Pranykstančios salos Arktyje

Arkties tyrinėjimų istorijoje yra buvę nemažai atvejų, kai ne vieno žmogaus ir ne vieną kartą matytos ir žemėlapiuose pažymėtos salos „dingdavo“.

Vieną tokią istoriją 1926 metais pasirodžiusioje knygoje „Sanikovo Žemė“ aprašo rusų akademikas V. Obručevas. Pagal tą istoriją vėliau sukurtas ir kino filmas. Rusų pramonininkas J. Sanikovas išgarsėjo kaip salų Arktyje atradėjas. 1800 metais jis atrado salą, pavadintą Stolbovaja, 1805 – Fadejevskaja, o 1811 metais šiauriau Novosibirsko salų įžiūrėjo žemę, bet tos salos iki šiol negalėjo rasti daugelis ten buvusių ekspedicijų.

Tiesa, 1886 metų rugpjūčio 13 d. rusų geologas E. Tolis, būdamas Kotelnij saloje, savo dienoraštyje užrašė: „Aiškiai pamačiau keturių kalnų kontūrus, kurie rytuose jungėsi su žema sausuma. Tokiu būdu Sanikovo pranešimas visiškai pasitvirtino. Vadinasi, mes turime teisę tam tikroje vietoje žemėlapyje pažymėti punktyrinę liniją ir virš jos užrašyti – Sanikovo Žemė“. 1900 m. E. Tolis organizavo ekspediciją tai salai tirti, bet 1903 m. visa jo komanda žuvo įlūžusi po ledu prie Beneto salos. 0 Sanikovo Žemės daugiau niekas nematė.

1934 m. į šiaurės rytus nuo Gendrietės salos laivo „Kresti-anki“ įgulos nariai matytą žemę pavadino laivo vardu. Tą salą 1937 m. matė Gendrietės saloje poliarinę stotį įkūrusios ekspedicijos dalyviai. Bet po metų tame sektoriuje žvalgybinį skrydį atlikdami lakūnai jokios salos nerado. Jie matė tik didelį stalinį aisbergą.

Kita istorija. 1707 metais olandų banginių medžiotojas Džilis į šiaurę nuo Špicbergeno matė aukštus nežinomos salos kontūrus. Oro sąlygos jam neleido pasiekti matytos žemės, bet jis ją pažymėjo žemėlapyje. Beveik po 200 metų rusų admirolas S. Makarovas, plaukdamas ledlaužiu „Jermak“, toje vietoje matė nežinomos žemės kalnuotą krantą. Tą žemę 1925 m. teigė matęs ir anglų kapitonas Urslis. Bet 1928 m. Umberto Mobilės ekspedicijos ieškojusi ledlaužio „Krasinas“ įgula Džilio žemės, kad ir kaip ieškojo, bet nerado.

1874 metais būdamas Prano Juozapo Žemės šiauriausiame taške, australų poliarininkas J. Pajeris ir jo komandos nariai labai aiškiai šiaurėje matė žemę ir ją pavadino Petermano Žeme, o kitą žemę šiaurės vakaruose pavadino Karaliaus Oskaro Žeme. Deja, daugelis vėliau ten buvusių ekspedicijų J. Pajerio nurodytose koordinatėse salų nerado.

1764 metais Rytų Sibiro jūroje Medvežijų salų grupėje geodezininkas S. Andrejevas užfiksavo nežinomą šeštąją salyno salą, kurią jis įvertino turinčią apie 80 kilometrų ilgio. Ir šios salos niekas daugiau nematė.

Sunku patikėti, kad tiek salų įvairiu laiku mačiusiems poliariniams tyrinėtojams jos buvo tik miražai ar dideli aisbergai. įdomu, jog dauguma salų vaiduoklių stebėta viename Arkties sektoriuje.

Panašiai dingstančias salas savo raštuose, rašydamas apie Atlantidą, mini ir Antikos rašytojas Plinijus.