto stoto, šviesių garbanotų plaukų, išblyškusio veido ir ėjo svyruodamas tarsi būtų girtas. Prie jo priėjo vietinis batsiuvys Georgas Veikmanas pažiūrėti, kas čia per vienas, račiau šis teištarė: „Norėčiau būti raitelis, koks buvo mano tėvas“. Jis padavė G. Veikmanui laišką, adresuotą lengvosios kavalerijos šeštojo pulko ketvirtojo eskadrono vadui. Batsiuvys nuvedė jį pas kapitoną. Šis atplėšė laišką, kuriame buvo rašoma, kad berniukas buvęs paliktas pas vargšą darbininką, kuris jį visą laiką laikė uždarytą. Tačiau dabar jis jau galįs tarnauti karaliaus kariuomenėje.

Kavalerijos kapitonas mėgino jaunuolį klausinėti, tačiau vieninteliai jo atsakymai buvo „nežinau“, „parveskite mane namo“ ir „žirgas“.

Taip pat jis sugebėjo parašyti savo vardą — Kaspar Hauser. Netekęs kantrybė kapitonas liepė uždaryti vaikiną į kalėjimą, tačiau kalėjimo prižiūrėtojas jo pasigailėjo. Prižiūrėtojo vaikai pradėjo mokyti jį kalbėti, rašyti ir piešti. Atrodė, kad jis nežino kaip elgtis; veidas buvo be jokios išraiškos; jis nežinojo, kuo skiriasi vyrai nuo moterų; puikiausiai galėjo miegoti sėdėdamas; elgėsi tarsi būtų kūdikis ar mažas vaikas ir ypač gerai jautėsi tamsoje.

1828 m. liepą vietos teismas rekomendavo Niurnbergo valdytojams išleisti K. Hauzerį iš kalėjimo ir patikėti jį universiteto profesoriaus psichologo Georgo Frydricho Daumerio globai. G. Daumeris padėjo K. Hauzeriui tapti normaliu jaunuoliu, tačiau visą tą laiką stebėjo keistą jo elgesį. Profesorius pastebėjo stulbinamai išlavintus Hauzerio pojūčius. Jis galėjo skaityti visiškoje tamsoje, girdėti šnabždesius per labai didelį atstumą, iš kvapo nustatyti, kas yra tamsiame kambaryje. Deja, kuo labiau plėtėsi vaikino pasaulio pažinimas, tuo labiau menko šie išskirtiniai jo gebėjimai.

1829-ųjų pradžioje Hauzeris jau išsilavino tiek, kad galėjo parašyti savo autobiografiją. Jis parašė, kad jį laikė 7 pėdų ilgio, 4 pėdų pločio ir 5 pėdų aukščio patalpoje vyras, kurio veido jis niekada nematė. Miegodavo ant šiaudų, o pabudęs rasdavo vandens ir duonos. Kartais vandens skonis būdavęs keistas, ir atsigavęs vaikinas pamatydavo esąs perrengtas kitais drabužiais. Vieną dieną vyras prie Hauzerio kambarėlio durų atėjo su knygomis: išmokė jį šiek tiek skaityti, parašyti savo vardą ir pasakyti tas kelias paprastas frazes, kurias jis ištarė atėjęs į miestą. Kitą dieną Hauzeris ir jo pagrobėjas leidosi į kelionę ir po trijų dienų pasirodė prie Niurnbergo.

K. Hauzerio autobiografija išprovokavo piktadarystę. 1829 m. spalį juodai apsirengęs nepažįstamasis atėjo į G. Daumerio namus ir bandė nužudyti Hauzerį durklu. Tada su Hauzeriu susibičiuliavo Anglijos aristokratas ir valdančiosios Badenu šeimos draugas lordas Stanhoupas (Stanhope). Jis išrūpino iš Niurnbergo miesto jaunuoliui apsaugą. Tačiau netrukus Stanhoupo susidomėjimas jaunuoliu atslūgo; jis išvežė jį į Ansbachą ir perdavė daktaro Mejerio globai. Mejeris nemėgo jaunuolio, elgėsi su juo šiurkščiai ir netinkamai. 1831 m. gruodžio 14 d. Hauzeris išėjo į miesto parką susitikti su žmogumi, žadėjusiu atskleisti, kas jo motina. Jiems susitikus nepažįstamasis pasilenkė, tarsi norėtų kažką paduoti. Hauzeriui pasilenkus nepažįstamasis perdūrė jam šoną. Po trijų dienų jaunuolis mirė. Jam buvo 21 metai.

Kilo įtarimas, kad Hauzeris iš tikrųjų buvo Badeno princas, didžiosios Bavarijos kunigaikštienės Stefanijos sūnus. Tokios nuomonės laikėsi dauguma Bavarijos aristokratų. Bavarijos karalius Liudvikas savo dienoraštyje netgi parašė, kad K. Hauzeris buvęs „teisėtas didysis Badeno kunigaikštis“. Pagal šią versiją Badeno kunigaikščiams Stefanijai ir Karlui Hauzeris gimė 1812 m., tačiau Karlo pamotė, Hochbergo kunigaikštienė, tik gimusį sukeitė su silpnu valstiečio kūdikiu. Tas kūdikis netrukus mirė. Jauni mirė ir visi kiti Karlo ir Stefanijos vyriškos giminės palikuonys. Pats Karlas taip pat mirė keistomis aplinkybėmis, o gulėdamas mirties patale jis pasakė esąs įsitikinęs, kad jis ir jo sūnūs buvę nunuodyti. Karlo sostą perėmė įbrolis, Hochbergo kunigaikštienės sūnus Leopoldas. Tačiau ši versija neįrodyta.

Vienintelis dalykas, kurį tikrai žinome, yra užrašas ant kapo kaimo bažnyčios šventoriuje, kuris byloja: „Čia ilsisi Kasparas Hauzeris, šių laikų mįslė. Jo gimimo aplinkybės — nežinomos, mirtis — paslaptinga“.