Pasąmonės Galios:

Būkime atviri: moterų neištikimybė paprastai kategoriškai smerkiama. Net artimi draugai apie tokią moterį tarpusavyje sako: "Žinoma, aš jos nesmerkiu, bet..." Tai reiškia, kad pasmerkimo tema vis dar išlieka. O vyrų neištikimybė laikoma beveik norma. Niekas nepasakys "Ai-ja-ja-ja!"

Viskas priklauso nuo paties išsiskyrimo. Reikalas tas, kad per atstumą beveik visada jūsų svarba šiek tiek padidėja. Taip yra visų pirma dėl to, kad išsiskyrimo metu jūsų įvaizdis žmogui yra nuvertėjęs, tačiau kiekvieno žmogaus galvoje visada yra du įvaizdžiai - nuvertėjęs ir idealizuotas. Antrasis yra tas, kuris buvo pasimatymo metu.

Ar pastebite, kiek daug kalbėjimo vyksta aplink jus? O kiek jūs patys kalbate? O kiek daug kalbame vieni su kitais, o paskui net negalime prisiminti, ką kitas žmogus mums pasakė? O kiek "naudingos" informacijos išduodame akimirkos įkarštyje, dėl kurios gėdijamės ir naktimis negalime užmigti?

Kvantinį pasaulį tiriantys mokslininkai sako: visas pasaulis – energija. Dauguma žmonių sako: džiaugtis nesėkmėmis ir dėkoti už katastrofas – saviapgaulė. Tai – nesąmonė. Ir jie tiesūs. Bet ar jų tiesa suteikia jiems laimės?

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų po skyrybų girdėjo iš savo buvusio (-ios) pasiūlymą „likime draugai“. Ir visi galvojome, o ką tai iš tikrųjų reiškia? Ar tai reiškia draugystę, ar tiesiog gražų išsiskyrimą be pykčių? Tikriausiai psichologai taip pat apie tai galvojo ir priėjo prie gana šokiruojančių išvadų.

Aš matau kiekvieną: jauną, suaugusią, kiekvieną savaip gražią, su savo pipiriukais. Aš pastebiu, kaip kiekviena stengiasi atsisakyti savo natūralaus patrauklumo ir nori tapti dar geresnė. Ji grožį supranta savaip.

Įsimink kartą ir visiems laikams: princas ant balto žirgo yra grynas išmislas. Niekas neprivalo daryti tave laiminga ir gelbėti nuo visų likimo peripetijų. Laikui bėgant vyrui paprasčiausiai atsibos tempti šį sunkų verkšlenimų ir skundų lagaminą ant savo pečių. Norint išvengti liūdno palikto lagamino likimo, susikoncentruok ne į vyro paiešką, o į savo svajonių įgyvendinimą.

Esate santykiuose su kažkuo ir vis laukiate, kol viskas bus geriau. Įžvelgiate šiame žmoguje potencialą ir viską, kuo šie santykiai galėtų būti. Todėl laukiate, laukiate ir laukiate, kol šis žmogus pasikeis, o santykiai pasistūmės į priekį ir taps tokie, kokių norite. Ir laikui bėgant tampa vis sunkiau jį palikti.

Meilė negali nuolat būti aukščiausiame taške. Kažkuriuo momentu pajusite, kad emocijos šiek tiek nusilpo. Tai yra visiškai natūralu. Tačiau tokiu atveju kyla rizika, kad mylimas žmogus pradės dairytis į šalį. Kai jausmai ima silpti, jiems dar galima sugrąžinti buvusį ryškumą, jeigu pasistengsite.

Ką mes tikimės gauti užmegzdami santykius? Kas būna, kai santykiai virsta kažkuo didesniu, atsiranda šeima? Kas padaro dviejų širdžių sąjungą patvaria ir laiminga?

Santykių su anyta tema yra viena pagrindinių socialinėje psichologijoje. Daugelis jaunų moterų atsiduria aklavietėje, negalėdamos užmegzti draugiškų ar bent jau diplomatinių santykių su savo išrinktojo motina, nors dažniausiai padėtis nebūna visiškai beviltiška.

Pasitaiko atvejų, kai tenka bendrauti su sunkiu ir nuobodžiu žmogumi. Jis gali būti geras, tačiau kalbėtis su juo – tikra kančia. Jis mums visai netinka, tačiau turime būti kantrūs.

Moterys susimąsto apie savo „neteisingą magnetizmą“ susidūrusios su santykiais „ne su tuo vyru“, vyrams kyla mintis „kažkas ne taip“, kai nepavyksta uždirbti, o iš visų sergančiųjų kančių metu girdima malda: „Dieve, kodėl aš tai nusipelniau?!“

Blogiausias meilės tipas – kai turime didelių vilčių ir įdedame daug energijos vien tam, kad suprastumėme, jog visa tai yra beprasmiška. Širdis dūžta į milijonus gabaliukų ir mes vėl užduodame tą patį klausimą: kodėl nieko neišėjo? Taip, meilėje mes klystame dažnai.

Kai vyras manęs klausia, kaip jam išspręsti kokį nors, atrodo, sudėtingą klausimą, pavyzdžiui, mesti rūkyti, aš visada pasidomiu: „Kokį būdą tau pasiūlyti – vyrišką ar moterišką?“ „Žinoma, vyrišką“, – atsako vyras.