Atlantida: dingusios civilizacijos paieškos

Beveik du šimtus metų žmonija atkakliai stengiasi įminti Atlantidos mįslę. Laikas ir stichija padarė viską, kad šiandien mes negalėtume atsakyti į klausimą: "Ar būta jos iš tikrųjų, ir kur jos reikėtų ieškoti?" Bet ar verta tuo stebėtis, jeigu kur kas istoriškai artimesnės mums tautos ir valstybės neretai nepaliko po savęs nieko daugiau, kaip tik pavadinimą, atsitiktinai paminėtą kokiame nors senoviniame metraštyje? Visuose vandenynuose vyko plataus masto, tačiau nesėkminga legendinio kontinento paieška. Ir vis dėlto liko tegu ir menkutis, bet šansas, kad Atlantida kitados visgi egzistavo.

LEGENDOS

Platono pasakojimas apie Atlantidą nėra vienintelis. Ramiojo vandenyno salų gyventojų mitologijoje pasakojama apie didelę šalį, paskendusią neatmenamais laikais. Havajuose tai dievo Kane kontinentas, Polinezijoje - Didžioji žemė, Velykų saloje - Motu Mario Hiva sala. Praėjusio amžiaus viduryje prancūzų misionierius Ž. A. Morenhutas, ištyręs polineziečių mitus ir legendas, padarė išvadą, kad saliečiai buvo informuoti apie kažkokią grandiozinę katastrofą, paskandinusią Ramiajame vandenyne milžinišką kontinentą - Pacifidę.

Iš giliausios praeities mus pasiekė panašūs Indijos tautų padavimai apie Lemūrijos kontinentą, žmonijos kultūros lopšį, nugrimzdusį į Indijos vandenyno dugną. Apie žemę, kuri egzistavo į pietus nuo šiuolaikinės Indijos rašo ir daug tamilų autorių, įsitikinusių, kad Tamalahamas - tėvynė tamilų, tautos be istorijos, atsiradusios netikėtai, tarsi iš niekur su turtinga ir savita kultūra pačiame piečiausiame Indijos smaigalyje - senų senovėje buvo įsikūrusi pietiniame Navalamo salos, nusidriekusios per 7000 kilometrų, rajone.

Apie didelę salą Indijos vandenyne piečiau ekvatoriaus kalbėjo ir Plinijus. Apie sausumos liekanas pietinėje Indijos vandenyno dalyje rašė viduramžių arabų istorikai. Kuko amžininkai buvo tikri, kad egzistuoja nežinoma Pietų Žemė, užimanti didžiulius plotus, kuriuose gyvena 50 milijonų žmonių ir kurie plyti pietinėse Indijos, Ramiojo ir Atlanto vandenynų platumose.

Įdomu pažymėti, kad visos senovės civilizacijos turėjo legendų apie kažkokius švietėjus, atnešusius senovės tautoms mokslą ir kultūrą. Pasak Herodoto, Egipte tokie žinių saugotojai atsirado maždaug prieš 10 000 metų. Maždaug tuo pat metu iš pietinės jūros atėjo didysis Oanas, išmokęs šumerus suprasti raštą ir išmokęs juos statybos meno. Amerikos epo herojus pirmasis inkas Mango Kapakas ir Ketcalkoatlis (Meksika) irgi pasirodė iš užjūrio, tačiau iš rytų. Iš vakarų, iš paskendusios salos Motu Mario Hiva atplaukė didysis Velykų salos švietėjas dievas Make Make.

FAKTAI

Nuo legendų, pasakų ir sakmių, ne itin objektyvių ir patikimų liudijimų, pereikime prie patikimesnių daiktinių įrodymų. Archeologai ir etnografai tvirtina, kad senovinės Senojo Pasaulio civilizacijos - Egiptas, Mesopotamija, Kreta, Graikija, Indija, Kinija - turi bendras šaknis, kuo ir galima paaiškinti jų mitologinių ir ritualinių struktūrų formų panašumą. Akivaizdžiausiai tai matoma, lyginant tarpusavyje senovės kalendorius.

Tarkime, Artimuosiuose Rytuose, Egipte, Indijoje ir Pietų Amerikoje metai buvo dalinami į 12 mėnesių po 30 dienų, o likusios penkios dienos buvo laikomos atliekamomis. Indijos mėnulio-saulės kalendoriaus išeities taškas - 11 652 metai prieš mūsų erą. Vieno iš majų kalendoriaus ciklo pabaiga tenka praktiškai tai pačiai datai - 11 653. artima ir vieno iš egiptiečių kalendorinių saulės ciklų bei asirų mėnulio ciklų pradžios - 11 542 metais prieš mūsų erą.

Persikelkime į priešistorinę Ameriką. Analogijos su seniausiomis Senojo Pasaulio civilizacijomis akivaizdžios: pirmas dalykas - maždaug vienodas atsiradimo laikas: pietiniame Mechiko pakraštyje, pavyzdžiui, neseniai buvo atrasti likučiai piramidės, kurios pastatymo data siekia 8-10 tūkstančių metų iki mūsų eros. Antra - nežiūrint į gausius archeologinius tyrimus, miglota ir paslaptinga išlieka Centrinės ir Pietų Amerikos civilizacijų gimimo istorija. Jos atsirado tarytum iš karto, staiga, iš niekur.

Žinomas vokiečių tyrinėtojas A. Humboldtas rašė: "Man visiškai aišku, kad paminklai, laiko skaičiavimo metodai, kosmogonijos sistemos ir daugelis Amerikos mitų, pasižymintis stulbinančia analogija su idėjomis, užgimusiomis Rytų Azijoje, byloja apie senoviniu ryšius, kad tai ne bendrų sąlygų, kuriose gyveno civilizacijos aušroje visos tautos, rezultatas".

Humboldto prielaida apie egzistavusius ryšius tarp civilizacijų - tai tik viena iš hipotezių. Tiek daug netikėtų sutapimų lygiai taip pat logiškai galima būtų paaiškinti tuo, kad egzistavo tam tikra pirminė procivilizacija, iš kurios užgimė Amerikos, Afrikos ir Eurazijos senosios civilizacijos. Tai gal tai ir yra Platono Atlantidos liekanos?

Taigi, net nespecialistui akivaizdūs gausūs nepaaiškinami sutapimai ir faktai. Pirma - visos senosios civilizacijos atsirado daugmaž vienu ir tuo pačiu metu. Antra - atsirado jos staiga, nepalikusios beveik jokių evoliucijos pėdsakų, vien miglotus prisiminimus apie ateivius iš užjūrio, atsinešusius su savimi jau gatavus mokslą ir kultūrą. Pasak legendų, šitie švietėjai pasirodė po globalinės katastrofos, pražudžiusios jų protėvynę.

Trečia - stebina valstybinių hierarchinių struktūrų, kuriose svarbiausią vietą užima žynių klanas, sutapimai. Ketvirta - visos seniausios civilizacijos daugybę jėgų ir resursų skyrė aukojimams ir didžiulių, brangiai kainuojančių kulto pastatų su akivaizdžiu astronominiu turiniu statybai. Ir, pagaliau, penkta - visiškai nepaaiškinamas senovėje turėtų žinių unikalumas ir pilnumas, tarp tų žinių vėlgi ypatingą vietą užima astronomija.

Tarp senovės civilizacijų mokslinių ir techninių pasiekimų, šalia astronomijos, kelia nuostabą ir geografinės žinios. Be Peru aptiktų akmeninių žemėlapių, kuriuose pažymėta Atlantida, žinomi labai seni budistų kosmogoniniai žemėlapiai - mandalos. Didžiausią nuostabą kelia pasaulio žemėlapis, kurį 1531 metais sudarė prancūzų geografas ir matematikas Orontijus Finėjus. Jame pavaizduota visa Antarktida su upių vagomis ir giliais fiordais. Daugelis šio žemėlapio detalių yra patvirtintos šiuolaikiniais tyrimais, skirtumas tiktai tas, kad Finėjus pietinį žemyną pavaizdavo visiškai laisvą nuo ledo, o upių vietose šiais laikais lėtai į vandenyną šliaužia ledynai. To neįmanoma paaiškinti, kadangi į Antarktidą pradėta plaukioti ir jos kranto linijos žemėlapiai buvo sudaryti tiktai XIX amžiuje.

KATASTROFA

Legendos byloja, kad pasaulinė katastrofa, sunaikinusi seniausią protocivilizaciją, įvyko palyginti neseniai - maždaug prieš 12 000 metų. Akivaizdu, kad tokio masto įvykis turėjo palikti kokius nors pėdsakus.

Kurdistane yra Šendero ola, įsikūrusi aukštai kalnuose. Archaeologai nustatė, kad pirmą kartą žmonės joje apsigyveno prieš daugiau kaip 100 000 metų. Kultūriniai sluoksniai oloje leidžia perskaityti nenutrūkstamą kroniką apie tai, kaip gyveno pirmykščiai žmonės. Netikėtai tuose sluoksniuose, kurie atitinka dešimtą tūkstantmetį prieš mūsų erą žmonių pėdsakai visiškai išnyksta.

Nobelio premijos laureato Libio nuomone, maždaug tuo pat metu, prieš kokių 12 000 metų, Amerikoje pražuvo pirmųjų jos kolonistų, gerokai senesnių už indėnus, pėdsakai. Demografiniai duomenys patvirtina, kad dešimtame tūkstantmetyje prieš mūsų erą prasidėjo staigus ir pakankamai ilgai trukęs visos planetos gyventojų skaičiaus smukimas. Toliau. Maždaug 6000 metrų aukštyje, Koldirjerų kalnuose, po storu ledo sluoksniu, buvo aptiktos lūšnų liekanos. Aplink jas rastų jūros kriauklių liekanų ir jūros pakrantės pėdsakų tyrimai leido nustatyti, kad šios sausumos teritorijos pakilimas įvyko vėlgi maždaug prieš 12 tūkstančių metų.

Tokiu būdu galima pakankamai pagrįstai manyti, kad maždaug dešimtame tūkstantmetyje prieš mūsų erą įvyko planetinio masto katastrofa, kurią lydėjo globaliniai kataklizmai: gigantiško potvyniai ir žemės drebėjimai, didžiulių sausumos teritorijų iškilimas ir prasmegimas, išmetimas į atmosferą didžiulio kiekio vandens garų. Toks įvykis visiškai galėjo išprovokuoti ištiso žemyno nugrimzdimą į okeano dugną. Kaip čia neprisiminsi Platono minėtos Atlantidos žūties datos - 9570 metai prieš mūsų erą? Tačiau per dvylika tūkstančių metų archeologinės ir geologinės Atlantidos liekanos negalėjo dingti be pėdsakų. Kurgi jų ieškoti?

ANTARKTIDA?

Žmogaus ir jo civilizacijos atsiradimo mįslės raktas gali būti paslėptas po ledynais Antarktidoje. Antarktinės Atlantidos hipotezė pirmą kartą buvo paskelbta italų žurnale Europeo beveik prieš 50 metų. Straipsnyje buvo pranešama, kad amerikiečių tyrinėtojai surado neginčytinus priešistorinės išsivysčiusios civilizacijos, egzistavusios mūsų planetoje maždaug prieš 15 tūkstančių metų, pėdsakus. Ši hipotezė buvo toliau išplėtota italo Barbiero Flavijo knygoje "Civilizacija po ledu". Joje buvo įrodinėjama, kad legendinė Atlantida gyvavo dabartinėje Antarktidoje. Klimatas tais laikais buvo pakankamai šiltas, kol prieš 10-12 tūkstančių metų Žemė nesusidūrė su didelės masės dangaus kūnu. Smūgis pakeitė planetos ašį, dėl ko prasidėjo potvyniai, žemės drebėjimai ir liūtys, pražudžiusios Atlantidą.

Panagrinėkime detaliau Flavijo hipotezę. Antarktinė Atlantida puikiausiai dera su senovinėmis legendomis, kadangi išsidėsčiusi tuo pat metu Ramiajame, Atlanto ir Indijos vandenyne. Visiškai atitinka ir Platono pasakojimą, kadangi jos gyventojai galėjo kontroliuoti iš karto trijų kontinentų pakrantes. Pavyzdžiui, Afrikos pietūs yra visiškai netoli. Su Pietų Amerika, kaip rodo naujausi geologiniai tyrimai, galėjo jungti sausumos tiltas ar salų grandinėlė (pavaizduota, beje, Finėjaus žemėlapyje).pasiekti Indostano krantus galima buvo per Afrikos pakrantę arba per Okeanijos salas, kurių tada būta gerokai daugiau.

Antarktidos įjungimas į žmonių civilizacijos istoriją paaiškina, kodėl didysis Antikos filosofas Aristotelis, žymusis astronomas Hiparchas ir geografas Ptolemėjus manė, jog Atlantą iš visų pusių supa vientisas žemynas, ir kodėl Herodotas vadino Atlantą jūra, o Viduržemio jūrą - įlanka. Iš tiesų Antarktida yra būtent ta trūkstama grandis, kuri sujungia Europą, Aziją, Afriką ir Ameriką į vieningą kontinentą.

AŠIES PAKRYPIMAS

Šiuolaikinė Antarktida - pate nepalankiausias gyvenimui kontinentas: 99% paviršiaus dengia ledynai, kurių storis siekia iki penkių kilometrų, vidutinė temperatūra vasarą - nuo minus 30 iki minus 50, o žiemą - minus 60-70. dažni labai stiprūs vėjai. Tačiau Flavijus mano, kad palyginus nesenoje praeityje ledinio kontinento klimatas buvo visiškai palankus ir pasikeitė tiktai dėl Žemės ašies pakrypimo.

Tarkime, prieš 15-20 tūkstančių metų geografiniai ašigaliai iš tiesų buvo kitoje vietoje. Tačiau kur? Kaip rodo tyrimai, palyginti neseniai šiaurinis magnetinis polius buvo įsikūręs Azijos rytuose. Ir nors magnetinė ašis nesutampa su Žemės sukimosi ašimi, esama pagrindo manyti, kad kampas tarp jų negali būti didelis. Remiantis tuo, perstumkime šiaurės ašigalį į Jakutijos centrą ir pasižiūrėkime, kas iš to išeis.

Pirmas dalykas. Antarktida persikėlė į šiaurę, į šiltesnes platumas, nusimetė ledo šarvą ir tapo visiškai tinkama gyventi, primena savo kontūrais trikampį kontinentą, kurio viršūnė nukreipta į pietus - taip kaip vaizduojama budistų žemėlapiuose - mandalose. Jeigu nuo šitos Antarktidos krantų plauksime link Okeanijos, pateksime ten iš vakarų pusės, kaip ir Velykų salos švietėjas dievas Make Make. Amerikos epų herojus, pirmasis inkas Mango Kapakas ir Meksikos Ketcalkoatlis, jei būtų startavę nuo Antarktidos krantų, irgi atvyktų taip, kaip teigiama legendose - iš rytų. Šumerams Antarktida, kaip legendinio Oano tėvynė, būtų pietuose, kaip ir tamilams jų Tamalahamas.

Toliau. Šitaip išsidėsčius ašigaliams, Centrinė Amerika, Tarpupis, Indostanas ir Egiptas - visi seniausių civilizacijų lopšiai - patenka į vidutinių platumų sritį su maždaug tokiu pačiu nuosaikiu klimatu, kuris maždaug atitinka pasislinkusios Antarktidos šiaurinės pakrantės klimatą. Galbūt po katastrofos Antarktikos gyventojų persikėlimas iš užšalusio kontinento vyko ne atsitiktine tvarka, bet į iš anksto kolonizuotas teritorijas.

Kas gi sukėlė katastrofą, įvykusią, kaip byloja kalendoriai, maždaug 11 600 - 11 500 metais prieš mūsų erą? Flavijus tvirtina, kad tai buvo asteroidas ar kometa, kurios svoris siekė kelis šimtus milijardų tonų ir kuris nukrito netoli Floridos, tokiu būdu pakreipdamas planetos sukimosi ašį. Susidūrimas su stambiu asteroidu - mažai tikėtinas įvykis, tačiau planetos ašies pasikeitimas galėjo įvykti ir dėl kitų, realesnių priežasčių, pavyzdžiui, dėl kalnų formavimosi procesų, tektoninių plokščių judėjimo, gigantiško potvynio ar cunamio - dėl bet kokių pakankamai didelių planetos masių pasislinkimo.

Ašies pasikaitimą neišvengiamai lydėjo žemės plutos ir vandens masių persiskirstymas nuo naujų ašigalių link naujo pusiaujo. Ar ne šito proceso pėdsakus mes pastebime žymiojoje Šandero oloje Kurdistane ar ant Niagaros krioklio slenksčių? Ar ne šis procesas iškėlė Kordiljerus, smarkiai padidino atmosferos drėgnumą planetoje, išnaikino senovės žmones Amerikos kontinente ir visuotinai sumažino planetos gyventojų skaičių? Ar ne šios katastrofos atbalsius girdime praktiškai visose legendose apie pasaulinį tvaną? Pavyzdžiui, Hao atole Tuamotu archipelage Polinezijoje aptikti folkloriniai tekstai, pasakojantys apie milžinišką potvynį Ramiajame vandenyne, praktiškai visiškai atkartojantys Biblijoje sutinkamą traktuotę.

Pasislinkus planetos ašiai, baigėsi Europos apledėjimo epocha, kadangi šiaurinė ledo kepurė pasislinko į šiaurę, duodama pradžią Šiaurės Arkties vandenynui. Tuo pat metu pietinė ledo kepurė apėmė Antarktidą iš pietų pusės. Kurį laiką procivilizacija mėgino kovoti su naujomis klimato sąlygomis, tačiau netrukus jos pasidarė visiškai nepakenčiamos. Antarktai-atlantai persikėlė į kolonijas, atsinešdami su savimi aukštą kultūrą ir žinias, kurių šaltinis mums iki šiol nėra žinomas, o taip pat padavimus apie stichijų sunaikintą kontinentą.

Atrodytų, aukščiau išvardintų faktų ir samprotavimų daugiau negu pakanka, kad antarktinės Atlantidos hipotezė būtų pripažinta. Tačiau žemyno ledo dangos geologiniai rezultatai byloja apie tai, kad ledo amžius siekia kelis milijonus metų. Būtent dėl šio fakto dauguma tyrinėtojų atmeta minėtą hipotezę, laiko ją kuriozu.

Tačiau, pirmas dalykas, visa eilė mokslininkų mano, kad galutinis Antarktidos apledėjimas baigėsi ne anksčiau kaip prieš 8000 metų, o tai beveik sutampa su seniausių civilizacijų atsiradimo terminais. Antra - pasikeitus planetos ašies padėčiai, ledo kepurė galėjo paprasčiausiai peršliaužti į naują vietą. Kadangi ledas yra lengvesnis už vandenį, tai visa planetos ledo kepurė galėjo persikelti ištisai, išsaugojusi tokiu būdu savo milijoninį geologinį amžių. O tai, kad ašigalių kepurės "šliaužioja", akivaizdžiai patvirtina granito luitais, išsibarstę po visą Europą nuo paskutinio ledynmečio laikų.