NSO savybė tapti nematomu

Vienas iš neįprastų NSO savybių yra jų sugebėjimas dingti, tapti nematomu žmogaus akiai bei lygiai taip pat staigiai pasirodyti. Yra žinomas ne vienas atvejis, kai aiškiai matomi objektai liudininkų akyse staiga vienoje vietoje dingdavo ir pasirodydavo kitoje vietoje.

1966-ųjų metų birželio mėnesį prie fermos netoli Aveirono (Prancūzija) pasirodė trys ugnies kamuoliai, per laukus skridę link fermos Vienas rutulys sustojo, likus 15 m iki namo, ir ore nejudėdamas kabojo apie 3 minutes. Po to rutulys staiga dingo, o už poros sekundžių vėl pasirodė už kelių šimtų metrų nuo namo. Tokie staigūs judesiai tęsėsi dar kurį laiką.

Spaudoje aprašomas nutikimas, įvykęs prie Miuluzo miesto (Prancūzija). Tris jaunuoliai pastebėjo maždaug 50 m skersmens oranžinį rutulį, kuris zigzagais leidosi ant žemės ir nusileido maždaug už 300 m nuo liudininkų. Kai žmonės pasuko link rutulio, norėdami jį apžiūrėti, šis iš karto išnyko.

Sovietų Sąjungoje 1979-ųjų metų liepos mėnesį kelyje iš Zlatousto į Belorecką trys liudininkai, važiavę automobiliu, pamatė iš paskos besiartinantį ugnies rutulį, kurio aukštis prilygo 2 aukštų namui. Žmonės žiūrėjo į rutulį apie 2 minutes, po to jis staiga dingo ir po 2-3 minučių vėl pasirodė, tik jau priekyje automobilio. Ten rutulys nejudėdamas kurį laiką kybojo ore, o po to taip pat akimirksniu dingo.

Taip pat ne kartą buvo atvejai, kai NSO liudininkams pasirodydavo staiga ir tarsi iš niekur. 1954-ųjų metų balandžio mėnesį netoli Dartmuro Pietų Devone (Anglija) prieš atsargos karininką Braitoną staiga, tarsi iš oro, atsirado didelis ovalo formos objektas, kuris kybojo 1 m aukštyje.

Daimeno kanale (JAV) du gaisrininkai laisvalaikiu žvejojo. Prieš juos staiga, tarsi iš niekur, pasirodė apvalus maždaug 4,5 m skersmens šviečiantis objektas. Jis pakibo 20-25 m aukštyje, o po to kokius 3 km lydėjo valtį.

Iš pradžių šias NSO savybes buvo bandoma paaiškinti jų kinematikos ypatybėmis. Buvo daroma prielaida, kad šie objektai staiga dingsta iš regėjimo lauko dėl to, kad didžiuliu greičiu pajuda iš vietos. O jų netikėtas pasirodymas susijęs su jų didžiuliu greičiu ir staigiu sustojimu. Pateikiamas pavyzdys kažkiek patvirtina, jog tai gali būti Įmanoma.

1968-ųjų metų birželio mėnesį Dakse (Prancūzija) sutuoktiniai Z., važiavę automobiliu 110 km/h greičiu, netikėtai priešais save viduryje kelio pamatė tamsų pusiau sferini objektą, mirksintį raudonomis šviesomis. Vairuotojas staigiai stabdė, nes susidūrimas atrodė neišvengiamas, tačiau automobilis pravažiavo šį objektą kiaurai, žmonės nieko nepajuto. Panašu, kad paskutiniu momentu objektas iš tikrųjų milžinišku greičiu pajudėjo iš vietos ir dingo. Vėliau nusileidimo vietoje aptikti pėdsakai patvirtino, kad tai nebuvo miražas.

Tą faktą, kad sutuoktiniai Z. Objektą matė iki pat paskutinio momento ir nepastebėjo jo pakilimo, galima paaiškinti dvejomis aplinkybėmis: pirma, žmogaus akis nespėja fiksuoti objektų, judančių per dideliu greičiu.

Pavyzdžiui, yra žinoma, kad objektas, arti žemės paviršiaus skriejantis 10 km/s greičiu arba didesniu nei 20 g pagreičiu, praktiškai yra nematomas;

antra, staiga dingusio objekto atvaizdas dar labai trumpą laiką išlieka žmogaus akies tinklainėje.

Laikui bėgant buvo pradėti kaupti duomenys apie NSO sugebėjimą po truputį „tirpti“ arba „išsisklaidyti“ ore liudininkų akivaizdoje.

1960-ųjų metų vasarą Kamadžojaus kaime (prie Ferganos, Uzbekija) „Hipronikel“ instituto laboratorijos viršininkas Šeininas pastebėjo iš Ferganos slėnio artėjantį šviečiantį disko formos objektą su dviem strypais, primenančiais antenas. Sis objektas turėjo tipišką metalinį atspindį. Jis sustojo nejudėdamas ir buvo aiškiai matomas. Netikėtai jo kontūras pasidarė neberyškus, objekto vietoje po 1-2 sekundžių atsirado į rūką panaši dėmė, kuri tuoj pat dingo.

1978-ųjų metų kovo mėnesį Toljatyje (Rusija) buvo pastebėtas 150 m skersmens ovalo formos objektas, skleidžiantis mėlyną šviesą. Objektas turėjo ryškų kontūrą. Iš pradžių objektas skriejo 300 m aukštyje, tačiau kuo jis arčiau artėjo prie liudininkų, tuo darėsi labiau perregimas - per jį buvo galima matyti žvaigždes. Tačiau išorės kontūras ir toliau buvo ryškus. Po to objektas pakibo 100 m aukštyje virš kaimyno namo už 100 m nuo liudininko ir tarsi ištirpo. Visai tai vyko apie 7 minutes.

Šie laipsniško NSO „tirpimo“ pavyzdžiai rodo, kad jų dingimas gali būti susijęs ne tik su staigiu skrydžiu šalin, bet ir su jų sugebėjimu tapti nematomu žmogaus akiai, nors tai ir prieštarauja mūsų įprastam materialistiniam požiūriui į supantį pasaulį.

Žemiau pateikiami faktai tik patvirtina NSO sugebėjimą tapti nematomais žmogaus akiai, kai išryškintose „tuščio“ dangaus ar „tuščios“ vietovės nuotraukose buvo matomi NSO.

1979-ųjų metų rugpjūčio mėnesį operatorius iš Rygos Piparas plaukė žvejų laivu Grenlandijos jūroje. Jis naktį padarė 12 spalvotų naktinio dangaus ir tamsios jūros su matomomis praplaukiančių laivų šviesomis nuotraukų. Koks buvo jo nustebimas, kai išryškintose nuotraukose pastebėjo tai, ko nematė akimi: keturiose nuotraukose buvo matyti pailgas ryškiai šviečiantis objektas, kuris kadruose už-
ėmė beveik pusę dangaus ir palaipsniui keitė savo formą.

1983-ųjų metų rugsėjo mėnesį netoliese Ai Petrio kalno (Krymas) Rostovo gyventojas Ryžkovas padarė penkis apylinkių kadrus. Kai nuotraukos buvo išryškintos, labai nustebo, trijose nuotraukose pamatęs didelį tamsų objektą, kybantį virš kalno viršūnės arba skrendantį virš automobilių kelio.

Analogiškas įvykis nutiko 1959-ais metais Tiksio poliarinėje stotyje, 1960-ais metais Zelenčukso stanicoje (Rusija), 1967-ais metais prie Klimakso miesto (Kolorado valstija, JAV), 1971-ais metai Regensburge (Austrija), 1976-ais metais netoliese Specijos miesto (Italija) ir 1990-ais metais Gorkyje (Rusija).

Tačiau būna ir atvirkštinių atvejų, kai aiškiai matomi objektai nuotraukose nėra matomi. 1977-ųjų metų rugsėjo mėnesį inžinierius Novožilovas prie Kurkijokio kaimo į šiaurę nuo Prioziorsko (Rusija) tris kartus nufotografavo NSO, kuris buvo panašus į dirižablį ir skrido virš jo 300-500 m aukštyje. Nuotraukose NSO nebuvo matyti.

1979-ųjų metų vasario mėnesį NSO visą savaitę prakybojo danguje virš Zakopanės kurorto (Lenkija). Jis buvo puikiai matomas, tačiau užfiksuoti objekto foto ar kino juostose žmonėms taip ir nepavyko, nes nuotraukose buvo matomos tik išskydusios šviesios dėmės.

1990-ųjų metų kovo mėnesį Belgijoje 300-400 m aukštyje praskrido puikiai matomas NSO. Liudininkas padarė keturis kadrus, tačiau išryškintoje juostelėje objekto nebuvo matyti. Profesorius Mesenas, bandydamas paaiškinti šią keistą NSO savybę, atliko bandymus, kuriais įrodė, jog negatyvo juostoje, apšviestoje infraraudonaisiais spinduliais, esantys vaizdai išnyksta.

Mokslininko nuomone, NSO atvaizdas juostoje dingsta būtent dėl galingo infraraudonųjų spindulių srauto, kurį kartais skleidžia objektai. Šie spinduliai ir apšviečia juostą.

Dar keisčiau, kai nuotraukose objektai atrodo visai kitaip, nei juos matė fotografuojantys žmonės. 1966-ųjų metų kovo mėnesį Konisbore (Anglija) Stivenas Pratas nupaveikslavo danguje lėtai skriejantį oranžinę šviesą skleidžiantį objektą. Išryškintoje juostelėje buvo matyti net trys lėkštės formos objektai ir skridę vienas paskui kitą vienoje linijoje. Antrasis objektas buvo mažesnis už pirmąjį, o trečiasis -mažesnis už antrąjį.

Kažkas panašaus įvyko 1979-ųjų metų sausio mėnesį, kai Australijos televizijos kompanija Naujojoje Zelandijoje filmavo 30-ies minučių trukmės filmą. Filmavimo metu danguje praskriejo keletas ovalo formos aukso spalvos objektų, kurių viršuje buvo kažkas panašaus į antstatą. Peržiūrėjus nufilmuotą medžiagą filmavimo grupės nariai pareiškė, kad NSO atvaizdas kino juostoje savo forma ir spalva smarkiai skiriasi nuo to, ką jie matė paprasta akimi.

Visi šie faktai rodo, kad žmogaus akis kartais objektus gali matyti ne taip, kaip juos priima foto objektyvas.

Gana neretas atvejis, kai akimi matomi NSO nefiksuojami radarų ekranuose. 1976-ųjų metų vasarą Čitos srityje (Rusija) netoli sienos su Kinija PLG radiolokacinio posto kariai, pasieniečiai ir rajono centro gyventojai matė neįprastą pailgos formos objektą su iliuminatoriais. Iš objekto į žemę buvo vertikaliai nukreipti trys spinduliai. Šis objektas 3 valandas lėtai judėjo tai į vieną, tai į kitą pusę, įjungdamas ir išjungdamas savo prožektorius, po to staiga dingo. Tačiau dviejų radiolokacinių postų trijų tipų radarai neužfiksavo jokio objekto.

1979-ais metais dviejų lėktuvų ekipažai, skridę Barnaulo rajone (Rusija), 6 minutes stebėjo šviečiantį objektą, kuris priartėjo dideliu greičiu, po to sustojo, pakilo į didelį aukštį ir pakibo, po to vėl nusileido žemyn ir ėmė tolti. Lėktuvų radarai neužfiksavo jokio objekto.

1989-ųjų metų vasario mėnesį danguje virš Progreso miesto (Gvatemala) pakibo didelis disko formos NSO, kurio kraštuose mirgėjo raudonos spalvos šviesos. Salia didžiojo objekto pakibo dar trys, tik mažesni tokios pačios formos objektai. Visus objektus matė daugelis Progreso gyventojų, tačiau radiolokatoriai jų kažkodėl neužfiksavo.

Kaip teigiama Aerokosminių fenomenų tyrimų grupės Prancūzijos kosminiame centre Tulūzoje pranešima, radiolokatoriai užfiksuoja tik 5% stebimų objektų. Ko gero, šis skaičius yra sumažintas. Ir priešingai - yra žinomas ne vienas atvejis, kai radarų ekranuose buvo fiksuojami objektai, tačiau akimi
jų nebuvo matyti, nors jie ir buvo matomumo zonoje.

1945-ųjų metų pradžioje amerikiečių laivų, besirengiančių įsiveržti į Okinavos salą (Japoniją) ir plaukiančių palei Nansėjaus Šoto archipelagą, radiolokatoriuose buvo pastebėta 200-300 nežinomų objektų, artėjančių prie laivų 1600 km/h greičiu. Juos pasitikti nedelsiant iš lėktuvnešių į orą buvo pakelti naikintuvai. Tačiau lėktuvai be jokių kliūčių praskrido šią skrendančią armadą, o lakūnai nepastebėjo nė vieno objekto. Laivuose esančių radiolokatorių operatoriai užfiksavo, kad nežinomų objektų grupė virš amerikiečių laivų praskriejo 600 m aukštyje, nors akimi šių objektų nebuvo matyti.

1986-ųjų metų gruodžio mėnesį prie japonų tyrimo laivo „Kaje Maru“, tuo metu buvusio centrinėje Ramiojo vandenyno dalyje, 2,5 km atstumu priartėjo nežinomas ovalo formos kelių šimtų metrų ilgio objektas, kuris du kartus apskriejo aplink laivą ir dingo. Po kelių sekundžių objektas vėl pasirodė ir su dideliu griausmu nedideliame aukštyje praskrido virš laivo. Objektas aiškiai buvo matomas radiolokatorių ekranuose, tačiau vizualiai jis buvo nematomas. Objektas skriejo maždaug 5000 km/h greičiu. Apie šį įvykį buvo rašoma sovietų laikraštyje „Izvestija“ (1988 m. rugsėjo 18 d. numeris).

Kaip rodo NICAP („National Investigation Committee on Aerial Phenomenon“ - „Nacionalinis oro erdvės fenomenų tyrimo komitetas") duomenys, 1948-1967 metais iš 81 atvejo, kai radiolokatoriais buvo fiksuojamas NSO, tik 60 kartų jis buvo matomas akimi.

1980-1984 metais Charkovo (Ukraina) aerouosto radiolokatoriuose 12 kartų buvo užfiksuoti nežinomi objektai, kurie skrido labai dideliu greičiu, pakibdavo ore, atlikdavo labai staigius manevrus vertikalia kryptimi. Ir tik keturis kartus šie objektai buvo matomi akimi. Yra žinomi atvejai, kai NSO žymė būdavo matoma tik viename iš dviejų radiolokatorių, dirbančių skirtingais dažniais, ekrane.

Kaip pasakoja pirmos klasės lakūnas V. Kolupanovas, 1982-ais metais liepos mėnesį virš Roslavlio (Rusija) aerodromo skrido NSO. jis buvo matomas tik decimetriniame diapazone dirbusio radiolokatoriaus ekrane, o centimetriniame diapazone dirbantis radiolokatorius nieko nepastebėjo.

Yra žinomi ir tokie atvejai, kai NSO žymės radiolokatorių ekranuose matomos ne nuolat, o tai atsiranda, tai vėl išnyksta. Toks atvejis nutiko 1952-ųjų metų liepos mėnesį. Radiolokatorių ekranuose buvo pastebėti NSO virš Vašingtono. Į orą buvo pakelti naikintuvai, kuriems priartėjus prie objektų (lakūnai jų nematė), radiolokatorių ekranuose NSO žymės dingdavo. Jos vėl atsirasdavo, kai naikintuvai nutoldavo.

Vienas iš patikimiausių atvejų, kai buvo fiksuojamas NSO lėktuvų ir antžeminiais radiolokatoriais, įvyko 1957-ųjų metų rugsėjo mėnesį, kai amerikiečių žvalgybinis lėktuvas RB-47, skridęs virš Misisipės, Luizianos, Teksaso ir Oklahomos valstijų, pusantros valandos turėjo kontaktą su NSO. Radiolokatoriai nežinomą objektą fiksavo atskirose padėtyse - dešinėje, kairėje, už ir priekyje lėktuvo, nors objekto skrydžio trajektorija tarp šių padėčių kažkodėl nebuvo matoma. Kartais lėktuvo ekipažas vizualiai matė objektą. Bandant persekioti nežinomą objektą, žvalgybinis lėktuvas apskriejo ratą Dalaso rajone. Lėktuve įrengta elektroninės žvalgybos aparatūra ELINT nustatė, jog objektas skleidžia 600 impulsų/s 3000 MHz dažnio spinduliavimą.

Rasti nors kiek pagrįstą paaiškinimą anomalijoms, pasireiškiančioms fotografavimo metu ir NSO fiksavimui radiolokatorių ekranuose, kol kas nepavyksta.