Meniu
Asmeninė anketa Prisijungimas ir registracija
Atgal » » 2016 » Gruodžio » 7

Mistinė T-1 sala

1946 m. rugpjūčio 11 d. specialios paskirties lėktuvas B-29 „Poliarinė lapė“ iš Ferbankso aviabazėje dislokuoto „Aliaskos lapių“ dalinio pakilo į reguliarų žvalgybinį skrydį virš Šiaurės Ledjūrio. Jo metu buvo vykdoma radiolokatcinė ir vizualinė žvalgyba, fiksuojamos meteorologinės ir magnetinio lauko charakteristikos, atliekamos JAV karinių ir civilinių žinybų užduotys.

Skrydis buvo neeilinis. Jo dalyviai atrado iki šiol nežinomą salą! Ji buvo ties JAV-SSRS poliarinės sienos riba 76° šiaurės platumos ir 168° vakarų ilgumos. Tokie atradimai XX a. viduryje – retenybė. Atradimą reikėjo greitai įteisinti. Pavadino tą salą T-1, sutrumpintai nuo žodžio „target“ – tikslas. JAV žinybos ėmė skubiai komplektuoti ekspediciją. Svarstyti visokie variantai: nutupdyti ant lyties lėktuvą, prasibrauti ledlaužiu, išlaipinti parašiutais… Tačiau visi variantai buvo atmesti dėl laiko stokos ar galimų blogų oro sąlygų.

Mistinė T-1 sala Nutarta į salą išsikelti povandeniniu laivu. Surinko kapitono Airono Halso vadovaujamą septynių žmonių būrį, kuriame buvo radistai Samiuelis Kolemanas ir Jangas Morėjus, gydytojas Viljamas Preskotas, meteorologas Timotis Mejeris, glaciologas Ričardas Smitas ir magnetologas Tomas Hetfordas. Jau rugsėjo 8 d. povandeninis laivas „Kalmaras“ Arktikoje išniro iš properšos. Už trijų mylių saulėje spindėjo 100-150 m aukščio T-1 salos kalvos. Ant ledo reikėjo iškrauti apie dešimt tonų ekspedicijos krovinių. Po pietų oras ėmė blogėti, ir „Kalmaras“ panėręs išplaukė atgal. Žiemotojai motorinėmis rogėmis etapais ėmė gabenti krovinius į salą.

Tačiau pagal iš anksto sudarytą ryšio grafiką žiemotojai į eterį neišėjo. Neatsiliepė jie visą savaitę. Ryšio centre pradžioje sunerimo, bet vėliau nusiramino žinodami, jog būrys visapusiškai gerai aprūpintas. Bandymas išžvalgyti iš lėktuvo rezultatų nedavė, nes pabjurus orams žemi debesys ir pūgos dengė visą T-1 rajoną. Nusileisti ant neparuoštos ledo lyties buvo pavojinga.

Tik po kelių mėnesių 1947 metų pradžioje imtasi ryžtingų priemonių. Tačiau konkrečių koordinačių vietoje salos nebuvo. Sala tiesiog dingo. Kadangi amerikiečių ekspedicija buvo sukarinta ir slapta, po kurio laiko visi jos nariai buvo paskelbti dingę be žinios. Maža ko neatsitinka rūsčioje Arktyje…

Tačiau 1954 metų birželį islandų žvejys Jonsonas Hubranduras iš savo tinklų ištraukė nerūdijančio metalo kapsulę, kurią pradžioje palaikė nuo karo laikų užsilikusią mina. Geriau apžiūrėjęs, rado užrašą: „Šis daiktas yra JAV vyriausybės nuosavybė, radusio laukia atlyginimas“. Žvejui parūpo pažiūrėti, už ką jo laukia neplanuotas uždarbis. Kapsulėje buvo susuktas ranka rašytas storas sąsiuvinis. Nenorėdamas būti apgautas, parplaukęs namo jis nufotografavo visus sąsiuvinio puslapius ir kapsulę pristatė į JAV ambasadą.

J. Hubrandurui ilgai laukti neteko: jam buvo įteikta tais laikais nemažos vertės – 1500 dolerių – suma. Už gautus pinigus žvejys nusipirko savo laivui naują variklį. Bet jau pirmo plaukimo su nauju varikliu metu žvejys su visu laivu nuskendo, o netrukus sudegė ir jo gyvenamasis namas. Po kurio laiko J. Hubranduro pusbroliui Gunarui Petersenui fotografas atidavė žvejo įduotas išryškinti devynias fotofilmo juosteles, jis juosteles padėjo į Stalčių. Ir tiktai 2002 metais jo sūnui, Vandenynų ir ežerų gelmėse diplomuotam filologui Gunarsonui parūpo išsiaiškinti, kas tose juostelėse nufotografuota. Fotografui teko nemažai paplušėti, kol jis Gunarsono prašymu padarė kelias rankraščio kopijas.

Atidavęs vieną rankraščio kopijos egzempliorių patikimiems teisininkams, Gunarsonas padarė specialų pareiškimą spaudai. Štai tik tada ir išplaukė į paviršių visa ši istorija. Jis pareiškė, jog jo dėdė buvo sunaikintas JAV specialiųjų tarnybų, nes galėjo žinoti neįtikėtiną paslaptį apie 1946 metais į T-1 salą patekusius poliarininkus. Oficialaus atgarsio į tokį pareiškimą nebuvo, nes, matyt, nežinota apie likusias sąsiuvinio kopijas.

Atrastas sąsiuvinis buvo ekspedicijos gydytojo Viljamo Preskoto dienoraštis. Jame buvo teigiama, jog sala T-1 – tai apgyvendinta legendinė Atlantida! Gunarsonas paskelbė informaciją apie dienoraštį ir keleto puslapių fotokopijas. Daktaro V. Preskoto anūkė Norma Bernet negalėjo patikėti perskaitytu straipsniu. Ji surado saugomus senus senelio laiškus, atidavė grafologinei ekspertizei. Ekspertai patvirtino abiem atvejais rašiusiojo tapatybę.

Visas daktaro V. Preskoto dienoraščio tekstas iki šiol nepaskelbtas, bet iš skelbtų ištraukų vis dėlto galima sužinoti apie ekspediciją užklupusius įvykius. Šią istoriją (tikėsimės, dar be pabaigos) 2003 metų NSO žurnale paskelbė S. Nafertas, ji pateko į įvairių autorių knygas. Čia ji atpasakota gerokai sutrumpinta.

Ekspedicijos dalyviai per šešias valandas sugebėjo gausų krovinį etapais nugabenti prie salos kranto. Kapitonas Halsas ir Smitas išžvalgė krantą ir parinko geriausią vietą įkopti į salos šlaitą. Kai visas karavanas priartėjo prie salos kranto, staiga sprogo motorogių variklis, o jas vairavusį Smitą mestelėjo kelis metrus į šoną ir lengvai kontūzijo. Atsigavęs Smitas pasakojo, jog prieš pat sprogimą jis priekyje matė ugnies blyksnį, bet pagalvojo, kad tai besileidžiančios saulės diskas išsprūdo iš už uolos.

Patikrinus paaiškėjo, jog sugadinta pagrindinė radijo stotis, kai kurie prietaisai, o rogių variklis jau nepataisomas. Teko viską vilkti įsikinkius patiems. Užsiropštę į krantą ir pakilę kelis metrus aukštyn, jie nutarė įrengti laikiną stovyklą, nes nuo krovinių gabenimo visi buvo nusiplukę.

Sumontavę rėmą ir pasistatę sniego blokų būstą iglu, poliarininkai ant stiebo iškėlė vėliavą, vadas pasakė trumpą kalbą, ir visi saliutavo iš karabinų. Stovyklą pavadino Targetviliu. Radistai ėmė ruošti ryšiui atskirai atgabentą atsarginę radijo stotį. Ir čia prasidėjo netikėtumai bei nesusipratimai. Radijo stoties baterijos buvo visiškai išsikrovusios, visų poliarininkų laikrodžiai sustoję, o kompaso rodyklė sukosi ratu nesustodama. Jie įtarė salą esant magnetine anomalija arba veikiamą Saulės protuberantų. Viską atidėjo rytdienai ir ėmė ruoštis nakvynei. Ore pasigirdo lėktuvo motorų garsas. Tačiau iš viršaus nuo uolų staiga pasklido labai tirštas rūkas, ir nebegalima buvo nieko įžiūrėti už kelių žingsnių.

Toliau pasakojama, kaip poliarininkai pateko pas salos gyventojus, tapdami jų svečiais, bet ne belaisviais. Nors apribojimų būta. Jie negalėjo palikti salos, susisiekti su Didžiąja žeme, bet galėjo užeiti į beveik visas vidaus patalpas. Po salą buvo galima vaikščioti visur, bet, artėjant prie pakrantės, vis stiprėdavo nesuprantama jėga, neleidusi nužengti ant ledo. Jiems buvo skirtas puikus maistas, kiekvienam suleista „ilgaamžiškumo vakcina“, garantuojanti sveiką gyvenimą iki 150 metų. Netrukus po vakcinos suleidimo nuo kontūzijos atsigavo Smitas, pagerėjo visų regėjimas, klausa, nustojo kamavusios įsisenėjusios ligos, 0 maždaug per tris mėnesius visiems poliarininkams pasikeitė dantys.

Jie ten sutiko ir daugiau izoliuotųjų: penkis aleutus, tris Grenlandijos eskimus ir nuo 1937 metų ten gyvenantį rusų lakūną. Visi jie nemokėjo angliškai, 0 gydytojui Preskotui pasisekė: saliečiai su juo kalbėjo taisyklinga lotynų kalba. Mokydamasis medicinos, jis pramoko lotynų kalbos, o tais laikais dar domėjosi antikine literatūra.

Į gydytojo Preskoto klausimus retai buvo atsakoma, dažniau nusišypsomą ar nuleidžiama juokais. Aiškiai buvo galima suprasti, jog jie save laikė nepalyginamai aukštesnio išsivystymo nei žmonija. Per ilgą laiką Preskotas suprato, kad ta sala plaukioja ne tik paviršiuje, bet ir po vandeniu. Ir tokių salų esą Vandenynų ir ežerų gelmėse daugiau. Jų nejaudina šaltis, tamsa, slėgio kaita ar natūralaus oro nebuvimas. Visas tas problemas jie seniai išsprendę, nes sala gyvuoja dešimtis tūkstančių, o gal ir šimtus tūkstančių metų.

Preskoto vertinimu, saliečiai buvo panašesni į negroidus. Jie atrodė aukštesni nei 180 centimetrų ir svėrė apie 100 kilogramų. Įprastas jų gyvenimas vyko požeminėse patalpose ir tuneliuose, o pakilimas į vandenyno paviršių jiems buvo jaudinantis, bet varginantis. Preskotas bendravo su saliečiu, kuris pasisakė pragyvenęs 400 metų, bet atrodė kaip mūsų penkiasdešimtmetis. Daktaro nuomone, saloje gyveno apie penkiasdešimt tūkstančių žmonių. Moterų buvo gerokai mažiau, o vaikų jis išvis nematė. Bet ekspedicijos nariai negalėjo patekti į visas salos patalpas.

Žemės civilizacija saliečiams visai nerūpėjo, jie vengė su ja kontaktuoti, nes laikė save nepalyginamai aukštesnio išsivystymo. Poliarininkams priskirtas globėjas Boecijus aiškino, jog tarp vandenyne pasinėrusių salų vyksta tam tikra konkurencija. Preskotas nesuprato, ar varžosi jie dėl įtakos, ar dėl vietos dugne, nors erdvės po vandeniu užtenka. Bet jie tarpusavyje nekariauja.

Į daktaro klausimą, kodėl saliečiai nenori jų išleisti pas savuosius, Boecijus pusiau juokais pasakė: „Ar jūs išleistumėte savo vaikus, jei jie norėtų išeiti į mišką pas laukinius žvėris?“

Boecijus pranešė poliarininkams, jog po dvejų metų, praleistų Arktyje, sala neria į gelmes ir keičia buvimo vietą. Jiems tas panėrimas panašus į laivo inkaro pakėlimą. Preskotas dienoraščio pabaigoje tikisi, jog, pasitaikius progai, jis pasiųs žinią apie save ir draugus.

Šio dienoraščio ištraukas paskelbęs islandas Gunarsonas ragino JAV žinybas išslaptinti ir paskelbti visą ekspedicijos į Arklį dienoraščio turinį. JAV galioja 60 metų įslaptinimas pačioms slapčiausioms paslaptims. Gunarsonas perspėja, jog priešingu atveju jis paskelbs ir restauruoti reikalingas neskelbtas ištraukas.

Įvertink šį straipsnį. Prieš tai pakomentuodami, arba parašykite patys! Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą PARANORMAL turinį.
Nutiko kažkas, ko negalite paaiškinti? Persekioja paranormalūs reiškiniai? Žinote liaudies receptą ir ne tik? Pasidalinkite savo istorija - rašykite patys. Nemokamai! Laukiame Jūsų straipsnių, naujienų, apžvalgų ar istorijų.
Niekas neišdrįso palikti komentaro.
Būkite pirmi, kurie pasidalins savo nuomonėmis su kitais. Galima rašyti anonimiškai, po komentaro apačioje paspaudę Anonimas.
avatar
TAIP PAT SKAITYKITE:
14.07.2020 laikas 20:49 Kaip galima nuraminti nervus?
Šiais laikais sunku rasti žmonių, kuriems pavyksta išvengti nervinių sukrėtimų, stresų. Vieni tokioje situacijoje traukia iš kišenės cigaretes, kiti atsidaro barą su alkoholiniais gėrimais.

Skaityti daugiau

14.07.2020 laikas 20:27 Kai skauda galva po sunkios darbo dienos
Noriu papasakoti, kaip mane kolegė išmokė susitvarkyti su varginančiu galvos skausmu. Toks skausmas man dažnai prasideda po ilgalaikės įtampos, dažniausiai po sunkios darbo dienos. Kartą buvo labai daug darbo, kurį reikėjo skubiai padaryti. Man, kaip dažniausiai tokiais atvejais būdavo, pradėjo skau...

Skaityti daugiau

14.07.2020 laikas 20:06 Kompresas iš košės nuo kosulio
Niekada neužmiršiu kaip mane vaikystėje gydė močiutė. Pakakdavo mažiausio peršalimo ir imdavau labai stipriai kosėti. Niekas negalėjo įveikti kosulio. Tačiau močiutė man padėjo.

Skaityti daugiau

14.07.2020 laikas 19:50 5 lašai jodo padės nuo slogos
Kad ir kas būtų sakoma, tačiau pati įkyriausia liga, kuria serga visi be išimties, yra sloga. Nors dabar per televiziją, spaudoje reklamuoja daugybę vaistų nuo slogos, tačiau jų poveikis mažai efektyvus.

Skaityti daugiau

14.07.2020 laikas 18:20 Banako šmėklos

Taip jau kartais nutinka, kad žmonės palieka gyventas vietas. Tada vietoje kažkada klestėjusio miestelio ar miesto lieka apleista, truputį paslaptinga ir baugoka vieta. Miestas vaiduoklis...

Skaityti daugiau

14.07.2020 laikas 09:18 Mūsų fizinė sveikata priklauso nuo minčių
Senovės išminčiai mokė, kad mūsų fizinė sveikata tiesiogiai priklauso nuo psichinės būsenos. Kad atsikratytume ligos, reikia atsikratyti neigiamų minčių, baimės, nerimo, įvesti tvarką savo galvoje.

Skaityti daugiau