Prekyba Airijos vergais

Juos vežė kaip vergus. Anglų laivai plukdė daugybę žmogiškų prekių į abi Amerikas. Juos vežė šimtais tūkstančių: vyrus, moteris ir netgi mažus vaikus.

Kai jie sukildavo ar tiesiog nepaklusdavo įsakymams, juos žiauriai baudė. Vergvaldžiai pakabindavo juos už rankų ir padegdavo kojas. Juos degino gyvus, o likusias galvas pamaudavo ant iečių, kurias pastatydavo aplink turgų kaip įspėjimą kitiems belaisviams.

Vargu ar verta vardinti visas kruvinas detales, mes puikiausiai žinome visas prekeivių afrikiečiais piktadarybes.

Bet ši kartą kalba eina ne apie Afrikos vergus. Karaliai Džeikobas II ir Karlas I irgi padėjo daug pastangų plėtoti vergiją, pavergdami airius. Žymusis Oliveris Kromvelis išplėtojo artimiausių kaimynų dehumanizacijos praktiką.

Prekyba airiais prasidėjo, kai Džeikobas II pardavė 30 000 airių kalinių į Ameriką. Jo 1625 metų proklamacija paskelbė būtinybę siųsti airius politinius kalinius į užsienį ir jų pardavinėjimą anglų naujakuriams Vest Indijoje. XVII amžiaus viduryje daugiausia airių vergų buvo parduota Antigvoje ir Monserate. Tuo metu 70% bendros Monserato populiacijos sudarė būtent airiai vergai.

Netrukus Airija tapo stambiausiu vergų šaltinių anglų verslininkams. Dauguma pirmųjų Naujojo Pasaulio vergų buvo baltieji.

1641-1652 metais anglai išžudė apie 500 000 airių ir dar 300 000 pardavė į vergiją. Vien per ši dešimtmetį salos gyventojų skaičius sumažėjo nuo 1,5 milijono iki 600 000 žmonių. Buvo išskiriamos šeimos, kadangi anglai neleido airių vyrams pasiimti su savimi į Ameriką žmonų ir vaikų. Tai suformavo bejėgę visuomenę, kurią sudarė benamės moterys ir benamiai vaikai. Bet ir juos anglai pardavinėjo per vergų aukcionus.

Per tą laikotarpį daugiau kaip 100 000 airių 10-14 metų vaikų buvo atimti iš tėvų ir parduoti vergijon į Vest Indiją, Virdžiniją ir Naująją Angliją. Per tą patį dešimtmetį 52 000 airių vyrų ir moterų buvo parduoti į Barbadosą ir Virdžiniją. Dar 30 000 airių buvo parduoti aukcionuose į kitas vietas. 1656 metais Kromvelis įsakė išsiųsti į Jamaiką 2000 airių vaikų ir parduoti į vergiją.

Šiandien daug kas vengia vadinti airių vergus tikruoju vardu – „vergai“. Jų atžvilgiu vartojamas išsireiškimas „kontraktiniai tarnai“. Tačiau daugeliu atvejų XVII-XVIII amžiuje airius pardavinėjo kaip vergus, kaip darbinius gyvulius.

Tuo metu prekyba vergais iš Afrikos dar tik prasidėjo. Yra dokumentinių patvirtinimų, kad su afrikiečiais vergais, nesugadintais neapkenčiamu katalikų tikėjimu ir gerokai brandesniais, buvo elgiamasi geriau nei su airiais.

XVII amžiaus pabaigoje vergas iš Afrikos kainavo labai brangiai – 50 svarų. Airiai vergai buvo verti viso labo 5 svarų. Jeigu plantatorius plakė ar apskritai užmušdavo airį vergą – tai nebuvo laikoma nusikaltimu. Mirtis buvo įrašoma į paprasčiausia „nuostolių“ skiltį. Anglų vergvaldžiai naudojosi airėmis moterimis savo malonumui ir pelnui gauti. Vergų vaikai gimdavo vergais, kurie dar labiau didino šeimininko turtus. Netgi jei airė vergė per kažkokį stebuklą gaudavo laisvę, jos vaikai likdavo šeimininko vergais. Dėl to airės motinos, netgi gavusios laisvę, retai palikdavo savo vaikus ir toliau vergaudavo.

Anglai susimąstė, kaip geriau panaudoti tas moteris (neretai tai buvo vos 12 metų mergaitės), kad padidėtų pelnai. Naujakuriai ėmė kryžminti aires su afrikiečiais vyrais, kad gautų vergus su kita odos spalva. Šie mulatai kainavo daugiau nei airiai vergai ir leido naujakuriams sutaupyti pinigų, neperkant naujų afrikiečių. Ši praktika tęsėsi kelis dešimtmečius ir taip išplito, kad 1681 metais buvo uždrausta įstatymu. Paprastai tariant, airių moterų poravimas su afrikiečiais buvo nutrauktas tik dėl to, kad kėlė grėsmę vergais prekiaujančių kompanijų pelnams.

Anglai dar šimtmetį vežė vergus iš Airijos. Istorija byloja, kad po 1789 metų sukilimo Airijoje tūkstančiai vergų buvo parduoti į abi Amerikas ir Australiją. Siaubingai elgėsi ir su airiais, ir su afrikiečiais. Vienas anglų laivas išmetė į Atlanto vandenyną 1302 gyvus vergus, kadangi laive liko mažai maisto.

Tik 1839 metais Anglija nutarė baigti prekybą vergais. Nors tai ir nesutrukdė anglų piratams toliau verstis šiuo verslu. Naujas įstatymas tapo pirmuoju žingsniu link airių tautos kančių pabaigos.

Taip kad jeigu kas nors mano, kad vergija susijusi tik su afrikiečiais – jis visiškai neteisus. Airių vergiją būtina prisiminti, jos nevalia ištrinti iš mūsų atminties.

Kodėl apie tai nepasakoja mūsų mokyklose? Kodėl apie tai nerašoma istorinėse knygose? Kodėl apie tai retai prabyla žiniasklaida?

Tūkstančių airių aukų atmintis verta daugiau už paprasto nežinomo rašytojo brūkštelėtas kelias eilutes.

Jų istoriją perrašė anglų piratai. Airių istorija beveik visiškai užmiršta, tartum nė neegzistavo.

Nė vienas airių vergas negrįžo į Tėvynę ir negalėjo papasakoti, ką išgyveno. Tai – užmiršti vergai.