Civilizacijos paslaptys. Kokias paslaptis slepia Velykų sala?

Velykų salos unikalumas rodo dviprasmišką nuomonę apie ją, nes iš vienos pusės atrodo, kad apie ją žinome viską ir tuo pačiu nieko. Paslaptingos akmeninės statulos-moajai iki šių dienų yra nebylūs nežinomų senovės kultūrų liudytojai ir dauguma teorijų apie jų istoriją remiasi legendomis. Kas ir kada galėjo sukurti šias monumentalias skulptūras iš uolų?

Pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje, tarp Čilės ir Taičio esanti Velykų sala yra labiausiai nutolusi sala pasaulyje. Atstumas iki artimiausios sausumos juostos yra apie du tūkstančius devyniasdešimt du kilometrus į vakarus ir į rytus – du tūkstančiai devyni šimtai septyniasdešimt vienas kilometras. Sala susiformavusi trikampio formos, o galuose yra užgesę ugnikalniai.

Velykų sala yra pripažinta kaip aukščiausias taškas virš jūros lygio. Ji įsikūrusi didelėje aukštumoje, kuri vadinama Rytų Ramiojo vandenyno aukštuma. Atsižvelgiant į tai net Thoras Heyerdahlas rašė, kad artimiausia žemė, kurią mato vietiniai rapanujiečiai, yra mėnulis.

Legendos pasakoja, kad Velykų sala kadaise buvo didelio žemyno dalis (daugelis mano, kad tai išlikusi dalis Atlantidos). Tai atrodo gana įtikinama, nes šiandien Velykų saloje rasta daug įrodymų, remiančių šias legendas: aptikta daug požeminių tunelių, kurie prasideda vietiniuose urvuose, o kelias veda nežinoma kryptimi, saloje yra keliai, vedantys tiesiai į vandenyną. Yra ir daugiau įdomios informacijos bei unikalūs radiniai.

Nemažai įdomių duomenų apie vandenyno dugno tyrinėjimus prie Velykų salos pateikė australas Howardas Tirloren‘as, atvykęs čia kartu su gelmių tyrinėjimų architektu vadinamu Žaku Ivas Kusto. Jis papasakojo, kad atvyko čia 1978 metais ir kartu pakankamai išsamiai tyrinėjo dugną aplink salą. Kas leidosi į dugną batiskafu, patvirtino, kad kalnai po vandeniu, net ir mažame gylyje, yra gana neįprastos išvaizdos, kai kuriuose iš jų buvo pastebėtos ertmės, primenančios langus.

Vieną kartą Kusto netoli kranto aptiko nežinomą gilią įdaubą, kur nardė daugiau kaip tris dienas. Grįžęs jis dar kartą bandė patyrinėti ją, bet jam nepavyko nuodugniai visko apžiūrėti, nors, jo žodžiais tariant, dugne jis pastebėjo sienų siluetus, kurios galėjo būti buvusio miesto dalimi. Tačiau atradimų eigos rutuliavimui sutrukdė tuometinė valdžia, kurią kuravo pats Pinočetas. Kaip tvirtina Howardas Tirloren‘as, jie buvo priversti patvirtinti dokumentus apie informacijos neskleidimą, taip pat buvo pareikalauta nutraukti tyrimą, todėl visi darbai buvo sustabdyti. Bet kas gali būti neįprasto toje aptiktoje dugno įdauboje? Kodėl Čilės saugumo tarnybos nenori mokslininkų – liko mįslė. Po Pinocheto režimo šis klausimas vėl buvo iškeltas, bet veltui. Taigi, šis faktas netrukdo daryti prielaidą, kad didelė dalis Velykų salos nuskendo per kažkokią katastrofą.

1973-1977 metais netoli Velykų salos keletas amerikiečių okeonologų tyrinėjo vandenyno įdaubas netoli negyvenamos salos Isla Salas y Gómez. Jie aptiko šešiasdešimt penkias povandenines viršūnes ir pritarė hipotezei apie prieš dešimtis tūkstančių metų čia buvusį nežinomą archipelagą, kuris vėliau paniro į vandenį. Tačiau visi vėlesni tyrimai be pateisinamos priežasties buvo įšaldyti Čilės vyriausybės nurodymu. Taigi, Velykų sala lieka ,,paslapčių sala” be galimybės išpainioti jos mįsles.

Gauti geofiziniai duomenys tvirtina, kad Pietryčių Azijos pakrantė lėtai leidžiasi į vandenyną. Galbūt šis procesas kadaise vyko greičiau ir vienu metu, pavyzdžiui, kaip Atlantida, pasinėrė į vandenyno gelmes, įskaitant ir hipotetinį žemyną Pacifidą su daugybe gyventojų ir unikalia kultūra, o jų pėdsakai vis dar aptinkami Velykų saloje…

Ne tik milžiniškos akmeninės skulptūros, saloje rasta daugybė įvairių lentelių su simboliais, nežinomų gyvūnų vaizdais, kuriuos čiabuviai iki šios dienos vis dar atkartoja panaudojant akmenį. Kiekvienas toks kūrinys matomai turi savo paskirtį, bet atsižvelgiant į tai, kad jie daromi labai retais atvejais, rodo, kad šie simboliai yra tik senovės rašto likučiai. Tai reiškia, kad vietiniai tik stengiasi laikytis senų tradicijų, nesigilindami tame rasti kokią nors prasmę.

Anglų profesorius Makmilanas Braunas savo tyrinėjimuose netgi bandė išsiaiškinti apytikslę Pacifidos žūties datą. Jo nuomone, tai galėjo įvykti tarp 1687 metų, kai anglas jūrininkas Edward Davis netoli Velykų salos įžvelgė aukštą iškyšulį ir 1722 metų, kai olandų admirolas Jakobas Rogevenas išskyrus mažą salą šioje vietoje nerado nieko. Apie įvykusį staigų kataklizmą liudija ne tik nutraukti darbai salos akmenvietėse, bet ir kai kur išlikę nebaigti keliai, vedantys į vandenyną. Ar tai nereiškia, kad šie keliai baigiasi giliai po vandeniu? Gal ir visai realu, kad giliai dugne įmanoma aptikti naujų įrodymų apie prarastą civilizaciją…

Yra vienas dalykas, kuris griauna šią hipotezę, tai – chronologijos klausimas. Kuriuo momentu sausuma Ramiajame vandenyne pradėjo leistis? Prieš tris šimtus ar tūkstančius metų, gal net prieš šimtus tūkstančių arba milijoną metų? Geologiniai ir geofiziniai duomenys rodo, kad sausumos smukimas ir Pacifidos žlugimas įvyko senovės laikotarpiu.

Fauna ir flora salų, pavyzdžiui, Galapagų, Naujosios Zelandijos, Fidžio suformuota iš žemyno, bet prieš daug šimtmečų jos buvo didžiojo žemyno dalis. Tuo pat metu ir Australijos kontinentas atskilo nuo Azijos. Sausumos smukimas į vandenyną toje vietoje kur yra Velykų sala nevyksta nuo to senovės laikotarpio. Geologiniai ir okeanografijos tyrimai šalia Velykų salos patvirtina faktą, kad ji nesmunka nei per milimetrą, ir tuo metu, kai buvo statomi akmeniniai moajai, pakrantės linija buvo tokia pat stabili kaip ir šiandien. Manoma, kad šis stabilumas trunka bent milijoną metų.

Nagrinėjant salos kilmę, tyrinėtojams kartais susidaro įspūdis, kad daugelis mokslo veikėjų yra linkę ne išsiaiškinti ar atskleisti tiesą, o jų tikslas yra ginti savo požiūrį, kuris atrodytų naudingas jiems patiems. Ir daugumai tyrinėtojų tenka vertinti savo atradimus nuo tiesaus kelio iki keblių oficialių užkampių.

Taigi, Velykų sala. Juk akivaizdu, kad niekam neaišku – kam gi reikėjo statyti tokias milžiniškas, ne vieną toną sveriančias statulas mažoje salelėje vidury vandenyno? Išstatyti pagal perimetrą veidais į vandenyną, išmarginti jas ornamentais ir raštais? Kas tokio buvo senoviniuose hieroglifuose, kad kai juos pamatė pirmieji europiečiai pabuvoję saloje, paskubomis išgyvendino iš vietinių gyventojų? Ir jau po keturiasdešimties metų beveik nė vienas vietinis negalėjo ne tik rašyti, bet ir skaityti iš jiems priklausančių senovinių lentelių. Galima teigti, kad tai buvo atsitiktinai ir aplamai tai buvo labai seniai – XVIII amžiuje, bet kodėl dabar nėra atlikinėjami kasinėjimai ir tyrimai nacionaliniu lygiu? Prie statulų šiandien už pertvaros artintis uždrausta, o JUNESCO uždraudė kasinėjimus ir skulptūrų požeminių dalių tyrinėjimus. Kitas įdomus faktas yra tas, kad beveik visi šiuolaikiniai mokslininkai, tyrinėję originalią Velykų salos kultūrą, teigia, kad neįmanoma sužinoti tikrosios moajų paskirties bei iššifruoti rašmenis, o tai kas perskaityta – tai tiesiog buitiniai tekstai.

Todėl ir kyla įvairiausių klausimų. Kodėl mokslininkai, susiduriantys su neaiškios kilmės archeologiniais artefaktais ir tuo pačiu metu su dažnai nesuprantamu valdžios institucijų elgesiu, neretai atvirai uždraudžiančių tyrinėjimus, visais įmanomais būdais nekelia aliarmo ir nesistengia visuomenei pateikti akivaizdžius dalykus? Kodėl gi nekuriamos hipotezės, kuriose būtų vieta visiems radiniams ir faktams, o ne tik patogiems ir suprantamiems? Kaip pateikti teoriją, kad ji būtų įdomi visuomenei, be abejo norinčiai žinoti apie planetos praeitį?…

O ką jūs manote? Pasidalinkite komentaruose... arba sekite mus telegram kanale be apribojimų.