Milžiniška žiedinė struktūra Sacharoje - Atlantidos miesto liekanos?

Guel-er-Rišatas – tai milžiniška žiedinė struktūra Sacharoje, kurią visu gražumu galima pamatyti netgi iš kosmoso. Kai kurie mokslininkai mano, kad būtent ji yra senovinio Atlantidos miesto liekana.

Savo forma ši struktūra yra pakankamai taisyklinga. Toks įdomus reiškinys iškart krinta į akis, patraukdamas dėmesį ne tik savo išvaizda, bet ir paslaptingumu. Sunku patikėti, kad ji gali būti natūralios prigimties. Būtent dėl to kai kurie specialistai mano, kad tai Atlantidos paveldas.

Žiedinės struktūros skersmuo siekia 50 kilometrų. Neretai jo vadinama „Sacharos akimi“ dėl keistos sandaros. Tarp žiedų yra įdubos, kuriose matomai praeityje būta vandens. NASA palydovai daugybę kartų fotografavo „Akį“, tačiau specialistai taip ir nesugebėjo paaiškinti šios anomalijos prigimties.

Struktūros žiedų dydis ir architektūra praktiškai visiškai sutampa su Platono pasakojimu apie senovės Atlantidos miestus.

Platonas teigė, kad miestas turi žiedinę formą, o tiksliau jį sudarė keli žiedai, tarpai tarp kurių buvo užpildyti vandeniu. Guel-er-Rišato žiedai nelabai ryškūs, bet pastebėti juos įmanoma. Platono teorija atrodo itin teisinga, kai atsižvelgi į tai, kad Atlantida, jo tvirtinimu, egzistavo daugiau kaip prieš 10 000 metų. Iš bet kokio šiuolaikinio miesto, kurį dėl kokios nors priežasties paliko gyventojai, per tiek metų apskritai nieko nebeliktų.

Platonas pakankamai detaliai aprašė žemyną, nedidelius kalnus jame, kurie supo salos formos miestą. Reikia pažymėti, kad Afrikos reljefas šį aprašymą atitinka.

Dauguma legendų byloja, kad žemynas paskendo dėl kažkokio kataklizmo. Dėl to mokslininkai linkę ieškoti Atlantidos okeano dugne ir tai galima suprasti. Tačiau pastaruoju metu jie susimąstė apie tai,

kad Atlantida galėjo, tarkime, susiklosčius naujai situacijai, vėl išplaukti. Galbūt taip ir atsitiko. Dėl ilgo buvimo po vandeniu iš visos Atlantidos galėjo išlikti tiktai centrinis miestas, pats didžiausias, o juo gali būti ir mūsų aprašomas Rišatas. Būtent taip mano prancūzų atlantologas O. Santosas.

Pavyzdžiui, teritorija, kurioje stovėjo miestas, buvo užlieta po galingo žemės drebėjimo. Laikui bėgant, vykstant natūraliems tektoniniams procesams, vietovė vėl išdžiuvo. Geologai, tyrę kontinentą, tvirtina, kad jo gamtinės sąlygos kelis kartus keitėsi dėl minėtų procesų.

Atlantidą galėjo paskandinti cunamis, kuris susiformavo, kai mūsų planeta susidūrė su asteroidu. Toks įvykis minimas Biblijoje kaip „pasaulinis tvanas“. Jeigu tikėsime legendomis ir mitais apie miestą saloje, abu minėti reiškiniai įvyko praktiškai tuo pačiu metu.

Atlantų paieškos Afrikoje yra perspektyvios. Apie tai, kad tose vietose praeityje išties egzistavo kažkokia senovės civilizacija, byloja netgi pasaulinio garso istorikai, tokie kaip Borisas Bogajevskis. Jis tvirtina, kad atlantų pėdsakų reikia ieškoti pas tuaregus. Jo versijai pritaria vokiečių tyrinėtojas Borhardtas, kuris mano, kad atlantų reikėtų ieškoti šalia Tuniso.

Geologai gi mano visiškai kitaip, jų nuomone Rišato struktūra nėra dirbtinės kilmės ir susiformavo savarankiškai daugiau kaip prieš 500 milijonų metų. Tais laikais žmonių planetoje dar nebuvo.

Iš pradžių oficiali Rišato atsiradimo teorija buvo ta, kurioje kalba ėjo apie susidūrimą su meteoritu ar asteroidu, atseit būtent kosminis kūnas suformavo tokią keistą struktūrą. Tačiau šiandien ši teorija atmesta, kadangi visoje Rišato teritorijoje taip ir nepavyko aptikti galingo smūgio pėdsakų.

Nekelia pasitikėjimo ir teorija apie vulkaninę objekto kilmę, kadangi veikiančių vulkanų ar jų pėdsakų toje vietovėje niekada nebuvo, tai supratę, mokslininkai ėmė kalbėti apie purvo vulkaną, kuris iš tiesų galėjo palikti tokius pėdsakus, tačiau dėl Rišato dydžio ir šiuo variantu galima suabejoti. Šiuo metu grandiozinės struktūros mįslė taip ir neįminta.