Foto: Vida Press nuotr.
Žvelgiant chronologiškai, pragaras ne visuomet figūravo konceptualiuose pomirtinio gyvenimo žemėlapiuose. Hebrajų Biblijoje dažnai galima sutikti nuorodų į šeolą – šešėlių karalystę, fiziškai įsikūrusią po mumis. Ten patenka visi mirusieji, nes žmonės laidojami žemėje. Retkarčiais šeolas prasižioja ir praryja žmones – šį reiškinį mes veikiausiai vadiname žemės drebėjimais, tačiau tai iš dalies gali paaiškinti, kodėl mirtis apibūdinama kaip žmonių prarijimas. Nėra abejonių, kad šeolas yra niūri vieta, kur žmonės yra atskirti nuo Dievo, bet jis nėra rezervuotas tik piktadariams.
Judaizme pomirtinio teismo, atlygio ir bausmės idėjos sustiprėjo antrajame šimtmetyje prieš Kristų. Šiuo periodu Izraelis vėl tapo užkariauta žeme, kurią valdė despotiškų graikų imperijų įpėdiniai. Kartu su dideliais mokesčiais ir kultūrine kolonizacija Aleksandras Didysis bei jo įpėdiniai į Šventąją Žemę atnešė pomirtinės bausmės požeminėje karalystėje idėją. Tais laikais egzistavo ir kitos potencialios religinės grupės, skelbusios pomirtinę pražūtį, bet graikai buvo patys įtakingiausi.
Prisiminkime Sizifą, stumiantį į kalną akmenį, Tantalą, prakeiktą jausti amžiną troškulį, ir Prometėją, kuriam kasdien lesamos kepenys. Pavergtiems ir engiamiems žydams mintis, kad už šiame gyvenime patiriamą neteisybę bus atlyginta pomirtiniame gyvenime, darė didžiulį įspūdį. Tokio pobūdžio teisybė reiškė ne tik tai, kad teisuoliams bus atlyginta, bet ir tai, kad bus nubausti jų kankintojai.
Piktadarių bausmei reikėjo tam tikros vietos. Taigi, anapusinio pasaulio topografijose pradėjo rastis kankinimų duobės, įkalinimai ir laikinos bausmės. Paprastai pragaras įsivaizduojamas kaip regionas po žeme, bet kartais jis tampa atokia vietove pasaulio pakrašty. Šios skausmo ir įkalinimo vietos įgauna virtinę pavadinimų: Gehena, Hadas, Ugnies ežeras, Ugnies slėnis.
Per du tūkstančius vėlesnių metų dėl tobulėjančių tikrojo pasaulio kankinimo technologijų įtakos bausmių mechanika ir specifika tapdavo vis detalesnė. Įsigalėjant krikščionybei, tai, kas prasidėjo nuo Ugnies ežero Apokalipsėje, virto sudėtinga kankinimų kamera.
Apokrifinėje Šv. Petro apokalipsėje – šio apaštalo apsilankymo pragare liudijime – su šiurpiomis detalėmis aprašomi nusidėjėlių kankinimai. Šventvagiai pakabinami už liežuvių, prieš savo meilužius išsipusčiusios moterys pakabinamos už plaukų virš verdančio purvo, žmogžudžiai suvaromi į tarpeklį su nuodingomis gyvatėmis, abortus pasidariusios moterys iki kaklų įkasamos į išmatas, o jų nužudyti kūdikiai laido į jas ugnies strėles. Tie, kurie padidino skolos palūkanas, iki kelių turi stovėti mėšle, o vergai, kurie neklausė savo šeimininkų, turi kramtyti savo liežuvius ir per amžius kęsti kankinimus ugnimi. Bausmės už ištvirkavimą ir atsisakymą padėti vargšams yra vienodai siaubingos. Dantės pragaro vizijos taip pat buvo paremtos panašiais apokrifiniais raštais, kurie žinomi kaip Šv. Pauliaus apokalipsė.
Kaip ir galime įsivaizduoti, ne kiekvienam krikščionių teologui buvo priimtina amžinos bausmės idėja. III amžiaus krikščionių teologas Origenas rašė, kad net Šėtonas galiausiai bus priimtas į Rojų. Žiemą per Amerikos Bažnyčios istorijos draugijos suvažiavimą garsi Duke`o universiteto istorikė Elizabeth Clark kalbėjo apie Anglijos jėzuitus, kurie buvo ekskomunikuoti už tai, kad neigė pragaro egzistavimą. Jungtinėse Valstijose pastorius Robas Bellas, suabejojęs pragaro egzistavimu, taip pat išgarsino savo vardą ir galiausiai buvo pakviestas į Oprah Winfrey remiamą pokalbių šou.
Nesunku pastebėti, kad amžinų kankinimų samprata kelia etinių problemų. Po pirmojo milijardo metų kankinimų Dievas pradeda atrodyti šiek tiek kerštingas. Kokia mylinti dievybė leistų žmonėms per amžius degti pragare? Kokia teisinga dievybė leistų žmonėms mokėti už savo kaltes visą amžinybę, net jei jie žinojo, kad taip buvo sutarta? Žinoma, galime kalbėti apie Šėtoną, kaip tarpininką, bet toks paaiškinamas taip pat nėra patenkinamas, nes bet kokia visagalė dievybė privalo sugebėti įsikišti. Taigi kyla klausimas: jeigu pragaras su teisingumu neturi nieko bendra, kodėl žmonės apie jį kalba?
Atsakymas gali slypėti ankstyvosios krikščionybės pasakojimų apie pragarą ištakose. Savo knygoje „Educating Early Christians through the Rhetoric of Hell“ („Ankstyvųjų krikščionių auklėjimas pragaro retorika“) Daytono universiteto profesorė Meghan Henning tikina, kad pats klausimas „Ar pragaras egzistuoja?“ yra pošvietėjiškas. Senovės autoriams, kurie pirmieji prakalbo apie pomirtinius kankinimus, labiau rūpėjo pasitelkti pragarą, kad žmonės taptų idealiais piliečiais, o ne apibūdinti kažkokios realios vietos sąranką. Kitaip tariant, pragaras buvo labiau susijęs su tų laikų pedagogika, negu sielos likimu po mirties. Senovės krikščionims klausimai, kas turėtų atsidurti pragare ir kodėl jie turėtų ten atsidurti, buvo svarbesni už klausimą, ar pragaras tikrai egzistuoja.
„Tai labai skiriasi nuo šiuolaikinių retorinių pragaro funkcijų. Šiais laikais pragaras perša mintį, kad žmogus kartą ir visiems laikams gali būti „išgelbėtas“ arba ne, nelygu jo tikėjimo statusas. Taip dažniausiai įvyksta tuomet, kai senovės vaizdiniai perkeliami į šiuolaikinį kontekstą, neapsvarsčius skirtumų tarp senovės ir dabartinio pasaulių“, - sakė M. Henning.
Paklausta, ar pragarui yra vietos šiuolaikiniame pasaulyje, M. Henning atsakė: „Jeigu norime grįžti prie senovės krikščionių pragaro supratimo dvasios, turėtume labiau susimąstyti apie savo elgesį ir jo įtaką kitiems žmonėms. Tačiau kaip krikščionys, taip pat turime savęs paklausti, ar pragaras yra geriausias auklėjimo įrankis, kurį turime savo arsenale“.
