Religija:

Jau 16 šimtmečių prieš kiekvienas Velykas Jeruzalės Kristaus prisikėlimo bažnyčioje įvyksta stebuklas; į tą vietą, kurioje po mirties buvo palaidotas Jėzus, nusileidžia dangiškoji ugnis. Pirmosios apraiškos užfiksuotos 4 a. – pagal apaštalų ir šventųjų Tėvų liudijimus, Viešpaties karstą šviesa nušvietė sekmadienį po Kristaus prisikėlimo. Tai matė vienas apaštalų. Bažnyčios istorikas Grigalius Nisietis rašė: „Petras tikėjo, matė ne tik savo žvitriomis akimis, bet jautė ir aukštu apaštališkuoju protu – šviesa užlieja šviesa taip, kad nors buvo naktis, tačiau vaizdus matė dvigubai – jausmais ir siela“.

Noras smagiai gyventi ir nuojauta kainos, kurią po mirties reikės už tai sumokėti – populiariausia bestseleriais tapusių knygų, filmų tema. Siužetai skiriasi, tačiau esmė ta pati: siekiamybė būti gražiu, turtingu, populiariu ir neišvengiami kompromisai su sąžine. Už kiek parduotum savo sielą velniui – tiesus klausimas tikintiems ir netikintiems. Populiariausias atsakymas – nė už kiek. Tačiau ar tikrai?

Ar tai būtų keiksmažodis, ar prievartinis bauginimas, padedantis suvaldyti tikinčiuosius, ar eufemizmas, reiškiantis blogą pasimatymą, atrodo, kad pragaras yra plačiai įsišaknijęs mūsų religinėje ir kultūrinėje sąmonėje. Tačiau taip buvo ne visada. Šiandien daug teologų laikosi nuomonės, kad pragaras yra amoralus ir apskritai neegzistuoja, rašo thedailybeast.com. Tai kelia klausimą: iš kur kilo pragaro vaizdiniai ir kodėl mes juos turime?