«Musono» žūtis

Apie mažojo raketinio laivo (MRL) "Musonas" žutį žino netgi ne visi istorikai ar profesionalai, nes šį įvykį SSRS karinė vadovybė buvo ypač įslaptinusi. Šio slaptumo priežastis buvo ta, kad laivą pražudė raketa, iššauta iš jo paties.

Šiek tiek techninių duomenų apie laivą. Projekto 1234 MRL (šifras „Sparva", NATO klasifikacija - „Nanuchka“) priklauso raketinių laivų klasei ir skirtas stambių antvandeninių ir antžeminių objektų sunaikinimui. Pagrindinė ginkluotė - 6-ių sparnuotųjų raketų kompleksas P-120 „Malachitas" (skriejimo atstumas iki 150 km), įrengtas transporto-paleidimo konteineriuose vidurinėje laivo dalyje (po 3 prie kiekvieno borto). Apsigynimui nuo pavojaus iš oro laive buvo įrengtas 57 mm kalibro suporintas artilerijos Įrenginys AK-725 ir zenitinio raketinio komplekso „Osa-M" paleidimo įrenginys. Laivo vandentalpa - 700 tonų, ilgis - 59,3 m, plotis - 11,8 m, grimzlė - 3 m. Laivą varė 3 dyzeliniai varikliai po 10 000 AG kiekvienas. Maksimalus laivo greitis - 35 mazgai., plaukimo atstumas, plaukiant 18-os mazgų greičiu, - 1500 mylių. Laivo ekipažą sudaro 60 žmonių.

MRL „Musonas" buvo pradėtas statyti 1975 m. liepos 14 d. Vladivostoko laivų statykloje ir po šešių metų nuleistas į vandenį. 1982 m. vasario 9 d. laivas buvo įtrauktas į Ramiojo vandenyno laivyno kovinę sudėtį, o 1987 m. balandžio 16 d. laivas nuskendo japonų jūroje, pražudydamas 39 ekipažo narius iš 76...

Kas gi įvyko tą lemtingą dieną? 1987 m. balandžio 16 d., buvo gražus pavasario sekmadienis. Po pietų laivų būrys, kurį sudarė mažasis priešpovandeninis laivas (MPL) Nr. 117, mažieji raketiniai laivai „Musonas" ir „Viesulas", du raketiniai kateriai, pakėlė inkarus ir iš Saulių įlankos išplaukė į nurodytą rajoną Petro Didžiojo įlankoje, kur turėjo atlikti bendras šaudymo pratybas.

Maždaug po dviejų valandų laivai išsiskyrė. MPL Nr. 117, „Musonas44 ir „Viesulas" sudarė grupę, į kurią raketiniai kateriai turėjo šaudyti raketomis-taikiniais. Pirmieji trys laivai turėjo atsimušti nuo šių raketų.

Buvo jau po 18 valandos, kai buvo duota komanda ir iš vieno katerio iššauta raketa-taikinys į „Musoną", Pastebėjus taikinį, iš „Musono“ zenitinio raketinio komplekso buvo paleistos dvi raketos, kurios susprogo raketos-taikinio sunaikinimo zonoje. Iš raketinio katerio paleista antroji raketa-taikinys praskrido virš „Musono", nes laive ji jau niekam neberūpėjo...

Pažeista pirmoji raketa-taikinys staigiai pakeitė skrydžio trajektoriją, ėmė žemėti ir po kelių akimirkų įsirėžė į „Musono" radijo bokštelį. Perskrodusi jį, raketa susprogo laivo vyriausiame komandiniame punkte (VKP). „Musonas", sudrebėjęs nuo smūgio ir raketos sprogimo, užsidegė. Katerio, iš kurio buvo paleista raketa -taikinys, komandiniame punkte radijo ryšiu pasigirdo pranešimas: „Pirmas", aš „Trečias" („Viesulo" šaukinys), į „Antrą" („Musono" šaukinys) pataikė „gaminys". „Antras" dega. Žmonės palieka laivą".

Išgirdus šį tragišką pranešimą, šaudantys kateriai visu greičiu nuskubėjo į „Musono" nelaimės vietą. 19:13 visi kateriai ir laivai susirinko į vieną vietą ir buvo maždaug už 2 kabeltovų nuo „Musono", kurio antstatas smarkiai liepsnojo.

Šaudymo pratybų vadovas kontradmirolas l.Golovko, kuris vadovavo iš MPL, blokavo kitų laivų vadų bandymus priartėti prie „Musono" ir padėti jo komandos nariams, kurie mojavo rankomis, prašydami pagalbos. Jis įsakė nesiartinti prie degančio laivo, siekiant išvengti dar didesnės nelaimės, nes jame buvo artilerijos sviediniai ir zenitinės raketos. Nieko gero nežadėjo ir „Musone" esančios sparnuotosios raketos.

Laive visiškai nebeliko elektros, todėl nebeveikė visos gaisro gesinimo sistemos ir radijo ryšio įranga. Dalis gelbėjimo priemonių sudegė, prie kitų komandos nariams kelią užkirto ugnis. Antstatas ir kitos laivo konstrukcijos, pagamintos iš aliuminio-magnio lydinių, aukštoje temperatūroje lydėsi tarsi plastilinas. Ši lavos pavidalo medžiaga ir dūmai uždengė prie kairiojo borto esančius konteinerius su sparnuotosiomis raketomis, kurios vėliau visiškai sudegė, tačiau nesprogo. Dėl dūmų uždangos esantys „Musone" ir kituose laivuose nei matė, nei žinojo, kas jame vyksta. Prie dešinio borto esantys konteineriai iškrito į jūrą ir nuskendo.

„Musono" vadas 3-jo rango kapitonas V.Rekišas, 1-asis būrio vado pavaduotojas 1-jo rango kapitonas R.Temirehanovas ir nemažai kitų karininkų, mičmanų, viršilų bei jūreivių žuvo iš karto po sprogimo. Vyriausiuoju ugnies apimtame laive liko vado padėjėjas kapitonas-leitenantas Igoris Goldobinas.

Sprogimo metu jis patyrė stuburo traumą, jam lūžo koja, apdegė ranka, tačiau tai jam nesutrukdė likti rikiuotėje ir kartu su vyresniuoju leitenantu Vasilijumi Zagoruika iš pradžių vadovauti ugnies gesinimui, o po to organizuoti likusių gyvų žmonių gelbėjimą.

Siekiant išvengti sprogimo, jūreiviams buvo duotas įsakymas praverti patalpos, kurioje buvo laikomos zenitinės raketos, stogą, kad būtų sumažintas vidinis slėgis. Jie bandė prisikviesti arčiau kitus laivus, jei ne dėl pagalbos, tai dėl gaisrinių žarnų, kurios būtų permestos į „Musoną" - plikomis rankomis ir ugnies gesintuvais su šėlstančia ugnies stichija nepakovosi. Tačiau iš kitų laivų buvo gautas atsakymas, kad vadovybė neleidžia priartėti. „Musono“ jūreiviams liko pasikliauti tik savo jėgomis.

Patikrinus pertvarų, už kurių buvo viršilų kubrikas ir rūsys su zenitinėmis raketomis, ir įsitikinus, kad pertvaros jau karštos ir ugnis netrukus persimes į viršilų skyrių, tapo aišku, kad vilčių nebėra - laivui jau niekas negalėjo padėti. Juo labiau prisimenant, kad prie kairiojo borto buvo sparnuotosios raketos, apie kurių būseną nieko nebuvo žinoma. Kapitonas-leitenantas Goldobinas įsakė visiems palikti laivą. Tie, kurie buvo sunkiai sužeisti ar nemokėjo plaukti ir bijojo šokti į vandenį, nors parodė vyriškumą degančiame laive, buvo aprengti gelbėjimo liemenėmis ir nustumti už borto į šaltą vandenį. Skamba žiauriai? Tačiau tai buvo vienintelė galimybė šioje situacijoje išgyventi. Paskui komandos narius į jūrą buvo numestas nedidelis plaustas, padarytas iš zenitinių raketų konteinerių. Paskutinieji iš žūstančio laivo inkaro grandine į vandenį nusileido vado pavaduotojas Igoris Goldobinas ir vyresnysis leitenantas Igoris Zagoruika.

Kyla pagrįstas klausimas: kodėl tragedija pasiekė tokį mastą? Juk reikėjo tik užgesinti gaisrą! Internete galima aptikti versiją, kurioje teigiama, kad tuo metu visose laivo konstrukcijoje ir netgi povandeniniuose laivuose buvo dažnai naudojami aliuminio-magnio lydiniai. Tai labai degios medžiagos.
Ekonominė nauda nusvėrė saugumo problemas...

Tiesa, tai buvo problema ne tik SSRS: maždaug prieš dvejus metus Folklendų karo metu žuvo britų laivyno pasididžiavimas esminininkas „Šefildas“. Jis žuvo nuo vienintelės aviacinės priešlaivinės raketos „Egzoset", paleistos iš pasenusio prancūzų gamybos naikintuvo. Nors „Šefildo“ tragediją daugiausiai sukėlė britų karių nerūpestingumas ir atsainus požiūris į priešininką, tačiau negalima paneigti ir to, kad daugelis konstrukcijų buvo pagaminti ir aliuminio-magnio lydinių. Britų vyriausybė pamoką įsisąmonino ir labai greitai uždraudė naudoti šiuos lydinius laivuose. Sovietų Sąjungos vadovybė, atrodo, to nepadarė.

Tačiau grįžkime prie „Musono“. Kai kurie teigia, kad gaisro metu aliuminio-magnio lydiniai lydosi tari plastilinas. Tačiau tai nėra tiesa - šie lydiniai ne lydosi, o dega! Dega kaip suvirinimo elektrodas, skleisdami aitrius dūmus. Be to, reikia įvertinti tai, kad raketa-taikinys pataikė tiesiai į VKP, žuvo laivo vadas, laive dingo elektra ir ryšys, jis nebegalėjo plaukti, gaisro gesinimo sistemos buvo sugadintos. Kiti laivai taip pat niekuo negalėjo padėti: norint iš jų perduoti gaisro gesinimo žarnas, reikėjo priplaukti prie pat „Musono“, kuriame bet kuriuo metu galėjo sprogti sprogmenys. Tiesa, buvo bandoma apipilti degantį laivą iš toliau, tačiau tai buvo beprasmiška, nes vanduo išgaruodavo, taip ir nepasiekęs degančio laivo...

Kai iš vandens buvo surinkti „Musono“ ekipažo nariai, kiti laivai atsitraukė toliau, laukdami sprogimo ir stebėdami, kaip nakties tamsoje dega kovinis kolega. Apie vidurnaktį, po to, kai susprogo artilerijos sviediniai ir zenitinės raketos, „Musonas“ nuskendo maždaug 3 tūkstančių metrų gylyje, kartu su savimi į dugną nusinešdamas 39 apdegusių žmonių kūnus: jūreivių, viršilų, mičmanų, karininkų kartu su laivo vadu, taip pat kelių karininkų iš štabo, kurie stebėjo mokymus, bei KJL jūreivystės mokyklos kursantų, kurie „Musone“ atliko praktiką.

Bazėje laivų būrį, kuriame trūko vieno laivo, sutiko laivyno vadovybė, prokuratūros ir ypatingojo skyriaus atstovai.

Apie mažojo raketinio laivo (MRL) "Musonas" žutį žino netgi ne visi istorikai ar profesionalai, nes šį įvykį SSRS karinė vadovybė buvo ypač įslaptinusi. Šio slaptumo priežastis buvo ta, kad laivą pražudė raketa, iššauta iš jo paties.

Kokia buvo tragedijos priežastis? Kaip atsitiko, kad raketa-taikinys po to, kai buvo susprogdinta ir turėjo nukristi į jūrą, pataikė į laivą? Vienareikšmiškai į tai atsakyti negali nei likę gyvi „Musono" ekipažo nariai, nei jų tarnybos draugai iš kitų laivų, kurių akyse įvyko ši tragedija.

Kai kurie tyrėjai kelia versiją, kad įvyko nelemtas tragiškas atsitiktinumas: pataikius į raketą-taikinį, joje užstrigo vairas. Kadangi taikinys, nors ir pažeistas zenitinės raketos skeveldromis, liko vientisas, raketa ir toliau skriejo, kol pataikė tiesiai į „Musono" antstatą. Mažas atstumas nepaliko galimybės pakartotinam šūviui iš „Musono", kuris būtų galėjęs visiškai sunaikinti raketą-taikinį.

Kiti mano, kad „Musonui“ nereikėjo sustoti (nors kai kas teigia, kad laivas lėtai plaukė), tuomet

pažeista raketa-taikinys nebūtų į jį pataikiusi. Dar kiti specialistai pareiškė nuomonę, kad raketos-taikinio savaiminio taikymo galvutė nebuvo išjungta. Apie tai liudija raketos skrydžio trajektorija ir jos „elgesys" paskutinėje atkarpoje, t .y. pataikymas į didžiausio radiolokacinio atspindžio zoną laive - radijo bokštą. Jeigu raketos-taikinio savaiminio taikymo galvutė būtų buvusi išjungta, raketa po apgadinimo būtų kritusi į jūrą, o ne tikslingai skriejusi keletą kilometrų į taikinį. Daroma išvada, kad raketų-taikinių paruošimo bazėje buvo padarytas didžiulis aplaidumas ir ne atjungta savaiminio taikymo galvutė...

Kaip teigė šios tragedijos liūdininkai, su oficialaus tyrimo išvadomis niekas jų nesupažindino.