10 faktų apie dingusią Atlantidą, apie kuriuos ne visi žino

Mes visi esame girdėję apie Atlantidą - legendinę salą, kuri per parą nugrimzdo į jūros dugną. Kas pirmasis apie tai sužinojo? Ar Atlantida tikrai egzistavo? Ką dar mes apie ją žinome? Iki mūsų laikų išliko Platono papasakota Atlantidos istorija, kurią aprašė savo knygose "Timajas" ir "Kritijas". Manoma, kad šios knygos buvo parašytos apie 360-ius metus prieš mūsų erą.

Jose Platonas rašo, kad graikų išminčiui Solonui tapo žinoma ši istorija, kai jis dar tarnavo žyniu Egipte. Sugrįžęs namo Solonas šią istoriją papasakojo savo giminaičiui Dropidui. Po to Dropidas ją perpasakojo savo sūnui Kritijui, kuris su ja supažindino savo anūką, taip pat Kritijų. O pastarasis šia istorija pasidalijo su Sokratu ir jo artimaisiais.

Šį straipsnį negalima traktuoti kaip istorinį ar mokslinį faktą, o tik kaip Platono istorijos perpasakojimą. Tikėti ar netikėti legenda apie Atlantidą - tai kiekvieno asmeninis reikalas. Mokslas kol kas negali pateikti tikslių atsakymų apie Atlantidą, tačiau pradingę miestai buvo praeityje surandami, bus surandami ateityje. Kada nors tai gali nutikti ir su legendine sala.

Mums žinoma vieta

Apie Atlantidos buvimo vietą buvo sukurta daug knygų ir dokumentinių filmų. Vieni tyrinėtojai teigia, kad Atlantida seniau buvo dabartinės Santorino salos rajone, kiti mano, kad takus į nuskendusį miestą slepia Biminio vandenys. Jeigu remsimės Platono kūriniu, tai autorius mums papasakos, kur kažkada stovėjo dabar jau nuskendęs miestas.

Tekste pasakojama, kad Atlantida „išėjo iš Atlanto vandenyno“. Taip pat teigiama, kad tai buvo „sala prieš Heraklio stulpus“. Šiandien Heraklio stulpai yra Gibraltaro sąsiauryje, kur Ispaniją ir Afriką skiria siaura jūros juosta. Galima teigti, kad salos paieškos rajonas susiaurėja.

2011-ais metais Hartfordo universiteto archeologas Ričardas Froindas su savo komandos nariais aptiko „miestus-memorialus“, arba miestus, pastatytus pagal Atlantidos pavyzdį. Keletas tokių miestų buvo aptikti nugrimzdę į pelkę Donjanos nacionaliniame parke į šiaurę nuo Kadiso miesto Ispanijoje.

Pasirodo, Kadisas yra tiesiai prieš Heraklio stulpus. Tai Froidui pamėtėjo mintį, kad tikroji Atlantida galėjo nuskęsti purvo pelkėse. Tyrinėjimo rezultatai sutampa su Platono tekstu, kuriame pasakojama, kad „jūra šioje vietoje nepraeinama ir neperregima, nes kelyje yra smulkus purvas; ir tai įvyko dėl to, kad nugrimzdo sala“.

Kadisas laikomas vienu iš seniausių miestų Vakarų Europoje. Yra manoma, kad miestą įkūrė finikiečiai apie 700 metus prieš mūsų erą, tačiau kai kuriuose istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad miestas jau stovėjo 1100 metų prieš mūsų erą. Graikų mituose teigiama, kad šis miestas yra dar senesnis.

Kodėl tai svarbu? Ogi todėl, kad tolimoje senovėje šis miestas buvo vadinamas Gadesu. Tai labai svarbu, nes Platono tekste pasakojama apie atlantų princą, kurį priešistoriniai Gadeso gyventojai vadino Gadeiru. Jam priklausė rytinė Atlantidos dalis.

Ši salos dalis turėjo žiūrėti į dabartinį Kadisą. Todėl istorija skelbia, kad Kadisas, arba Gadesas, taip buvo pavadintas princo garbei. Žinoma, Platonas apie visa tai rašė, praėjus mažiausiai 340 metų po miesto įkūrimo, todėl galėjau sau leisti gana laisvai interpretuoti atlantų princų vardus.

Atlantida turi pusdievio vardą

Dauguma žmonių mano, kad Atlantidos pavadinimas kilo nuo Atlanto vandenyno, tačiau iš tikrųjų viskas buvo atvirkščiai. Legenda pasakoja, kad graikų jūrų dievas Poseidonas su mirtingąja atlantų moterimi, kurios vardas Klita, susilaukė penkių porų dvynių. Dievas kiekvienam iš dešimties savo sūnų atidavė skirtingas salos dalis, kurias reikėjo valdyti. Gadeiras buvo antras pagal amžių vaikas. Nors jo garbei buvo pavadintas miestas Ispanijoje, tačiau būtent jo vyresniajam broliui Atlasui teko garbė pavadinti miestą savo vardu.

Būdamas pirmasis sūnus, Atlasas gavo visą salą, netgi ją supantis vandenynas buvo pavadintas jo garbei. Jo vaikai taip pat turėjo amžinai valdyti Atlantidą.

Pusės istorijos nėra

Yra žinoma, kad Platonas parašė mažiausiai dvi knygas apie Atlantidą. Iki mūsų laikų išliko pilna „Timajaus“ versija, tačiau to negalima pasakyti apie „Kritijų“.

Pasakojimas „Kritijuje“ nutrūksta toje vietoje, kai Dzeusas, vyriausias graikų dievas, „surinko visus dievus į patį švenčiausią namą, kuris, būdamas pasaulio centre, įkūnija visus sukurtus daiktus. Kai juos visus surinko, pasakė tokius žodžius“. Šioje vietoje Platono pasakojimas baigiasi.

Nežinoma, ar graikų rašytojas specialiai paliko knygą neužbaigtą, ar užbaigta versija buvo seniai prarasta. Mums ne tik trūksta „Kritijaus“ pabaigos. Yra manoma, kad Platonas parašė ar bent jau rengėsi parašyti trečią knygą apie Atlantidą - „Hermokratas“.

Keletas faktų patvirtina šią teoriją. Knygoje „Kritijas“ yra tokios eilutės: „Kritijau, mes tenkiname tavo prašymą ir, esant būtinybei, Hermokratui suteikiame tą patį, ką ir jums su Timėjumi“. Galima daryti išvada, kad trečioji istorijos dalis turėjo būti pašvęsta Hermokratui.

Be to, trijų knygų pavadinimai gali būti slaptas pranešimas, ypač atsižvelgiant į tai, kuria tvarka Platonas jas parašė ar turėjo parašyti. Timėjas kilęs iš graikų žodžio „tio“, kuris reiškia „gerbti“. Kritijas kilo iš graikų žodžio „krima“, reiškiančio „teismas“.

Hermokratas kilęs iš „Hermeso“, graikų dievų pasiuntinio. „Timėjas“ garbina priešistorinius Atėnus už herojizmą. „Kritijas“, manoma, baigiasi Dzeuso teismu Atlantidai. Kokią informaciją turėjo mums perduoti „Hermokratas“?

Atsakymas gali slypėti informacijoje, kurią mes žinome apie patį Hermokratą. Jis buvo tikras karinis lyderis, kuris padėjo sėkmingai apginti Sirakūzus nuo Atėnų per Peloponeso karą. Panašu į Atlantidos istoriją. Šioje istorijoje Atėnų valstybė priešistoriniais laikais atrėmė žymiai gausesnes Atlantidos pajėgas.

Gali būti, kad „Hermokrate“ buvo ar turėjo būti rašoma apie tai, kodėl Atėnų puolimas prieš Sirakūzus baigėsi nesėkme ir kaip Sirakūzai sugebėjo atsilaikyti ir išvengti užkariavimo. Jeigu niekas niekada nesuras šios knygos kopijos, mes galime niekada nesužinoti pilnos Atlantidos istorijos.

Atlantidos amžius turi būti ne mažiau kaip 11500 metų

Solonas buvo laikomas pačiu išmintingiausiu iš visų graikų išminčių. Tekstuose pasakojama, kad Atlantidos istorija Solonui buvo papasakota Egipte, kai jis iš vietinių žynių bandė „išpešti“ pačius seniausius pasakojimus.

Norėdamas tai pasiekti, Solonas nusprendė žyniams papasakoti pačias seniausias graikų istorijas, kurias galėjo prisiminti. Jis pasakojo apie didįjį tvaną ir pirmąjį žmogų. Išklausius Soloną vieną žynys pasakė: „O, Solonai... Tarp jūsų nėra senų žmonių... Savo sąmone jūs esate visi jauni, tarp jūsų nėra senos nuomonės, perkeltos tradicijomis“.

Tuomet žynys papasakojo, kad Solono gimtasis miestas Atėnai yra žymiai senesnis, nei jis manė. Egiptiečių užrašuose Saiso šventykloje (kurioje ir tarnavo Solonas) buvo pasakojama, kad Saisas buvo įkurtas prieš 8 tūkstančius metų. Taip pat buvo parašyta, kad Atėnai buvo įkurti 1000 metų prieš Saisą ir to meto Atėnų gyventojai kovojo su atlantais.

Solonas gyveno maždaug nuo 630 iki 560 metų prieš mūsų erą. Jeigu ši istorija teisinga, tai Atlantida žuvo apie 9500-ius metus prieš mūsų erą. Tai reiškia, kad Atlantidos amžius turi prilygti Giobekli Tepės amžiui. Archeologai mano, kad Giobekli Tepė atsirado 10 tūkstančių metų prieš mūsų erą ir tai yra pati seniausia šventykla pasaulyje.

Istorija prasideda. Tačiau viskas kol kas tarsi rūke.

Istorija teisinga... pagal Platoną

Jau minėjome, kad šio straipsnio negalima laikyti istorijos sąvadu. Tačiau tekste Kritijas tvirtina, kad jo istorija yra tiesa: „Pasiklausyk pasakojimą, kuris, nors ir senas, tačiau, be abejo, teisingas, ir tai gali patvirtinti Solonas“. Platonui buvo labai svarbu išskirti faktą iš istorijos.

Platonas atvirai kalbėjo, kad kai kurie mitai savo kilme yra tiesiog simboliški. Tačiau savo knygoje teigia, kad Atlantida realiai egzistavo ir tai nėra mitas. Jeigu Atlantida būtų Platono fantazijos vaisius, kuriems galams jam būtų reikėję tvirtinti, kad Atlantidos istorija yra teisinga, tačiau nesakyti, kad graikų mitas buvo sukurtas tam, kad atvaizduotų kažką kitą?

Atlantida buvo imperija

Dauguma mūsų, pagalvoję apie Atlantidą, ko gero, įsivaizduoja gražią žalią salą, apsuptą gilaus mėlyno vandenyno. Nors istorija vyksta saloje, dauguma, tikriausiai, mano, kad Atlantida
apėmė tik šią vieną salą. Tačiau Platonas pasakojo, kad Atlantida buvo imperija, valdoma iš šios salos.

„Šioje Atlantidos saloje buvo didi ir puiki imperija, kuri valdė visą sąlą ir keletą kitų salų, taip pat dalį žemyno. Be to, Atlantidos žmonės užkariavo Libiją iki Heraklio stulpų, iki Egipto, o Europą - iki Tirėnijos“.

Tirėnija - tai kitas Etrurijos, dabar žinomos kaip centrinė Italija, pavadinimas. Tai reiškia, kad Atlantida apėmė plotą iki šiuolaikinės Toskanos Europoje ir iki Egipto Afrikoje. Būtų įdomu sužinoti, kaip Atėnų gyventojams pavyko įveikti tokią didelę imperiją. Gali būti, kad Platonas pats nežinojo, kaip tai įvyko, todėl nusprendė visos šios istorijos pabaigos neberašyti.

Senovės Viduržemio jūros regiono gyventojai galėjo žinoti apie Ameriką

Nors visiškai tikėtina, kad Platonas Atlantidą sukūrė dėl filosofinių tikslų, šioje istorijoje yra viena dalis, kurią sunku sufabrikuoti. Šioje istorijoje Egipto žynys Solonui pasakoja: „Ši sala atvėrė
kelią prie kitų salų, o iš jų buvo galima patekti į priešingą žemyną, kuris supo tikrą vandenyną. Šią žemę tikrai galima vadinti bekraščiu žemynu“.

Koks didžiulis žemynas buvo kitoje Atlanto vandenyno pusėje, jog atrodė, kad jis supa visą vandenyną? Ar tai reiškia, kad senovės graikai, gal ir egiptiečiai, žinojo apie Ameriką ar net joje lankėsi?

1970-ais metais garsusis norvegų keliautojas ir mokslininkas Turas Hejerdalas iš papiruso pagamintu
plaustu „Ra II“, kurio komandą sudarė šeši žmonės, leidosi į kelionę. Jie išplaukė iš Safio (Marokas) ir po 57 dienų, perplaukę Atlanto vandenyną, pasiekė Barbadosą.

Ši kelionė įrodė, kad iš papiruso pagamintais laivais buvo galima perplaukti vandenyną ir senovės žmonės faktiškai galėjo nukeliauti į kitą Atlanto vandenyno pusę. Toks žygdarbis kažkada buvo laikomas neįmanomu.

Tačiau tai neįrodo, kad egiptiečiai ar graikai tikrai rado kelią į Ameriką. Hejerdalas įrodė tik tai, kad tai buvo įmanoma.

Senovės Atėnuose galėjo tarnauti ir moterys

Klausimas apie moterų tarnybą ginkluotose pajėgose išsivysčiusiose šalyse kyla gana neretai. Ar mes turime leisti moterims tarnauti kariniuose daliniuose? Ar gali moterys pasirašyti tarnybos sutartį?

Prieš 2,5 tūkstančio metų graikai, išgirdę tokius klausimus, būtų tik nusijuokę. Pavyzdžiui, Platono mokinys Aristotelis yra pasakęs: „Tylėjimas - tai moters šlovė“.

Kaip būtų pasielgę spartiečiai, jeigu moteris būtų panorėjusi tapti kare? Jiems tai tikrai nebūtų patikę. Juk tai Sparta!

Tačiau Atėnuose apie 9500 metus prieš mūsų erą viskas buvo kitaip. Platonas pasakojo, kad „karinė tarnyba buvo bendra vyrams ir moterims. Vyrai ir moterys, saugomi deivės Atėnės, galėjo mokytis to paties karo meno be jokio skirtumo tarp lyčių“.

Gali būti, kad Platonas paprasčiausiai svajojo apie idealią valstybe. O gal ir ne... Gali būti, kad apie 9500 metus prieš mūsų erą atėniečiai darė viską, kad sulaikytų priešą.

Platonas norėjo sulaikyti žmones nuo vandenyno

Jeigu graikai tikrai žinojo, kas yra už Viduržemio jūros ribų, ar jie būtų norėję, kad kiti žmonės tai irgi būtų sužinoję? Greičiausiai, ne. Gal dėl to Platonas ir rašė, kad niekas negali plaukti į Atlanto vandenyną: „Po to įvyko stiprūs žemės drebėjimai ir potvyniai; per vieną dieną ir vieną naktį nelaimių visi galintys kovoti vyrai nugrimzdo po žemėmis, o Atlantidos sala nugrimzdo į jūros gelmę“. Anot Platono, dėl to Gibraltaro sąsiauryje atsirado nepraeinamos purvo sąnašos.

Tai galėjo sustabdyti norinčiuosius perplaukti sąsiaurį. Platonas tvirtino, kad jo gyvenamuoju metu plaukti į Atlanto vandenyną negalima, nors „tomis dienomis Atlante plaukiojo laivai“.

Nejaugi Platonas tikrai bandė sulaikyti žmones, kad jie neplauktų į Atlanto vandenyną? Ar jis tikrai manė, kad purvo seklumos blokuoja keliones vandenynu? Ar Atlanto vandenynas buvo tais laikais toks nešvarus, kad juo negalėjo plaukti laivai? Jeigu valtims buvo pernelyg seklu, kodėl nebuvo galima eiti pėsčiomis?

Žmonija buvo ir bus sunaikinta daug kartų

Egipto žynys Solonui papasakojo, kad nė viena pastarojo papasakota istorija nebuvo iš tiesų sena, palyginus su jo papasakota istorija. Žynio manymu, Solonui trūko „tikrųjų senovės“ žinių dėl to, kad žmonija buvo ne kartą sunaikinta: „Žmonija buvo ir bus naikinama dėl įvairių priežasčių. Didžiausius sugriovimus atnešė ugnis ir vanduo, mažesnius - daugybė kitokių priežasčių“.

Toliau žynys aiškina: „Kai dievai išvalys Žemę vandens srautu, gyvi išliks tik piemenys, gyvenantys kalnuose“.

Jeigu vieninteliai žmonės, išlikę gyvi po kataklizmų, yra kalnų gyventojai, nežinantys savo tolimos praeities, lengva suprasti, kad su laiku visa civilizacijos istorija su laiku yra prarandama. Žynys manė, kad Egiptas išgyveno šiuos kataklizmus, tačiau kiti - ne, nes Egipte beveik nelyja lietus.

Vietoje viską naikinančio lietaus kiekvienais metais patvindavo Nilas. Jis pakildavo pakankamai aukštai, kad sudrėkintų laukus, kuriuose auginami javai ir kitos maistinės kultūros, tačiau ne taip aukštai, kad sunaikintų egiptiečių pasaulį. Kažkur pernelyg drėgna, kažkur pernelyg sausa. O Egipte viskas tai, kaip turi būti (nors mums atrodo, kad tenai yra labai sausa).